Naujienos

A.JASINEVIČIUS: „Žemės ūkio rūmai yra uogų augintojų išlikimo garantas“

Žemės ūkio rūmų taryba 2018 m. sausio 30 d. patvirtino Žemės ūkio rūmų renginių ir iniciatyvų planą, skirtą atkurtos Lietuvos valstybės 100 –mečiui paminėti. Viena iš iniciatyvų – pasidalinti Žemės ūkio rūmų organizacijų lyderių mintimis apie nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus ir ateities vizijas. Tęsiame pokalbių ciklą. Šį kartą kalbiname Lietuvos pramoninių uogynų augintojų asociacijos (LPUAA) pirmininką, Žemės ūkio rūmų tarybos narį Adolfą JASINEVIČIŲ.

Daug metų vadovaujate LPUA. Įdomu, kuo užsiėmėte iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 – aisiais?

Sovietiniais laikais įgijau  radioelektronikos specialybę, o prie žemės ūkio priartėjau, kai dirbau Vaisių ir daržovių ūkio, o vėliau ir Žemės ūkio ministerijose. 1992 – aisiais Biržų rajone įkūriau ūkį, nuo 1994 – ųjų pasitraukiau iš ministerijos ir pradėjau ūkininkauti. Ir iš karto pradėjau įgyvendinti svajonę – auginti uogas.

Kada LPUA įsteigta? Kodėl ne visų uogynų augintojų asociacija, o tik pramoninių? Kur ta riba, kurią peržengus uogynas tampa pramoniniu?

1992 -aisiais, kai įkūrėm LPUA, atrodė, kad Lietuvoje daug ūkininkų susidomės uogų auginimu, todėl su bendraminčiais kurdami asociaciją nusprendėm apriboti norinčius susiburti po asociacijos vėliava. Nutarėm į savo gretas priimti turinčius daugiau nei 10 ha juodųjų serbentų, daugiau nei 1 ha braškių arba aviečių.

Tačiau padėtis pasikeitė? Ar yra ūkių, kurie pasieks pramoninių uogynų lygį?

Taip. Tikriausiai tada padarėme klaidą ir po to ploto ribojimą panaikinome. Norim pritraukti daugiau narių, juo labiau, kad nedideli ūkiai neturi pasirinkimo, nes, pavyzdžiui, nėra nepramoninių uogynų asociacijos. Taigi atvėrėm duris ir mažesnius ūkius turintiems uogų augintojams – LPUA gins visų uogų augintojų interesus, o veikdami kartu daugiau pasieksime.

Nors panaikinote ribojimus, tačiau rinka juk pati nustato, kiek ir ko auginti apsimoka. Taigi ką rodo finansiniai skaičiavimai?

Argumentai paprasti – didelio ploto rankomis nenuskinsi, arba toks darbas kainuos labai brangiai, o jeigu perki uogų skynimo kombainą, tai reikia turėti apie 10 ha serbentų. Taigi ar nustatysi apribojimus, ar nenustatysi, rinka pati sureguliuoja, kokie ūkiai yra rentabilūs. Tačiau turi teisę egzistuoti ir smulkūs ūkiai, žinoma, jie derlių skina rankomis.

LPUA yra Žemės ūkio rūmų narė. Kuo dalyvavimas šioje organizacijoje jums svarbus, naudingas?

Asociacija ŽŪR nare tapo įkūrimo metais. Iš karto supratome, kad dalyvauti tokioje organizacijoje yra naudinga. Apie kitokią išlikimo galimybę net negalvojome. Ir neklydome. Esam nedidelė asociacija, todėl valdžios akyse neturime galimybių dažnai šmėžuoti, o ir valdžios institucijos pačios labiau nori gauti bendrą žemdirbių nuomonę.

Pateikite vieną kitą pavyzdį, kai būtent dėl dalyvavimo ŽŪR jums, LPUA pavyko pasiekti savo tikslų, kurių savo jėgomis nebūtumėte pasiekę?

Tokių atvejų buvo daug. Ir konkrečių, kurie lietė tik uogų augintojus, ir apskritai, kai reikėjo ginti mūsų, ne tik kaip uogų augintojų, bet ir kaip ūkininkų interesus. Pavyzdžiui, dar tik ruošiantis stojimui į ES, uogų augintojai nukentėjo dėl šalnų – padedant ŽŪR mums pasisekė valdžiai įrodyti, kad valstybė kompensuotų uogininkų patirtus nuostolius. Ir pati valstybė laimėjo, nes tada būtų bankrutavę daugybė ūkių. Gavę paramą jie išliko, kiti išsiplėtė ir tai buvo naudinga visiems. Kartais išgirstu, kaip stambieji ūkininkai su ironija bando įrodinėti, kad tik jie nusipelno ES ir valstybės paramos. Tada jų klausiu – kiek jūsų yra? Keli šimtai. Taip, jums ūkininkauti labiau apsimoka, tačiau teisę gyventi ir išgyventi turi ir valdantys mažesnius ūkius. Kartais belieka stebėtis, kai regis protingus žmones taip užvaldo gobšumas, kad jie dėl papildomo pelno norėtų sužlugdyti dešimtis tūkstančių, kurie dirba nedideliuose ūkiuose. Manau, kad visi žmonės turi teisę gyventi, ūkininkauti, gal ne taip pelningai, kaip stambiausi ūkiai, bet visiems turi būti sudarytos sąlygos išgyventi. Todėl ir džiaugiuosi, kad yra ŽŪR, kurie jungia visas žemdirbių organizacijas ir gerbia jų teises išgyventi.

Kokių uogų Lietuvoje auginama daugiausia?

Pirmauja juodųjų serbentų uogynai. Mažiau auginama šaltalankių ir gerokai mažiau – braškių bei aviečių. Ne todėl, kad patinka ar nepatinka, priežastys ekonominės – lemia realizavimo galimybės, nes nuskintų uogų ilgai laikyti negali. Kai kuriais metais būta atvejų, kai ūkininkai uogas paliko laukuose. Tiesiog neapsimokėjo jų skinti, nes buvo aišku, kad neturėsime kur realizuoti.

Matyt supirkimo kainų svyravimus lemia ir geografinės aplinkybės, juk turime labai stiprius kaimynus lenkus?

Taip. Jie gali uogas pigiau užauginti. Be to, pagal ES reikalavimus zonoje, kuriai priklauso Lenkija, uogų augintojai turi teisę naudoti daugiau augalų apsaugos priemonių, todėl daugiau užaugina ir pigiau parduoda. Būtent dėl kaimynų įtakos juodųjų serbentų supirkimo kainos labai svyruoja – jeigu Lenkijoje geras derlius, tai kainos gali sumažėti net iki 10 kartų. Įsivaizduojate, kaip sudėtinga mums dirbti. Sudarai planus, o dėl nenumatytų veiksnių viskas radikaliai pasikeičia.

Gal pramoninius uogynus išgelbėtų uogų perdirbimas?

Žinoma, tačiau kol kas tai – planuose. Reikia investicijų, o ne kiekvienas ūkio savininkas gali skirti lėšų šaldymo įrangai, šaldytuvams įsigyti. Bėdai prispyrus Biržų krašto uogų augintojai susijungė į kooperatyvą „Juodoji uoga“, įsigijome šaldytuvų, kitos įrangos. Remdamiesi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų skaičiavimais su sodininkais buvome pasirašę preliminarią sutartį dėl uogų perdirbimo, deja, galutinai susitarti nepavyko. Kita vertus, uogų perdirbimo planų neatsisakėme – tik atidėjome.

Rinkoje paklausą turi ir juodųjų serbentų pumpurai.

Tai labai perspektyvi sritis ir tuo užsiimame. Su Kauno technologijos universiteto mokslininkais atliekame projektą – yra galimybė iš pumpurų gaminti aliejų. Būta metų, kai prancūzams per sezoną lietuviai pardavė 2-3 t serbentų pumpurų. Daug, nes pumpurų svoris nedidelis. Tai tikrai perspektyvi sritis ir turime daug vilčių. Pavyzdžiui, iš kilogramo juodųjų serbentų pumpurų galima išgauti tik 2 g eterinio aliejaus, o paklausa pasaulinėje rinkoje didelė. Žinoma, galima pumpurus parduoti, tačiau juos patys perdirbę sukurtume daug kartų didesnę pridedamąją vertę. Turime idėjų Lietuvoje statyti nedidelę perdirbimo įmonėlę. Ji tikrai atsipirktų.

LPUA tarptautinė veikla?

Esam aktyvūs Tarptautinės juodųjų serbentų augintojų asociacijos nariai. Tai pasaulinė organizacija. Dvi šios organizacijos konferencijos jau įvyko Lietuvoje. Kokia nauda? Labai akivaizdi – reikia domėtis, kas vyksta pasaulyje, kokios išvedamos naujos veislės, kokia padėtis pasaulinėje rinkoje, kokios prognozės.

X