Žemės ūkio rūmų taryba 2018 m. sausio 30 d. patvirtino Žemės ūkio rūmų renginių ir iniciatyvų planą, skirtą atkurtos Lietuvos valstybės 100 – mečiui paminėti. Viena iš iniciatyvų – pasidalinti Žemės ūkio rūmų organizacijų lyderių mintimis apie nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus ir ateities vizijas. Tęsiame pokalbių ciklą. Šį kartą kalbiname Lietuvos žemės ūkio technikos asociacijos prezidentą Andrėjų Gediminą JAKĄ, kurį 2016 – aisiais ŽŪR apdovanojo ordinu „Už nuopelnus žemdirbių savivaldai“.
Kaip nutiko, kad tapote LŽŪTA prezidentu? Kuo užsiėmėte anksčiau?
Sovietiniais laikais buvau Panevėžio tarprajoninės bazės generalinis direktorius, vėliau vadovavau Vilniaus tarprajoniniam gamybiniam susivienijimui, tuo pat metu vadovavau ir Žemės ūkio technikos komitetui prie Vyriausybės. Vėliau, kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, visos minėtam komitetui priklausiusios organizacijos (iš viso net 75 organizacijos) 1993 – aisiais įsteigė Lietuvos žemės ūkio technikos asociaciją, o mane išrinko prezidentu, o pavaduotoju dabartinį AB „Lytagra“ vadovą Adomą Balsį. Tai ir dirbu iki šiol, kiek leidžia mano jėgos.
LŽŪTA 1993 – aisiais įkūrė iš esmės pirmuosius savarankiškus žingsnius žengiančios organizacijos, jos buvo palyginti neturtingos. Per 25 metus kai kurios iš jų jau pasitraukė iš rinkos, o kitos tapo milijonierėmis. Ar LŽŪTA veikla tokioms organizacijoms vis dar svarbi?
Nors įprasta sakyti, kad bendra veikla svarbiausia silpniesiems, tačiau kalbant apie žemės ūkio techniką yra kitaip. Kodėl? Todėl, kad LŽŪTA nariai šiuo metu Lietuvoje tiekia per 90 proc. žemės ūkio technikos ir viską, kas su tuo susiję, t.y. atsargines detales, metalo gaminius ir kt. Ne paslaptis – vienu metu kai kurios stambiausios LŽŪTA narės bandė steigti atskirti asociacijoje narius, kurie tik prekiavo žemės ūkio technika ir tuos, kurie ją gamino. Nors aš tokiai idėjai nepritariau, tačiau kai kurios bendrovės buvo įsteigusios žemės ūkio technikos importo asociaciją. Tačiau po kelių metų „sūnūs palaidūnai“ sugrįžo, prašė, kad priimtume į LŽŪTA. Priėmėme. Be kita ko, esu ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys, ŽŪR tarybos narys, o tai labai svarbu visoms LŽŪTA narėms – tiek silpnesnėms, tiek milijonierėms.
Kodėl svarbu? Koks LŽŪTA vaidmuo, kokius uždavinius sau keliate?
Pavyzdžiui, buvęs žemės ūkio ministras skeptiškai vertino ES paramos ūkininkams skyrimą žemės ūkio technikai, traktoriams įsigyti. Kodėl? Juk neturėdamas šiuolaikinės žemės ūkio technikos nieko nepasieksi. Dabar, regis, padėtis keičiasi, tikimės, kad naujasis žemės ūkio ministras pritars mūsų nuomonei. Kita vertus, ŽŪM mato mūsų pastangas – LŽŪTA nariai ne tik gamina bei prekiauja žemės ūkio technika, bet ir teikia remonto paslaugas, tiekia atsargines detales.
Kiek asociacijoje yra narių?
Šiuo metu LŽŪTA jungia 29 narius. Prieš 25 metus buvo 75 nariai, tačiau stambesnieji prisijungė smulkesniuosius, kiti pasitraukė neišsilaikę aštrioje konkurencinėje kovoje, tačiau buvo ir tokių, kurie sustiprėjo ir įveikė kažkada buvusias stambias bendroves. Tokia yra laisvoji rinka. Juk ūkininkai patys renkasi iš kurių firmų pirkti žemės ūkio techniką, niekas negali jiems nurodyti iš kurių bendrovių techniką pirkti, o kurias ignoruoti.
Lietuvos valstybės 100 – metis. Ką jums reiškia galimybė gyventi ir dirbti savo valstybėje? Šįmet jūsų vadovaujamai asociacijai sukaks 25 – eri.
Mes patys nepastebime, ką pasiekėme. Tačiau kai palyginame, kokią techniką turėjome prieš ketvirtį amžiaus ir kokią turime dabar, suprantame, kiek daug nuveikėme. Prieš 25 metus tikrai netikėjome tokių sparčių pasikeitimų. Štai jums ir atsakymas, ką reiškia dirbti savo valstybėje.
Daug metų esate ŽŪR tarybos narys. Kuo dalyvavimas ŽŪR yra svarbus asociacijos nariams?
Svarbu, kad ŽŪR laikosi klasikinės kooperacijos formulės, kuri remiasi solidarumo principu – kiekvienas ŽŪR narys turi po vieną balsą, niekas neužgožia. Pavyzdžiui, ŽŪR tarybos posėdyje iškeliu LŽŪTA svarbų klausimą ir jeigu taryba jam pritaria, tai valdžia tokią bendrą žemdirbių nuomonę labai vertina. Tai reiškia, kad konkrečiam klausimui pritaria ne viena ar kelios, bet visos žemdirbių organizacijos, kad nebus prieštaraujančių. Jeigu kiekviena organizacija valdžiai keltų tik savo klausimus, tai būtų tikras chaosas, kiltų daug beprasmiškų ginčų ir sprendimai būtų priimami lėtai.