ŽUR Naujienos

A.Svitojus: „Ūkininkų laukia iššūkiai”

57Peržiūrų

Birželio 2 d. LR ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus dalyvavo Žinių radijo diskusijoje drauge su europarlamentaru Broniu Rope, kur diskutavo apie gegužės 20 d. Europos Komisijos priimtas biologinės įvairovės ir „Nuo ūkio iki stalo“ strategijas, kuriomis siekiama suvienyti gamtą, ūkininkus, įmones ir vartotojus kartu kurti konkurencingą ir tvarią ateitį.

„Įgyvendinant strategijas teigiamai keisis maisto gamybos būdai, kas naudinga vartotojų sveikatai ir aplinkai. Apie žaliąją ekonomiką kalbama jau seniai, daug apie tai esame diskutavę Žemės ūkio rūmų organizacijų tarpe. Šiandien jau supratome, kad investicijų į taršias technologijas nereikia daryti.  Galime tik džiaugtis, kad Lietuva yra lyderiaujanti šalis gaminant ekologišką ir kokybišką maistą. Visame pasaulyje daug dėmesio skiriama ekologinio maisto gamybai. Be abejo, ūkininkų laukia kai kurie iššūkiai, nes teks perorientuoti tam tikras technologijas į draugiškas aplinkai, kas pareikalaus papildomų kaštų. Todėl valdžios institucijos ne rytoj, o vakar jau turėjo būti parengę tam tikras priemones ir strategijas. Kitas svarbus dalykas – švietimas ir visuomenės informavimas. Galime puikiai pasinaudoti geraisiais Skandinavijos šalių pavyzdžiais, kur vaikų ugdymo įstaigoms tiekiamas tik ekologiškas vietinės gamybos ūkiuose užaugintas maistas. Yra iš ko pasimokyti, tik reikia operatyvumo, gerų politinių sprendimų ir valdžios bei žemdirbių savivaldos institucijų bendradarbiavimo“, – sako dr. A. Svitojus.

 

Esminiai „Nuo ūkio iki stalo” (From Farm to Fork)  įsipareigojimai iki 2030 m.  

50 proc. sumažinti pesticidų naudojimą ir jų keliamą riziką;

20 proc. sumažinti trąšų naudojimą;

50 proc. sumažinti ūkiniams gyvūnams ir akvakultūrai naudojamų antimikrobinių medžiagų pardavimą;

25 proc. žemės ūkio paskirties žemės naudoti ekologiniam ūkininkavimui.

 

Teigiami aspektai:

Pripažįstama, kad ES žemės ūkis yra vienintelė pasaulio sistema, sumažinusi emisijas;

Pabrėžiama, kad maisto perdirbimo, prekybos, pakavimo ir transporto sektoriai yra tie veikėjai, kurie turėtų smarkiai pasitempti mažindami taršą ir emisijas – neužkraunama visko ūkininkams;

Daug dėmesio skiriama apsirūpinimui maistu ir maisto įperkamumui;

Komisija įsipareigoja palengvinti pesticidų alternatyvų, inovatyvių pašarų ir jų priedų patekimą į rinką;

Komisija dirbs su šalimis narėmis vystant tikslaus tręšimo technologijas ir plečiant jų naudojimą;

Skatinama ES augalinių baltymų gamyba, mažinant priklausomybę nuo įvežtinių pašarų;

Planuojami nauji reglamentai veterinarijos medicinos produktams ir pašarams;

Pasisakoma už naujas augalų technologijas ir minima Komisijos studija dėl naujų genominių technologijų įvertinimo;

Pasisakoma už tiesioginių išmokų ribojimą ir didesnį tikslingumą – „ūkininkams, kuriems to reikia ir kurie vykdo žalius įsipareigojimus, o ne įmonėms, kurios tik turi žemės“;

Kuriamas planas užtikrinti maisto tiekimui krizių metu;

Komisija siūlys valstybėms taikyti PVM lengvatas ekologinei produkcijai, vaisiams, daržovėms ir pan.;

Nemažai dėmesio skiriama ūkininkų konsultavimo sistemoms;

Smarkiai įtraukiama prekybos politika.

 

Ne tokie teigiami aspektai:

Susidaro įspūdis, jog žemės ūkio sektoriui bus keliami vis didesni (ir brangiau kainuojantys) reikalavimai, tačiau finansavimas lieka iš tų pačių BŽŪP fondų, kurie apskritai drauge su bendru biudžetu mažėja. Iš esmės reikės padaryt daugiau su mažiau pinigų;

Pabrėžiamas vartotojų „įgalinimas“ pasirinkti kokybiškus produktus, tačiau įperkamumo klausimas, nors ir paliečiamas, visgi nepakankamai išnagrinėtas – vienintelis bent kiek konkretesnis pažadas yra minėtos PVM lengvatos, kurios vėlgi priklauso tik nuo pačių valstybių narių ir EK to tvirtai pakeisti negali;

Atrodo, kad kažkaip „praleista“ būtent finansinė jungtis – tvariai gaminamas maistas yra brangesnis ir jo pagaminama mažiau. Jei norime, kad vartotojai, ypač tokiose šalyse, kaip Lietuva, kur maistui ir taip išleidžiama beveik ketvirtis namų ūkio biudžeto, rinktųsi tvarumo kriterijus atitinkanti maistą – jis turi būti įperkamas. Tam reikia papildomai remti gamintojus – tuos pačius ūkininkus. O pinigai lieka tie patys;

Kaip vienas esminių plano dėl apsirūpinimo maistu krizių metu aspektų yra minimas žemės ūkio krizių rezervo peržiūrėjimas – ir nors to reikėjo jau seniai, nes dabartinė sistema yra be galo lėta ir tikrai neužtikrina tinkamo reagavimo į rinkos svyravimus, tačiau krizių rezervas yra renkamas atidedant dalį lėšų nuo tiesioginių išmokų, kuri išmokama, jei rezervas nepanaudojamas – vėlgi grįžtame prie to, kad lėšos lieka tokios pačios;

Planuojamas verslo ir rinkodaros praktikų elgesio kodeksas, tačiau neaišku, kiek jis bus privalomas ir kaip jis bus prižiūrimas.

Diskutuotini aspektai:

Nemažai koncentruojamasi į mitybos įpročių keitimą, augalais pagrįstos mitybos skatinimą. Kartais nueinama iki beveik absurdo – pvz. siūloma vengti reklamos kampanijų, kur reklamuojama pigi mėsa. Iš esmės sveikesnės ir mažiau aplinkai poveikio turinčios mitybos skatinimas galėtų būti geras dalykas, tačiau sudėjus kartu su įperkamumo ir finansavimo aspektais kyla įtarimas, kad visa tai gali įtakoti mėsos kainą ir ji gali brangti. Tikriausiai vartotojai nenorėtų grįžti į laikus, kuomet mėsa buvo prabangos prekė didžiajai gyventojų daliai.

Peržiūrėti visą laidą galite:

https://www.ziniuradijas.lt/laidos/europieciai-pries-covid-19/b-rope-nemanau-kad-lietuvos-ukininkai-nori-gaminti-maista-kurio-patys-nenoretu-valgyti?video=1

 

X