Naujienos

Lietuviško kaimo moters rankose – trys namų kertės

20Peržiūrų

2019 – ieji metai Lietuvos ūkininkių draugijai (LŪD)  buvo jubiliejiniai. Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) narės Alenos Devenienės iniciatyva 1939 m. buvo įkurta ši kaimo moterų organizacija, pasiryžusi ugdyti gilius žmogiškumo ir tautinės savigarbos jausmus, meilę žemei, darbui ir mokslui. „Jūs turite žinoti, kad tik tvirtos, susipratusios, patyrusios, nesvyruojančios šeimininkės galės prisidėti prie statybos tokių pamatų, ant kurių turės išaugti mūsų šeima, mūsų sodyba, mūsų gražioji Lietuva. Tad sukruskime visos prie darbo“, – kaimo moteris ragino A. Devenienė, tapusi pirmąja LŪD vadove. Deja, sparčiai įsibėgėjusi ir vaisinga moterų veikla dėl šalies okupacijos 1940 m. buvo nutraukta.

„Mes laikom kertes tris namų…“ – tai eilutė iš 1992 m. atkurtos ir vėl po ŽŪR stogu įsikūrusios ūkininkių draugijos himno. Smalsu, ar tos namų kertės ir jų rūpesčiai šiandien yra užgulę trapius moters pečius, ar įveikiami švelnių rankų, o gal tai amžinas, bet prigimtinis ir mielas širdies rūpestis?

Skirtingas laikas, o tikslai?

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žemės ūkio aplinkoje didžiulį darbą atliko visos sparčiai susikūrusios profesinės, gamintojų ir kooperatinės organizacijos. Jų gretas papildžiusi LŪD ir jos narės puikiai suprato savo svarbą ir įtaką savo pačių ir šalies gyvenime. Draugijos veikla sparčiai plito, skyriai kūrėsi pačiose atokiausiose vietovėse. 1940 m. sausio 5–6 dienomis Kaune, Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, vykusiame pirmajame LŪD suvažiavime A. Devenienė kalbėjo: „Drąsiai galime sakyti, kad atėjo laikas, kada mes subrendome savo pažiūromis, aiškiai supratome, kad gerai šeimininkauti ir kurti sau šioje žemėje geresnį gyvenimą – tai nereiškia vien dirbti nuo aušros ligi sutemų, kad reikia žinoti, kaip tas ar kitas darbas geriau atlikti.“ Įvairūs konkursai, mokymai, kursai tapo organizacijos veiklos kasdienybe. Draugijos Centro valdybos posėdyje 1940 m. balandžio mėnesį buvo konstatuota, kad jau yra apie 100 skyrių, o visa savo veikla reikia siekti įnešti naujovių į kaimo moters gyvenimą. Deja, kaip ir kitų organizacijų, LŪD veikla nutrūko ilgiems sovietų okupacijos metams ir tik 1992 m. vasarą Kauno r. ūkininkių iniciatyva, kartu su  „Ūkininko patarėjo“,  „Šeimininkės“ redakcijų žmonėmis ir Žemės ūkio rūmais buvo atkurta ši kaimo moterų organizacija.

Istoriniu įvykiu galima pavadinti 1998 m. Kaune, Kaimo informacijos ir mokymo centre, įvykusį A. Devenienės ir atkurtos LŪD vadovės Linos Bružikienės susitikimą. Iš JAV atvykusi ir jau 95-uosius savo gyvenimo metus einanti pirmoji vadovė negalėjo atsidžiaugti atgauta Lietuvos nepriklausomybe, moterų, ūkininkių veikla, jų užsispyrimu gerąją to žodžio reikšme, nes ir pati buvo tokio būdo. A. Devenienė domėjosi viskuo, ką veikia moterys, lankėsi jų ūkiuose, negailėjo pastabų ir patarimų, ragino nepasiduoti sunkumams. Ruošėsi sugrįžti ir gyventi čia, savo gimtojoje žemėje, kartu su dukros Dalios Bobelienės šeima. Deja, jos susiruošimą nutraukė liga – 1999 m. vasario 14 d. A. Devenienė mirė ir buvo palaidota Čikagoje, Vileišių giminės kapuose.

O čia, Lietuvoje, LŪD veikla, kaip ir prieškariu, įgavo neįtikėtiną pagreitį. Sugrįžusiems į savo ar savo tėvų žemę ūkininkams buvo nelengvos dienos. Anot L. Bružikienės, tuomet reikėjo atkartoti A. Devenienės įvardytą siekį – kaime matyti aktyvią, išsilavinusią, save gerbiančią moterį. Vėl visas dėmesys buvo sutelktas į mokymus – jau 1995 m. Žemės ūkio ministerija, ŽŪR ir LŪD parengė „Kaimo moterų mokymo programą“. Tai buvo 264 val. kursai, kurių metu moterys klausėsi augalų auginimo bei priežiūros, gyvulių higienos, sveikatos, namudinių verslų, valgių gamybos seminarų. LŪD skyriai aktyviai steigėsi ir žemės ūkio mokyklose, su jas vienijančia Asociacija buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, įnešusi dar daugiau gerų iniciatyvų į moterų veiklą. Mokymo programa turėjo pradžią, bet, kaip juokauja veteranės, neturėjo pabaigos. Kaimo moterys nuolat ėjo šiek tiek priekyje visų naujų šalies ir kaimo iniciatyvų – stengėsi sukurti gerą atmosferą savo šeimose, būti patarėjomis ir bendražygėmis savo vyrams, rūpintis gražia namų aplinka, tradicijomis.

LŪD veikla po gero dešimtmečio išsiplėtė ir neabejotinai keitėsi. Dar labiau suaktyvėjo bendradarbiavimas su giminingomis užsienio šalių moterų organizacijomis, moterys aktyviai įsijungė į Lietuvos kaimo plėtros programą. Dažna aktyvi LŪD narė ėmėsi konkrečios veiklos – savo verslo, kūrė kaimo turizmą, bendruomenes ar pasuko į kitą veiklą.

Veteranių sambūris

Keitėsi ir skyrių veikla: vieni tapo savarankiškesni, dirbo vietose ir mažiau bendravo su centru, kai kurie atsitraukė nuo bendros LŪD veiklos, labiau įsiliejo į vietos bendruomenių kūrimą ir jų veiklą. Tačiau kur buvusios, kur nebuvusios laikas nuo laiko aktyviausios pirmųjų metų senbuvės susitinka – tai vienur, tai kitur. Prieš porą metų, švęsdamos atkurtos LŪD 25-metį, sugužėjo iš visos Lietuvos į Marijos Račkaitienės, buvusios LŪD konsultantės, o vėliau pirmininkės, vienkiemį. O norėdamos paminėti LŪD 80-metį, 2019 –ųjų vasarą susibūrė pirmosios pirmininkės pavaduotojos Irenos Ragulskienės išpuoselėtame ūkyje Vandžiogaloje, Vigių kaime. Irena su vyru jau kelis dešimtmečius yra įkūrę savo įmonę – inkubatorių, jame perina paukščius, taip pat augina putpeles, prekiauja paukščių jaunikliais. Susirinkusios moterys nepraleido progos apžiūrėti ūkio, naujų įrengimų, pasiklausyti Irenos pasakojimo apie jos verslą.

O susėdusios prie savo suvežtų vaišių viena per kitą pasakojo apie savo krašto moterų gyvenimą, save ir savo darbus.

Iš toliausio Žemaitijos krašto, Platelių, atvykusi Marija Striaukienė, taip pat viena iš pirmųjų LŪD atkūrimo dalyvių, negalėjo nepasidžiaugti ir nepapasakoti, kaip jau kelintus metus jos moterys atradusios naują puikų laisvalaikio užsiėmimą. Po darbų savo ūkiuose jos atvyksta į Platelių dvaro tradicinių amatų centrą, sėdasi į stakles ir… audžia. Šitą sovietmečiu primirštą amatą, kaip bebūtų keista, padėjo atgaivinti švedų audėjos iš Bosholmo. Mat pas jas atvirkščiai – kelis dešimtmečius audimas buvo labai suklestėjęs, tapęs madinga veikla. O kai susidomėjimas kiek atslūgo, švedės nutarė pasidalyti patirtimi su kolegėmis Lietuvoje. Pradžioje tai buvo mažiau sudėtingi audimai – kuciniai takai, servetėlės, staltiesės, o dabar jau net audeklus tautiniams kostiumams moterys įgudo išsiausti. Ne tik sau, bet ir dukroms, anūkėms. Džiaugiasi Marija savo ūkininkėmis Galina Švediene, Jurgita Balvočiene, kuri net ir savo vyrą Vladą įtraukė į šį tradicinį amatą, kitomis audėjomis ir savo pačios pasiryžimu sėsti į stakles.

Marijampolietė Ramutė Juškienė dėjo ant stalo savo pačios iškeptą gardų šimtalapį ir pasakojo, kaip sekasi darbai augalininkystės tarnyboje prie ŽŪM. Pasiilgusi moterų tikino ir buvusi LŪD Marijampolės skyriaus pirmininkė Gražina Valančienė. Lauktuves bičiulėms traukė Romutė Rimkuvienė,  ilgametė Radviliškio r. LŪD koordinatorė, o dabar sugrįžusi į tėviškę Kėdainių krašte puoselėti tėvų sodybos ir čia vėl aktyviai įsijungusi į bendruomenės veiklą. Daug metų Kauno r. „Jiesios“ skyriui vadovaujanti Skirmantė Meškevičienė nustebino visas  organizacijos įkūrėjas apdovanodama prisiminimo suvenyrais su LŪD 80-mečio simbolika. Šiaudiniais  savo rankų darbo sodais bičiules pamalonino Laimutė Saviščevienė iš Merkinės, Dievo palaimos ir santarvės linkėjo visoms biržietė Genovaitė Valeckienė. Nepaliko abejingų ir trečiosios LŪD pirmininkės Marijos Račkaitienės jautrūs ir nuoširdūs prisiminimai apie ūkininkių veiklos vingius, sunkumus ir įsimintinas gražias dienas. Sunku nusakyti tų susitikimų nuotaiką – apsikabinimai, prisiminimai, dainos… O kiek kalbų, apie tai, kaip pasikeitė jų gyvenimai, ką dabar veikia pačios ir jų vaikai, vaikaičiai. Ir kviečia viena  kitą pas save į svečius – dažna jau turi nuosavą sodybą, verslą, amatą. Turi kuo pasidžiaugti, gali pasidalyti patirtimi. Visa, kas kažkada buvo tik svajonėse, jau įgyvendinta, o kartais ir vaikams perduota. Daugiau laiko turi savo pomėgiams, kelionėms, gėlynams ar sodams puoselėti. Suvažiuoja su lauktuvėmis, kas savo ūkio, kas savo krašto gėrybių atsiveža. O kai L. Bružikienė, dalydama šventinį tortą, pasveikino visas sulaukus tokio gražaus organizacijos jubiliejaus ir šiek tiek sugrąžino moteris į senus prisiminimus… neapsieita ir be sentimentalių ašarų ir be pasižadėjimo – kur bebūtų – nenutrauks ryšių, bendraus, draugaus.

Kaimo moterys prie Baltijos

Jubiliejinius metus LŪD užbaigė gražiu renginiu Zarasuose – ta proga surengė tarptautinę, jau tradicine tapusią Baltijos šalių kaimo moterų verslo konferenciją ir mugę, skirtą LŪD 80-mečiui. Lietuvės, latvės ir estės draugėn susirinko jau 17-ąjį kartą, o jų veikla pasidžiaugti ir pasveikinti atvyko ŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus, europarlamentaras Bronis Ropė, Seimo narys Algimantas Dambrava. Svečiai savo kalbose akcentavo moterų aktyvumą ir svarų indėlį per įvairių organizacijų veiklą į visas gyvenimo sritis. Konferencijos pranešimai buvo skirti sėkmingam moterų verslui kaime nušviesti. Pateikti pavyzdžiai bylojo, kaip naujos idėjos randa kelią ir būdų įsitvirtinti, apie sėkmingą paramos gavimą ir panaudojimą. „Nėra pakankamai lėšų, trūksta paramos? – iš tribūnos klausė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė. Ir, priėjusi prie išvados, kad verslas kaime turi orientuotis į inovatyvias kaimo gyvybingumo skatinimo idėjas, pabrėžė, kad tuomet, kai rasis gerų idėjų, rasis ir pinigų joms įgyvendinti. Savo nauja patirtimi dalijosi ne tik lietuvės – apie šiandienos moterų gyvenimą kalbėjo ir latvės, estės. Beje, Vineta Geršebeka, Latvijos moterų organizacijos vadovė, apgailestavo, kad jos neturi tokių istorinių šaknų, kaip LŪD, todėl džiaugėsi bendradarbiavimu ir galimybe perimti lietuvių patirtį. Estijos atstovė Kare Kikeman taip pat liudijo, kad ilgametė Baltijos šalių moterų bičiulystė ir bendradarbiavimas, pasikeitimas patirtimi, idėjomis skatina veikti ir galvoti apie ateitį. Kasmet, rengdamos šias konferencijas ir viešėdamos vis kitoje Baltijos šalyje, moterys turi progą iš arčiau pažinti istorines tos šalies šaknis, paveldą, tradicijas. Mezgasi ir asmeninės pažintys, bičiulystė. Viešnios neslėpė, kad dabar, jų šalyse įsitvirtinus nepriklausomybei, sutvirtėjus ekonomikai, kiek pasikeitė moterų veiklos interesai: jos labiau linkusios daugiau dėmesio skirti sau, savo šeimai, kad gyvenimas taptų gražesnis – kultūringam laisvalaikiui, savišvietai, aplinkai gražinti, savęs tobulinimui. Kad moterys nori gyventi gražiau, dvasingiau, prasmingiau, pritarė ir Lietuvos ūkininkių draugijos vadovė Virginija Žliobienė. „Mūsų organizacijos tikslai išlieka tie patys: kantriai skleisti dvasines vertybes, saugoti lietuvių tradicinę kultūrą, papročius, kulinarinį paveldą ir visa tai perduoti jaunajai kartai“, – kalbėdama Baltijos šalių kaimo moterų konferencijoje akcentavo pirmininkė. Nebuvo užmiršta pasveikinti aktyviausias organizacijos nares, padėkoti veteranėms. Ta proga buvo sukamas ir dokumentinis filmas apie LŪD organizacijos veiklą. O pasibaigus konferencijai, prie Zarasų profesinės mokyklos būsimame Baltų medžių parkelyje, visų trijų šalių moterys atminimui pasodino putiną, ąžuolą ir klevą, o kad tikrai prigytų ir pavasarį sužaliuotų ne tik palaistė, bet ir liaudies dainomis apipynė.

Zarasuose – kaip niekur kitur

Ežerų nestokojantis Zarasų kraštas LŪD konferencijai pasirinktas tikrai neatsitiktinai – čia nuo 1994 m. vasario 19-osios, kai LŪD tarybos posėdyje buvo įregistruotas Zarasų ūkininkių skyrius, kuriam tuomet vadovavo Valentina Mazūrienė, moterų veikla nebuvo nuslopusi niekuomet. Nuo 1996 m. skyriaus vadovės vairą perėmė agronomė Irena Stauskienė, užsibrėžusi, kad gyvenimas gražiame Aukštaitijos krašte taptų dar įdomesnis ir prasmingesnis. Kaip niekur kitur šio krašto moterys buvo smalsios – kvietėsi lektorius, klausėsi paskaitų, rengė seminarus, aktyviai dalyvaudavo respublikiniuose renginiuose, parodose, suvažiavimuose. „Jau vien dalyvavimas III Lietuvos moterų suvažiavime ką reiškė, – prisimena I. Stauskienė. „Susipažinome su tiek įžymių šalies moterų! Garsiąją fotografę Oną Pajėdaitę tuomet pasikvietėme, ir ji atvyko pas mus su paroda. Kiek įdomių minčių atsivežė…“ Išties, 2000-aisiais metais vykęs pirmasis, atgavus nepriklausomybę, moterų suvažiavimas buvo didelis iššūkis visai draugijai – joms buvo patikėta kartu su Universiteto moterų asociacija imtis organizacinio darbo, taip pripažįstant LŪD esant gausiausia ir tvarkingiausią struktūrą turinčia organizacija šalyje, kuriai tuo metu vadovavo Genovaitė Kimbrienė iš Šilutės.  Visą tą laiką iki šių dienų zarasietės neišsiskirstė, nes suprato, kad buvimas drauge teikia pasitikėjimo ir stiprybės. Šiandien jos džiaugiasi pokyčiais savo krašte, turi ką parodyti ir svečiams. Kitą dieną po konferencijos moterys pakvietė visas dalyves aplankyti gražias apylinkių vietas, supažindino su krašto ūkininkų verslais, puoselėjamu paveldu. Didelį įspūdį moterims paliko susitikimas su kooperatyvo „Sartų lankų jautiena“ įkūrėju Gintariu Pitrėnu ir jo žmona Lina. Šeimininkai šiemet Zarasuose tokiu pačiu pavadinimu atidarytoje užkandinėje surengė savo mėsos gaminių pristatymą, smulkiai papasakojo apie kooperatyvo veiklą, galimybes gauti paramą, apie auginamus angusų veislės gyvulius, produkcijos kokybę. Šeimininkas neslėpė, kad pasikeitė ir pats ūkininkavimo stilius – šeima nebesiplėšo nuo ryto iki vakaro. Kaip ir visiems žmonėms, galima atostogas su šeima suplanuoti, pailsėti – pavaduoti gali kooperatyvo partneriai, talkina ir sūnūs. Išragavusios visų siūlomų skanėstų moterys pirko lauktuvėms zarasiečių gaminių, o vėliau dar nemažai laiko praleido Šlyninkos vandens malūne. Čia vėlgi reikėjo tik stebėtis ir aikčioti, matant išpuoselėtą šeimos verslą, saugomą to krašto paveldą, tradicijas, edukacines veiklas.

Nešinos ne tik maišais „razavų“ miltų, bet ir kupinos gerų emocijų, dėkingos Zarasų krašto moterims tiek viešnios iš Latvijos ir Estijos, tiek mūsų ūkininkės pasklido po savo namus, parsiveždamos daugybę įspūdžių, naujų idėjų, zarasiškių dovanotų gėlių sėklelių, kurias pavasarį subers į savo darželius. Ir tikriausiai ne vienos galvoje kirbėjo mintis, kad apie tokį gyvenimą kaime prieš keletą dešimtmečių galėjo tik pasvajoti.

Metai baigėsi – entuziazmas liejasi

Šventės, susitikimai, išsiskyrimai ir… kasdienybė. Dėl moterų kūrybingumo kaime ir ji įgauna vis šviesesnių spalvų. Tikriausiai tai lemia moterų gebėjimas bendrauti, neužsidaryti savyje ir savo buityje, greitai ir kūrybiškai perimti viena kitos patirtį, dalytis visu kuo, ką pačios išmoko ir patyrė. Jubiliejiniai metai baigėsi, tačiau nesibaigia moterų entuziazmas – rašomi nauji projektai, planuojami renginiai, išvykos, mugės, parodos. Ir tebūna šviesu naujaisiais visų mūsų namuose, mielos žemaitės, aukštaitės, dzūkės, sūduvės ir lietuvininkės! Ir tegul tą ketvirtąją namų kertę tvirtai mums padeda laikyti mūsų vyrai.

„Pats svarbiausias žodis, kurį moteris, o ypač ūkininkė gali pasakyti – duona. Čia sutelkta jos mintis, dvasia, rūpestis ir meilė. Duona ant stalo – šeimyna saugi. Duona su mumis – su mumis tvirtybė, susitelkimas ir viltis.“

Šiais žodžiais atkurtosios LŪD veiklą įprasmino jos pirmoji pirmininkė Lina Bružikienė.

 

Straipsnio autorė – Gražina Viktorija Petrošienė

X