Minime prof. Antano Stancevičiaus 100-ąsias gimimo metines

2020 m. sausio 8-ąją, minint 100-ąsias prof. Antano Stancevičiaus gimimo metines Žemės ūkio rūmų bendruomenė su pagarba prisimena vieną iškiliausių žemės ūkio politikos strategų, išskirtinę, taurią, altruistišką, kilnią asmenybę.

1991 m. kartu su kitais prof. A.Stancevičius atkūrė tarpukario Lietuvos žemdirbių savivaldos instituciją – Žemės ūkio rūmus. Nuo 1991 iki 2000 m. jis buvo Žemės ūkio rūmų pirmininkas. Jam pirmininkaujant Žemės ūkio rūmai tapo autoritetinga žemdirbių savivaldos organizacija, atstovaujančia visiems šalies žemdirbiams, ginančia jų interesus ir skatinančia žemės ūkio pažangą.

Per devynis pirmininkavimo Žemės ūkio rūmams metus buvo inicijuotas daugiau kaip 100 žemdirbių organizacijų kūrimas, parengtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų įstatymas, formuojama ir tobulinama struktūra. Nors ir tada netrūko Rūmų oponentų, kurie planavo Rūmų perversmą, alternatyvios Rūmams organizacijos kūrimą, nepritarė parengto įstatymo priėmimui, nepaisant visų problemų, 1997 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų įstatymas buvo priimtas ir aktyvų darbą pradėjo Rūmų Taryba ir Prezidiumas.

 

Prof. Antanas Stancevičius 2000 m. Žemės ūkio rūmų suvažiavime buvo išrinktas Žemės ūkio rūmų Garbės pirmininku.

2010 m. kovo 19 d. Žemės ūkio rūmuose buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu, kurio autorius skulptorius Stasys Žirgulis ir pristatyta knyga apie pirmąjį atkurtųjų Žemės ūkio rūmų pirmininką, žymų Lietuvos mokslininką, agronomą, Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktarą, įrengtas prof. A. Stancevičiaus darbo kabinetas – muziejus.

Ištrauka iš prof. A. Stancevičiaus visuomeninio testamento: „Valstybė turi sudaryti sąlygas normaliems ūkiams augti, turi juos remti, kad turėtų lėšų plėtoti nuosavą ūkį. Kaimą gali išsaugoti žmonės, kurie čia gyvena ir dirba. Jame negyvenantys žmonės pasijaus taip, kaip mes, miestiečiai, jaučiamės nuvažiavę į kolektyvinį sodą už dešimties kilometrų: puolame dirbti, nes viską reikia spėti padaryti iki paskutinio reisinio autobuso išvykimo, nematome žydinčių augalų, nespėjame jų pauostyti ir sužinoti, ar kvepia, negirdime čiulbančių paukščių. Gėrėtis, pavaikščioti nėra kada. Tas sodas mums ir lieka svetimas, neapgyventas, mes jo nejaučiame. Tai man primena dar vieną dalyką iš sovietmečio laikų, kai fabrikų darbininkus veždavo į kolūkius nuimti derlių… Ar tokio kaimo mes norime? Manau, kaime mums reikalingi žmonės, kuriems žemės ūkis yra gyvenimo būdas. Štai toks mūsų pažiūros į kaimo ateitį idėjinis kredo. Gal kai kam jis atrodo donkichotiškas, nerealus. Bet tai yra sąlyga Lietuvoje turėti tvirtą kaimą. Kad kaimas yra reikalingas, nusprendusi visa Europa. Jo vystymui skiriama nemenka parama. Todėl kaimas turi būti visavertis. Laukai be žmonių – tai ne kaimas. Žmonės ir laukai sudaro kaimą.“

 

PRISIMENANT PROF. ANTANĄ STANCEVIČIŲ

 

Išskirtinė asmenybė

 

Sigitas Dimaitis (LR Žemės ūkio rūmų direktorius): „Su prof. Antanu Stancevičiumi artimiau susipažinau, kai jis pradėjo vadovauti Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijai „Kooperacijos kelias“ (įsteigta 2000 m.). Mūsų nuomonės daugeliu klausimų sutapo, todėl berods 2002- aisiais profesorius mane pakvietė tapti jo pavaduotoju asociacijoje. Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad A.Stancevičius buvo aukšto lygio žemės ūkio specialistas, agronomas, tačiau man pasisekė bendrauti artimiau, pažinti profesorių kaip asmenybę. Tai labai šviesus žmogus, itin plataus ir gilaus išsilavinimo, išmanęs dailę, teatrą. Labai tolerantiškas, visada išklausydavo kitų žmonių nuomones. Stebėjausi, kaip ramiai jis reaguodavo į kai kurių žmonių netaktiškus, nemandagius veiksmus. Prisimenu A.Stancevičių kaip išskirtinį kooperacijos žinovą, Net būdamas solidaus amžiaus labai aktyviai prisidėjo rengiant Kooperatyvų (kooperatinių bendrovių) įstatymą. Jis siekė dabartinėje Lietuvoje pritaikyti tai, kas geriausia buvo pasiekta tarpukario ir pokario laikais, pasinaudoti geriausių Lietuvos žemės ūkio specialistų, kuriuos, beje, jis pažinojo, žiniomis“.

 

Galiu vadinti savo mokytoju

 

Vytautas Šlikas (ūkininkas, Lietuvos ir Rokiškio r. Politinis bei visuomenės veikėjas, g. 1929 m.): „Su A.Stancevičium susitikau besimokydamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurią baigiau 1965 m., o devyniais metais už mane vyresnis A.Stancevičius tuo metu buvo Žemdirbystės katedros vedėjas, mano dėstytojas. Taigi galiu jį vadinti savo mokytoju. Tačiau tikrasis mūsų bendravimas prasidėjo šiek tiek vėliau, kai pradėjau vadovauti kolūkiui. Dabar jau nesuskaičiuosiu, kiek kartų jis pas mane lankėsi ir vienas, ir su delegacijomis iš Akademijos. Nauja bendravimo banga – atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Aš šiek tiek žinojau apie kooperacijos galimybes, jos naudą, bet iš profesoriaus sužinojau ir labai praktiškų dalykų, kurie būtini steigiant kooperatyvą. Todėl galiu pasakyti, kad remdamiesi jo žiniomis įkūrėme vieną pirmųjų dabartinėje Lietuvoje žemės ūkio kooperatyvą „Biržupys“, vėliau –  kooperatyvą „Rokiškutis“. Pastarasis vis dar gyvuoja. Profesorius mane nuolat kviesdavosi į Žemės ūkio rūmus, kuriems jis vadovavo iki 2000 – ųjų. Savo akimis mačiau ir žavėjausi, kaip jis mokėjo bendrauti su labai skirtingais žmonėmis“.

 

Ragino saugoti tai, kas ūkininkus jungia

 

Andriejus Stančikas (LR Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas): „Bendravimas su prof. A.Stancevičiumi susijęs su LR Žemės ūkio rūmais, kuriems jis vadovavo juos atkūrus. Mūsų bendravimas tapo itin glaudus nuo 2000 – ųjų, kai profesorius tapo LR ŽŪR Garbės pirmininku. Jo patarimai buvo labai svarbūs kuriant žemės ūkio kooperatyvus. Prisimenu išvyką su A.Stancevičiumi į Taliną, kur buvo surengtas COPA/COGECA išvažiuojamasis posėdis. Tada buvau santykinai jaunas ūkininkas ir profesoriaus parama buvo labai svarbi. Mačiau, kaip pagarbiai jo nuomonę vertina Vakarų Europos šalių atstovai. Ir apskritai, jis mokėjo surasti svarbiausius akcentus, kuriuos domino labai skirtingi žmonės, sugebėdavo juos įtikinti, kad reikia ieškoti ir saugoti tai, kas ūkininkus jungia, o ne kas skiria. Prisimenu, A.Stancevičiaus įspėjimus apie pavojus, kurie grėstų žemės ūkiui, jeigu kaime įsivyrautų stambūs, kaip profesorius vadindavo, latifundiniai ūkiai. Gaila, kad ne į visus A.Stancevičiaus įspėjimus buvo atsižvelgta. Jis visada pirmenybę teikdavo šeimos ūkiams, ragino ypač smulkius ir vidutinius ūkius jungtis į kooperatyvus. Ir jo dėka kooperacija buvo pasiekusi neblogą lygį“.

 

Išskirtinis profesoriaus autoritetas

 

Jonas Kuzminskas (Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas): „Kai studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, mes, Mechanizacijos fakulteto auklėtiniai, būsimieji inžinieriai, labai mažai bendraudavome su agronomais. Tačiau prisimenu, kad agronomas, dėstytojas A.Stancevičius mums buvo išskirtinis autoritetas. Todėl, kad tai buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija, ne siauros specialybės, bet valstybės mastelio žmogus. Toks jis buvo ir jau atkūrus Nepriklausomybę. Kaip žinote, jis ūkininkus labai skatino jungtis į kooperatyvus. Prisimenu, berods 1997-1998 m. profesorius surinko mus, kelis pieno gamintojus, ir nuvykom susitikti su „Žemaitijos pieno“ vadovais. Ir profesorius jiems pasiūlė mums, ūkininkams, išnuomoti dalį pieno perdirbimo įrangos, kad galėtume patys gaminti produktus iš pieno. Perdirbėjams šis pasiūlymas sukėlė šoką! Tačiau profesoriaus autoritetas buvo toks didelis, kad jie neišdrįso pasiūlymą atmesti. Pažadėjo svarstyti. Vėliau, kai įsteigėme žemės ūkio kooperatinę bendrovę „Pieno gėlė“, profesorius bei jo pagalbininkas Žemės ūkio rūmuose Zenonas Keliauskas, labai pagelbėjo sprendžiant keblius klausimus, kurie buvo nenumatyti įstatymuose. Apskritai – džiaugiuosi, kad man pasisekė tokį žmogų pažinti“.

 

Pasigendu A.Stancevičiaus lygio asmenybių

 

Prof. Algirdas Juozas Motuzas ( VDU Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius emeritas, agronomijos mokslo istorikas,  g. 1943 m.): „Profesorius A.Stancevičius man dėstė žemdirbystės mokslus, o vėliau daug metų kartu dirbome Žemės ūkio akademijoje. Galėčiau daug pasakoti apie A.Stancevičių, juk 2010 m. išleidau monografiją „Prof. A.Stancevičius: apie gyvenimą, žmones ir save“, labai artimai su juo bendravau paskutiniais jo gyvenimo metais. Norėčiau pasakyti, kad tarp žmonių, kurie dabar mane supa, labai pasigendu būtent A.Stancevičiaus žmogiškumo, jo inteligencijos. Žaviuosi jo pagarba ne tik savo profesijai, bet ir menams. Jis labai domėjosi ir mėgo teatrą, muziką, kitas meno sritis. Jis buvo labai demokratiškas žmogus, prisimenu, jis sakydavo, kad apie viską su žmonėmis galima diskutuoti – nuomonės gali nesutapti, tačiau diskutuoti galima ir reikia.

Labai džiaugiuosi, kad didelę dalį mano rengtos monografijos profesorius matė, skaitė, pateikė pastabas. Esu labai dėkingas už jo pasitikėjimą man parengti tokią monografiją. Galiu pridurti, kad apie A.Stancevičių rašau ir 2018 m. mano išleistoje monografijoje Lietuvos šimtmečio proga „Agronomijos mokslinės mokyklos Lietuvoje 1946-2003 m.“  Taigi tarp keturių agronomijos mokslinių mokyklų yra ir prof. A.Stancevičius „Žemdirbystės sistemų ir sėjomainos mokslinė mokykla“.

 

Faktai:

Antanas Stancevičius gimė 1920 m. sausio 8 d. Lomių kaime, Batakių valsč. Tauragės apskr.

Sulaukęs penkerių metų neteko motinos, po pusantrų metų neteko ir tėvo. Augo tėvo ir motinos giminių globojamas. Mokėsi Raseinių valstybinėje gimnazijoje. 1943 m. baigė Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje.

1941 m. pradėjo dirbti Dotnuvos bandymų stotyje. Po metų, pabaigęs klausyti akademijos kursą, perėjo į Augalų apsaugos stotį asistento pareigoms. 1943 m. birželio mėn. po vedybų su Natalija Dumbliauskaite dėl šeimyninių aplinkybių pakeitė darbą – perėjo iš mokslo srities į gamybą. Buvo priimtas į Tabako auginimo centrą Agronomijos skyriaus vedėju. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą iš pradžių dirbo Alytaus aps. žemės ūkio skyriuje, vėliau Alytaus tarybinių ūkių grupėje vyr. agronomu, o nuo 1944 m. spalio 1 d. – Aniškio tarybinio ūkio direktoriumi.

1946 m. pradėjo pedagoginę ir mokslinę veiklą Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar VDU Žemės ūkio akademija) Botanikos katedroje.

1958 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Lietuvos pasėlių augalija, jos reikšmė agronominei dirvožemio charakteristikai“. Šis darbas – tai naujos mokslo šakos Lietuvoje – agrofitocenologijos pamatas.

1958–1975 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar VDU Žemės ūkio akademija) studentų mokslinės draugijos vadovas.

1962–1992 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar VDU Žemės ūkio akademija) Žemdirbystės katedros vedėjas.

1990 m. suteiktas mokslinis profesoriaus vardas.

1991-1996 ir 2003 m.  – Lietuvos mokslo tarybos narys.

1989-1992 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos tarybos pirmininkas.

1994 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos žemės ūkio akademijos taryba suteikė prof. Antanui Stancevičiui Garbės daktaro vardą.

1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

2000 m. Lietuvos herbologų draugijos valdybos pirmininkas.

2000 – 2006 m. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas.

2005 m. Žemės ūkio ministerijos apdovanotas „Lietuvos kaimo spindulio“ prizu.

Išleido 38 knygas ir brošiūras, išspausdino apie pusantro šimto straipsnių, pagarsino 314 savo pasisakymų, pareiškimų, kreipimųsi.

Pomėgiai: dailė, muzika, literatūra.

Mirė – 2007 m. rugpjūčio 24 d. Kaune. Palaidotas Kauno r. Karmėlavos kapinėse.

 

***

 

Eilėraštis „Prisipažinimas”, sukurtas Antano Stancevičiaus, kai jam buvo 17 metų. Eilėraštis atspausdinta žurnale „Jaunoji Lietuva” , 1937 m.

 

Prisipažinimas

 

Per žalią kaimą skrenda dainos,

Ir džiaugsmas plakasi po kaimą.

Palaukėj smilgos ir čiobreliai

Vis šnibžda, šnibžda didžią laimę.

 

Mane pagimdė žalios pievos,

Mylėt aš jas  anksti išmokau,-

Juk žiemos čia taip tyrai baltos,

O vasaros lakštutėms suokia…

 

Ar pameni, kai krito žvaigždės?

Į žalsvą upę pasinėrė.

Tada žinojau, mano dienos,

Skirtos ne miestui, ne jo manieroms.

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.