A.Kuzminskas: „kooperacijos nauda neginčijama”

Žemės ūkio kooperatinė bendrovė (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ savo veikla įrodė, kuo kooperatyvas gali būti naudingas žemdirbiui. „Pieno gėlė“ šiuo metu turi 470 narių, kurie laiko 4 280 melžiamų karvių ir valdo daugiau kaip 7 000 hektarų žemės. Iš karvės per metus ūkininkai vidutiniškai melžia po 5,5 tonas pieno. Kasdien iš Plungėje įsikūrusios ir 17 pieno surinkimo punktų turinčios bendrovės septyniais pienvežiais išgabenama po 58 tonas pieno. Trečdalis jo iškeliauja į užsienį – Lenkiją.

Nenorėjo būti pirmininku

ŽŪKB „Pieno gėlė“ metinė apyvarta siekia apie 9 mln. eurų. Bendrovėje, be valdybos pirmininko Jono Kuzminsko ir direktoriaus Rolando Jurkaus, dar dirba 42 darbuotojai. Dabar ŽŪKB „Pieno gėlė“ jau gerai žinoma Lietuvoje. Ją, kaip patikimą partnerę, vertina ir Lenkijos verslininkai.

Tačiau J. Kuzminskas gerai prisimena 2001-uosius, kai būrelis ūkininkų, kuriems apkarto perdirbėjų nuolat kartojama frazė, kad mažai pieno, tad ir kaina maža, apsisprendė jungtis į kooperatyvą. Dar ir dabar daugelis ūkininkų, vos prabilus apie jungimąsi, kratosi tokios minties lyg velnias kryžiaus. Nenoro priežastis – buvę kolūkiai, kuriuos jie lygina su kooperatyvais. Bijojo ir šio sumanymo iniciatoriai. Be to, tada nė vienas jų negalėjo pasigirti pinigais, kuriuos galėtų investuoti į naują darinį. Tačiau trauktis nebuvo kur, tad nuspręsta verslo pradžiai pinigų pasiskolinti.

Kaip tik tuo metu nemažai plungiškių ir rietaviškių ūkininkų priklausė kooperatinių bendrovių asociacijai „Plungė – Loiret“. Asociaciją Žemaitijoje įkūrė prancūzai, kurie, be viso kito turto, vietos ūkininkams padovanojo ir 28 naujus traktorius. Naują bendrovę sumanę kurti ūkininkai kreipėsi į Prancūzijos atstovą Frederiką Jaffre ir paprašė paskolinti pinigų. Jis sumanymui pritarė ir būsimasis kooperatyvas pinigų gavo. Naująjį darinį reikėjo įregistruoti Lietuvos registrų centre. Prancūzijos atstovo lydimas būrelis vyrų nuvažiavo į Vilnių ir manė, kad viską sutvarkys greitai.

Nepavyko. Juos registravusi darbuotoja pirmąjį būsimos kooperatinės bendrovės pavadinimą atmetė, antrasis jau buvo užregistruotas, o trečiojo varianto ūkininkai neturėjo. Skambino į Plungę, tarėsi, bet ir ten niekas jokio sumanymo neturėjo.

Grįžti į namus ir po kelių dienų vėl sukarti 600 kilometrų nenorėjo nė vienas, tad ėmė sukti galvas. Išeitį rado F. Jaffre: „Prancūzijoje yra bendrovė „Mėsos gėlė“, tad kodėl Lietuvoje negalėtų būti bendrovės „Pieno gėlė“.“ Taip ir nuspręsta.

Nuo pat pirmų dienų bendrovėje dirbantis J. Kuzminskas juokauja: „Kai manęs dabar kas nors paklausia, kaip mes gyvename, atsakau, kad žydim.“ Ir jis nemeluoja. „Pieno gėlė“ žydėdama klesti. Nors iš pradžių nedaug kas tuo tikėjo. Valdybos pirmininkas iki šiol saugo pirmojo valdybos posėdžio, kuris įvyko 2001 metų rugsėjo 11 dieną, protokolą. Iš penkiolikos narių dalyvavo keturiolika. Pirmasis klausimas – valdybos pirmininko rinkimai. Nepatikėsite, bet pirmininku būti nenorėjo nė vienas. Posėdis truko kelias valandas, kol galų gale nuspręsta, kad laikinai šias pareigas eis Andriejus Stančikas, nors jis šių pareigų labai kratėsi. Sutiko pabūti tik iki kito posėdžio, kol bus įrengti du pirmieji pieno surinkimo punktai Žlibinuose ir Virkšuose. Žinote, kiek metų A. Stančikas ėjo šias pareigas? Ogi penkiolika!

Susibūrę stipresni rinkoje

Didžiąją „Pieno gėlės“ apyvartos dalį (89 proc.) sudaro pieno pardavimas perdirbėjams, o 11 proc. – prekės ir paslaugos. Bendrovė savo narius aprūpina premiksais, plovikliais, kombinuotaisiais pašarais, cukrinių runkelių melasa, laižomąja druska, mineraliniais papildais, kitomis reikalingomis prekėmis. Atsiskaitymo būdas paprastesnis – norintieji atsiskaito tada, kai už pieną gauna pinigų. Jei ūkininkui pritrūksta lėšų, gali pasiimti avansinį mokėjimą. Tam sukurtas specialus fondas, kurio teikiama paslauga per metus pasinaudoja 6–7 proc. narių. Kooperatinė bendrovė teikia ir šienainio bei šieno ruošimo paslaugą. Ja dažniausia naudojasi Šilalės rajone gyvenantys bendrovės ūkininkai. „Pieno gėlė“ aptarnauja kai kuriuos Plungės, Rietavo, Skuodo ir Šilalės ūkininkus. Istoriškai susiklostė, kad Šilalės rajone – stipriausi ūkiai, laikantys daugiausia karvių. Bendrovė teikia ir buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas.

Savo gyvavimo pradžioje „Pieno gėlė“ surinktą pieną išveždavo perdirbimo įmonės pienvežiu. Netrukus „Pieno gėlės“ darbuotojai pastebėjo, kad kol pienas iš surinkimo punktų pasiekia pieno perdirbimo įmonę, jo būna ne tik mažiau, bet ir gerokai liesesnis. Tada kooperatyvo valdyba ir nusprendė įsigyti pienvežį. Nepirko – išsinuomojo iš asociacijos „Plungė – Loiret“. Nesusipratimai baigėsi. Dabar valdybos pirmininkas J. Kuzminskas ir bendrovės direktorius R. Jurkus pirmąjį jų pienvežį prisimena su šypsena.

Šiuo metu bendrovė turi septynis modernius pienvežius. Du iš jų ir priekabą „Pieno gėlė“ įsigijo pasinaudojusi ES parama, skirta investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir plėtrą. Projekto vertė – 281 tūkst. eurų.

Modernūs ne tik pienvežiai, bet ir nemaža dalis kooperatinei bendrovei priklausančių ūkių. Šilalės rajono Bijotų seniūnijoje ūkininkaujantis Valentas Grybas per metus iš karvės vidutiniškai primelžia daugiau kaip po 9 tonas pieno. Stambius ir modernius ūkius valdo Rietavo savivaldybės Lėgų kaimo ūkininkas Stanislovas Jurkus, Plungės rajono ūkininkai Karolis Jonušas, Steponas Andruška, Rolandas Raudys, parduodantis itin kokybišką pieną, Rolandas Vaseris, neseniai nariu tapęs Algirdas Norkus. Visi jie laiko nuo 70 iki 100 karvių.

Šiuo metu eksportas sudaro trečdalį bendrovės produkcijos. „Pieno gėlė“ buvo vienas pirmųjų Lietuvos kooperatyvų, 2007-aisiais pradėjusių vežti pieną į Lenkiją. Dabar jau beveik penkeri metai, kai be pertrūkių dirba su viena Lenkijos įmone. Priekaištų jai neturi. Lenkai laikosi susitarimų, patys pieną išsiveža, visada atsiskaito laiku. Bendrovė galėtų jiems ir visą savo produkciją parduoti, bet tas, kas vieną kartą nudegė, jau ir atšalusį pučia. Kažkada visą surinktą pieną parduodavo vienai Lietuvos įmonei, o kai jos veikla sušlubavo, vos neprarado visų pinigų. „Pieno gėlei“ šiaip ne taip pavyko milijonus atsiimti, tad dabar savo produkciją parduoda keturioms supirkimo įmonėms. „Keturios piniginės – geriau nei viena“, – tikina valdybos pirmininkas.

Pieno gamintojų organizacija

Pustrečių metų „Pieno gėlei“ vadovaujantis direktorius R. Jurkus ilgą laiką dirbo šios bendrovės vadybininku. Jis turi svajonę, kad ūkininkas iš karvės per metus vidutiniškai melžtų ne 5,5, o 8 tonas pieno. Norėtų, kad jų bendrovės indėlis į visos Lietuvos pieno gamybą sudarytų gerokai daugiau negu 1,5 proc., kaip yra dabar, o rinką reguliuotų ne vien pieno perdirbėjai bei prekybininkai, bet ir gamintojai. Šiuos norus ir planus galima įgyvendinti tik tada, jei turima daugiau galių. Todėl 2019-ųjų pradžioje buvo įkurta pirmoji Lietuvoje pieno gamintojų organizacija – UAB „Pieno partneriai“, kuriai taip pat vadovauja R. Jurkus.

Bendrovę sudaro trys kooperatyvai – „Pamario pienas“, „Pieno gėlė“ bei „Pienininkai“ ir 8 ūkiai. Šios organizacijos nariai laiko 8 800 karvių ir per dieną vidutiniškai primelžia 120 tonų, o per metus – 40 tūkst. tonų pieno, trečdalį jo eksportuoja. Pasinaudodama ES parama, UAB „Pieno partneriai“ pirmiausia stengiasi stiprinti logistiką. Naujosios bendrovės misija paprasta – suburti pieno ūkius, kad įgytų didesnę galią derybose su perdirbėjais. Jei tai pavyks, „Pieno partneriai“ už parduodamą produkciją gaus didesnes pajamas, kurios leis jos nariams modernizuoti pieno ūkius. Bendrovė turi ir savo viziją – kada nors tapti lyderiais Lietuvoje.