2019 m. kiaulių augintojai atliko 900 tūkst. skerdimų, t.y. vidutiniškai per vieną darbo dieną buvo paskerdžiama 3700 kiaulių. Panaši situacija yra ir šiais metais.
Apsirūpinimas maistu šiandien tapo svarbus, nes žmonės staiga pasijuto nesaugūs, pažeidžiami. Staiga praregėjome, kad kritiniais atvejais galime likti ant ledo. Tiesiog kritinėje situacijoje ima matytis tikrieji mūsų ES partnerių veidai – visų pirma savo interesai yra svarbiausi. Lenkija eilinį kartą pademonstravo savo nepriklausomumą ir galimybę pamiršti jiems ne tokią svarbia kaimynystę. Pasieniuose strigo žmonės ir kroviniai, valdžiai teko derėtis pasiraitojus rankoves. Štai nutiko korona ir mes tapome sala, kurią Lenkija skiria nuo visos Europos Sąjungos. Apie piliečių teises nekalbėsiu, tai ne visai kiaulių augintojų asociacijos veiklos baras, nors sąlyčio taškų turime ir čia. Mūsų maisto produktai stringa ant sienos su Lenkija. Ėmė brangti kiauliena. Žmonės klausia – kas darosi, kodėl brangsta kiauliena? Gal reikia prisipirkti mėsos ir lašinių?
Truputis istorijos, kuri nėra labai palanki mums, jei galvosime apie ilgalaikį apsirūpinimą kiauliena.
Kaip matote aukščiau pateiktoje lentelėje, Lietuvoje nuolat mažėjo auginamų kiaulių skaičius. Praeityje kiaules augino kiaulininkystės kompleksai ir kaimo gyventojai. Kaimo gyventojai, laikantys iki 100 kiaulių, augino gana didelę dalį kiaulių, tačiau senstant kaimo gyventojams, emigruojant jaunimui iš kaimo, atsisakant laikyti pienines karves, kurių atlikęs pienas kartu su kitais savo gamybos pašarais buvo naudojamas kiaulių šėrimui, gyventojai laikė vis mažiau kiaulių. Šie, gana savaiminiai procesai, vyko iki 2014 metų. Nors priekaištai ir kaltinimo strėlės sminga į stambius ūkius, tačiau iki Afrikinio kiaulių maro pasireiškimo ir didelės grėsmės kiaulininkystės šakai, niekas jokių trukdžių auginti kiaules kaimo gyventojams nesudarinėjo – gyventojai kaime traukėsi iš karvių ir kiaulių auginimo sektoriaus.
2005 metais suaktyvėjo kai kurių politikų palaikomas žaliųjų judėjimas, kuris buvo nukreiptas prieš kiaulių auginimą. Buvo teigiama, kad kiaulių ūkiai itin kenksmingi aplinkai ir žmonėms, mėsos atsivešime iš svetur, pasipylė rekomendacijos mėsos ir iš viso nevalgyti, nebent tik išimtinais atvejais. Toks žaliųjų judėjimas taip pat įtakojo kiaulių ir mėsos pramonės mažėjimą, todėl palaipsniui tapome priklausomi nuo importuojamos kiaulienos.
2014 metais Lietuvą ištiko kita grandiozinė nelaimė – pratrūkęs Gruzijoje, per Rusiją ir Baltarusiją atslinko Afrikinis kiaulių maras, kuris kiaulėms yra 1000 kartų pavojingesnis nei žmonėms koronos virusas. Kiaulių mirtingumas nuo AKM yra 100 %, o ne 0,1 % kaip žmonių nuo korona viruso. Šiandien žinome, kad virusą nešioja šernai, perduoda žmonės per nesaugius kontaktus ir perneša vabzdžiai šiltuoju metų laiku. Virusas 8 kartus pateko į dideles fermas ir 130 kartų pateko į smulkias laikymo vietas. Iškilo rimtas pavojus kiaulininkystės ūkiams, todėl Europos Komisija nustatė griežtus prekybos apribojimus ūkiams, kurie patenka į AKM zonas. Dabar jau daug kas suprato kas yra karantinas. 14 dienų pratupėti namuose daug kam yra išbandymas. Dėl vienos kiaulės nugaišimo kaimyno ūkyje, griežtas karantinas kiaulių fermai trunka iki 40 dienų, po kurio mažiausiai pusei metų įvedami prekybos apribojimai, kurie visiškai paralyžiavo keleto stambių ūkių veiklą, kurią vėliau teko visai nutraukti.
2018 metais smuko kiaulių kainos, tiesiog niekam nereikėjo kiaulienos, jos buvo per daug. Belgijoje dėl Afrikinio kiaulių maro sustojo eksportas ir Lietuva ėmė įsivežti pačią pigiausią kiaulieną. Mūsų augintojų gretos sumažėjo, ekonomiškai silpniausi tiesiog neatlaikė, o stiprieji buvo visiškoje neviltyje iki išganingo 2019 metų pavasario. Grėsė bankrotai. Mums išganingas, o kinams pragaištingas. Kinijoje dėl Afrikinio kiaulių maro išgaišus daugybei kiaulių, bei sunaikinus didžiules bandas kiaulių, ėmė trūkti mėsos. Kinija ėmė didinti mėsos įsivežimą iš Europos šalių, tuo sumažindama kiaulienos pasiūlą Europoje. Išgyvenę sunkmetį, kiaulininkystės ūkiai ėmė uždirbti. Tačiau ir Afrikinis kiaulių maras niekur iš mūsų šalies nepasitraukė.
Afrikinis kiaulių maras mūsų šalyje yra įsitvirtinęs kaip koks vėžys žmogaus kūne ir yra akivaizdžiai nusitaikęs į žmonių maistą. Turime turėti aiškią strategiją ką darysime su šia liga ir ką darysime su kiaulininkystės ūkio šaka, kokios perspektyvos mėsos perdirbimui ir mėsos eksportui. Yra akivaizdu, kad smulkūs laikytojai laikantys kiaules savo asmeniniams poreikiams gali aprūpinti vos 10-20 tūkstančių žmonių iš visų šalies 3 mln. gyventojų. Akivaizdu, kad kuo daugiau yra smulkių ir atsainiai besilaikančių biologinio saugumo laikytojų, tuo mažiau sanitarinių galimybių aprūpinti savo šalį mėsa, bei akivaizdu, kad kiekvienas į apribojimų zonas uždarytas stambus ūkis nustoja auginti 10-30 tūkst. kiaulių per metus. Kuo ilgiau tempsime su smulkiais laikytojais, tuo ilgiau turėsime šią klampią kiaulininkystės ir mėsos pramonės agoniją. Šių faktų nepakanka žemės ūkio ministrams, kad suprastų kiaulienos deficito priežastis. Kaip žmonės jie viską suvokia, tačiau kaip ministrai – nesupranta. Yra toks reiškinys – politiškai negali suprasti, nes jei imsis griežtų veiksmų, tai šie nebus palaiminti nei Seime, nei Vyriausybėje, nei Partijoje, o svarbiausia – baimė nebūti išrinktu kitai kadencijai.
Smulkūs kiaulių laikytojai reiškia didelį nepasitenkinimą, kai dėl AKM buvo ribojamas kiaulių auginimas savo reikmėms. Tačiau matome, kad per pastarąją savaitę šalies vadovai apribojo mūsų visų teises – teisę laisvai keliauti, prekiauti, organizuoti renginius ir susirinkimus ir kt. Dauguma supranta, kodėl tai daroma ir susitaiko su šiuo apribojimu. Tačiau kol kas panašu, kad teisė auginti kiaulę savo reikmėms yra fundamentali lietuviui, svarbesnė už visas kitas, ir apie jos pažeidimą nekalbama net Afrikinio kiaulių maro fronte, net po 6-ių nuožmios kovos metų.
Šiandien savo šalies poreikiams stambiuose ūkiuose išsiauginame ir pasigaminame kiaulienos tik 50 %. Likusius 50 % kiaulienos įsivežame – daugiausiai iš Lenkijos, Belgijos ir Vokietijos. Tiksliau tariant – įsiveždavome iki korona viruso. Dabar, kai stringa prekyba, ir kiaulienos ima trūkti, daug kas ima burnoti, kad kyla kiaulienos kaina.
„Norėtume pasakyti, kad deficito situacijoje atsiduriame daugiau dėl visuomenės nenoro toleruoti fermų kaimynystę, dėl per mažos ūkininkų motyvacijos auginti gyvulius, dėl bendro strateginio neįžvalgumo. Juk norėdami paskatinti eksportą, pirmiausiai galėtume sumažinti importą užsiaugindami mėsą patys sau. Tai būtų praktiškai tas pats, tik rinka būtų pačių mūsų. Jei valstybė daug metų nieko nedarė, kad sau užsiaugintume pakankamai gyvulių, o esamus ūkius visaip ujo ir nekreipė dėmesio į jų poreikius, tai šiandien yra puiki proga susimąstyti – gal laikas peržiūrėti kai kurias savaime suprantamas neteisybes. Gal laikas peržiūrėti fundamentalią teisę laikyti kiaulę savo poreikiams? Gal laikas peržiūrėti ir prisiminti, kad žemės ūkio paskirties žemėje ūkiai gali laikyti gyvulius? Gal atėjo laikas suprasti užkrečiamųjų ligų įtaką, biologinės saugos reikšmę ir suvokti akivaizdžius pramoninės kiaulininkystės pranašumą prieš natūrinį ūkį?“, – sako LR ŽŪR vicepirmininkas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis BARAVYKAS.