Šį kartą Aplinkos ministerija pasikėsino atimti privačių žmonių teisę į asmens saugumą ir privatumą, siūlydami panaikinti nuo 1999 metų galiojančią Laukinės augalijos įstatyme nuostatą, įpareigojančią privačiose valdose norinčius pasirinkti gamtos gėrybių prieš tai atsiklausti žemės, miško bei vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų. Dauguma padorių lankytojų ir dabar savavališkai nesiveržia į miško apsuptyje įsikūrusių sodybų teritorijas grybauti ar uogauti, nes augantis sąmoningumas bei galiojantis teisinis reguliavimas palaipsniui formuoja visuomenėje pagarbaus elgesio normas.
[LMSA komentaras: asociacijos poziciją Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai pateikėme praėjusią savaitę. Susipažinti su LR Vyriausybės kanclerio pavedimu reaguojant į asociacijos kreipimąsi ir pačiu LMSA raštu nr.55 galima čia…>>>]
Tačiau žmonių juk yra įvairių, su visokiais charakteriais bei visokiomis užmačiomis. Pasitaiko niekadėjų, kuriems specialiai į sutvarkytą privačią teritoriją sumestos šiukšlės, sulaužytas suolas ar po svetimais langais savininkui matant nurautas grybas suteikia nepaprasto malonumo. Švonderizmo virusas vis dar gajus, ypač tada, kai specialiai pakurstomas. Aišku, būna ir valdų šeimininkų, kurie palaimina netyčia užklydusį praeivį ne pačiais maloniausiais žodžiais. Bet tokių atvejų – mažėja.
Ir štai dabar Aplinkos ministerija nusprendė, kad reikia įplieksti pretekstą konfliktams iš naujo. Kodėl? Biurokratinės galvelės susisuko tiek, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, kada priartėjama būtent 100 metrų atstumu iki sodybos, dar savininką ne visada surasti galima, tad geriau iš viso to atsisakyti pasiunčiant visuomenei žinią: „Eikite kur norite, darykite ką sumanę. Privataus asmens ir jo nuosavybės apsaugos teisės Lietuvos valstybei nėra svarbios.“
Šių eilučių autoriui teko šiandien (antradienį) sudalyvauti LR Vyriausybėje vykusiame tarpinstituciniame pasitarime, kuriame Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vardu kreipėmės į Vyriausybę palikti esamą tvarką. Taipogi aiškumo dėlei pasiūlėme pasiremti kaimyninių šalių patirtimi ir įvesti patikslinimą dėl lankymosi teisės renkant gamtos gerybes privačiose teritorijose, kad sklypų savininkų ar naudotojų valia dėl lankymosi jų valdose įstatymų apibrėžtose ribose būtų pateikiama gerai matomose vietose įrengtuose informaciniuose ženkluose.
Analogiškas teisinis reguliavimas yra, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, kur lankytis ir rinkti gėrybes privačiuose miškuose galima tuo atveju, jeigu miško savininkas nėra apribojęs pašaliečiams tokios teisės pastatydamas atitinkamuose plotuose perspėjančius informacinius ženklus. Tad, jei tokie ženklai nėra įrengti, patekimas yra laisvas ir gamtos gėrybes lankytojai gali rinkti, o jei ženklai informuoja apie konkrečiai teritorijai nustatytą apribojimą, kaip numato įstatymas, jo irgi privalu laikytis.
Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis įsiklausė į pateiktus argumentus ir pavedė Aplinkos ministerijai per savaitę suderinti rengiamus įstatymo pakeitimus su miškų ir žemės savininkais. Žadėta, kad tuomet šis klausimas vėl grįš į Vyriausybės darbotvarkę. Tačiau šiandien (trečiadienį) jis jau vėl įtrauktas į Vyriausybės posėdį ir sulaukėme signalų, kad AM nesiruošia nieko keisti. Tikėkimės, Vyriausybės nariai elgsis atsakingai ir nepalaikys Aplinkos ministerijos biurokratų siūlymo.
dr. Algis Gaižutis
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas
Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.