Aktyvi protinga miškininkystė – ne problema, o sprendimas
balandžio 8, 2020

Miškai yra vienas svarbiausių veiksnių valdant klimato kaitos padarinius, tačiau mūsų miškininkai abejoja, ar tuo bus pasinaudota. Daugėjant aplinkosauginių suvaržymų ribojama ūkinė veikla, senėja miškai, atitinkamai mažėja jų absorbcinis potencialas. „Kaip dirbsime ir iš ko gyvensime? Jau girdime, kad stoja ekonomika, ima buksuoti ES pramonė. Negalvojantys, kaip yra realiai uždirbami pinigai, tik besirūpinantys įvairių projektų lėšomis, prives prie labai liūdnų pasekmių“, – perspėja privačių miškų savininkų organizacijų atstovai.

Derinimas parodomasis

Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą 2021-2030 m. (NECP), Vyriausybės praėjusių metų pabaigoje paskubomis išsiųstą Europos Komisijai (EK), iš peties kritikuoja ne tik žemdirbiai, bet ir miškininkai. Ir vieni, ir kiti dar šiemet teikė savo pastabas ir pasiūlymus, tačiau neaišku, ar į tai bus atsižvelgta.

Žemės ūkio ministerija buvo sudariusi galimybes iki šių metų sausio 21 d. pateikti siūlymus ir pakoreguoti priemones, dėl kurių kilo nepasitenkinimas, tačiau po energetikos viceministrės Linos Sabaitienės pasvarstymų, išsakytų Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje, tapo neaišku, ar ne veltui stengiamasi. „Viena žinutė turi būti aiški – Europos Komisijai tas planas yra atiduotas ir mes turbūt nesirengiame iš naujo jo teikti?“ – ir politikus, ir socialinių partnerių atstovus netikėtai pribloškė energetikos viceministrė.

Aplinkos viceministras Marius Narmontas suskubo švelninti situaciją teigdamas, kad neaišku, kokia procedūra ir kaip reikės pataisyti, bet sutarta, kad bus pataisyta.

„Kol kas to plano derinimas yra daugiau parodomasis, nelabai kas nori išsiklausyti į siūlymus. Mes net nežinome motyvų, kodėl į ką nors atsižvelgiama arba ne“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Lietuvos miškų ir žemių savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas dr. Algis Gaižutis.

Miškai senėja, emisijos didėja

Miškininkai įžvelgia daug prieštaravimų tarp užsibrėžtų siekių valdant klimato kaitos padarinius ir teisinės aplinkos, kuri, pasak jų, nepadės ar net neleis pasiekti tikslų. LMSA vadovas sako, kad priimami teisės aktai ir kitos priemonės veda prie aktyvaus miškų ūkio sunaikinimo. „Kalbant apie klimato kaitą, miškai – pigiausias būdas mažinti CO2 kiekį atmosferoje, bet paradoksalu priimti sprendimus, kad miškų ūkis būtų neefektyvus ir nepelningas. Vien tik nuo sausio įsigaliojusiomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis atsiranda ūkinės veiklos apribojimų dar 200 tūkst. ha saugomose teritorijose“, – pabrėžė A.Gaižutis.

Mūsų miškai padengia apie trečdalį išmetimų, bet pastebima, kad miškams senėjant mažėja jų absorbcinis potencialas, atsiranda vis daugiau ūkinės veiklos suvaržymų. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, Lietuvos miškuose priskaičiuojama daugiau nei 61 mln. kietmetrių (ktm) negyvos medienos, iš jų – apie 23,7 mln. ktm dar stovinčių sausuolių. Tie medžiai palaipsniui trūnija, emisijos didėja. Beveik 24 mln. ktm – 3 metų Lietuvos kirtimų apimtys.

„Norima didinti absorbcinį miškų potencialą, bet siūlomos priešingos priemonės – raginama neliesti senų miškų, spekuliuojama sengirėmis. Jeigu norime miškus palikti savieigai, turėsime dar vieną eksperimentą. Nieko nedarant greitai bus tokia metodika, kad miškai emituos daugiau nei galėsime kompensuoti“, – prognozuoja mokslininkas ir privačių miškų savininkų atstovas.

Sodinti mišką nepatrauklu

Miškininkai, kaip ir kitų sričių gamybininkai, vis dažniau konstatuoja, kad didžiulė nūdienos problema – politikų vadovavimasis ne mokslo išvadomis, bet tam tikrų visuomenės grupių emocijomis, populizmu, neretai įgaunančiu kraštutines formas.

A.Gaižutis apgailestavo, kad ir klimato kaitos padarinių suvaldymo atžvilgiu tiek politikams, tiek visuomenės aktyvistams stinga supratimo, kad aktyvi protinga miškininkystė – ne problema, o sprendimas. Miškai savo didžiausią CO2 absorbcinį potencialą turi būdami 20–60 m., tad reikia palaikyti miškų produktyvumą.

NECP numatyta 2021-2030 m. kasmet įveisti po 8 tūkst. ha naujų miškų arba išsaugoti apaugusius medžių savaiminukais. „Visi sutaria, kad reikia didinti miško plotą, bet pasodinti 8 tūkst. ha per metus – utopija, nes įveisti mišką tapo nepatrauklu. Tam neišnaudojama Kaimo plėtros programos parama, nors anksčiau tai buvo viena populiariausių priemonių. Sumažinti įkainiai, sugriežtinti reikalavimai. Be to, pagausėjus žvėrių pridaroma daug žalos, nepadeda nei tvoros, nei repelentai. Įpareigota grąžinti 100 proc. paramos, jeigu medelius pažeidžia žvėrys“, – aiškino LMSA vadovas.

Jis pridūrė, kad yra ir kitų niuansų, dėl kurių nenaudinga įveisti mišką. „Daug atvejų, kai už europinėmis lėšomis pasodintą mišką savininkus pasiekia baudos už esą blogą agrarinę būklę, o mokesčių inspekcija uždeda didesnį mokestį už apleistą žemę. Nesusišneka kadastrai – Miškų kadastre yra įregistruotas miškas, o Registrų centre negali įregistruoti, kad tai miškų ūkio tikslinės paskirties žemė“, – problemas dėstė A.Gaižutis.

Nuo miškininkystės atbaido ir aplinkosaugos sankcijos. „Jeigu pervedi į miškų ūkio paskirties žemę, negali ten nieko daryti. Štai nuo Gedimino kalno nukirto medžius, nors ten didžiausia saugoma teritorija. O pabandyk savo žemėje nukirsti augesnį savaiminuką, gausi tokią baudą, kad maža nepasirodys“, – priminė pašnekovas.

Perka baltarusišką biokurą

LMSA taip pat pasigenda aiškios valdžios politikos dėl medienos panaudojimo statybose. Tokiu būdu CO2 ilgam užkonservuojamas medienoje. „Pavyzdžiui, Prancūzijoje nustatyta, kad jeigu statybos finansuojamos iš viešųjų lėšų, ne mažiau kaip 50 proc. turi būti medienos arba bio- pagrindu gaminamų medžiagų. O pas mus į tokius siūlymus niekas nereaguoja. Be to, nustatyti tokie priešgaisrinės saugos reikalavimai, kad medinio namo realiai nepastatysi“, – aiškino A.Gaižutis.

Siūloma daugiau medienos biomasės panaudoti biokurui, tačiau ir čia apstu problemų. LMSA vadovas pabrėžė, kad miškų savininkams gaminant biokurą, ta mediena įskaitoma kaip tarša.

„O naudą gauna dalyvaujantys apyvartinių taršos leidimų prekyboje. Šilumininkai už biokuro naudojimą gauna didžiules subsidijas. Tos lėšos nepasiekia nei miškų savininkų, nei valstybinių miškų valdytojo, nes šilumininkams nerūpi, iš kur ateina ta mediena, darbo vietų trūkumas. Pastaraisiais metais jau apie 1,5 mln. kubų biokuro atvažiuoja iš Baltarusijos. Sėdime ant baltarusiško biokuro adatos, o miškų savininkams jokios naudos, šalies ekonomikai – taip pat“, – konstatavo LMSA vadovas.

Nauda energetikams

Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) vadovas Aidas Pivoriūnas apgailestavo, kad Lietuvoje kalbant apie klimato kaitą, energetiką, pamirštama, jog turime tinkamai neišnaudojamų resursų ir energetikams leidžiama pasipelnyti.

„Turime medienos biomasės resursų, o energetikų pelnai generuojami įvežtinio biokuro sąskaita. Paskutiniais duomenimis, 80 proc. Lietuvoje sunaudojamo biokuro atsivežama iš Baltarusijos. Su pigiu biokuru patenka ir kenkėjai. Štai prie ko priveda kliedesiai, kad nereikia kirsti savo miškų, tik atsivežti baltarusišką medį. Tai nėra nei aplinkosauga, nei darni ekonomika, nei kova su klimato kaitos padariniais“, – be užuolankų kalbėjo pašnekovas.

Pasak A.Pivoriūno, miškų savininkų atsakas paprastas – nustokime krūpčioti dėl sengirių ir plėskime naujų miškų plotus. Jo įsitikinimu, turėtų būti ambicinga valstybės programa – bent 10 proc. Lietuvos teritorijos apsodinti naujais miškais. PMSA vadovas priminė, kad kasmet miškas savaime įsiveisia 2–3 tūkst. ha, tačiau dėl neadekvačios žemės ūkio politikos tie miškeliai naikinami.

„Motyvuojama tuo, kad jeigu bus palaikoma prasta žemės agrarinė būklė, nukirs ES išmokas. Kol kitos šalys ir EK skatina miškų plotų didinimą, mes 9 kailius diriame žemių ir miškų savininkams, jeigu jų plotai natūraliai užauga mišku.

Turime žemių, sodmenų, kompetencijos ir galime panaudoti europinius pinigus, reikia tik politinės valios nuspręsti, kad, pavyzdžiui, per 10 metų galime turėti 40 proc. miškingų teritorijų“, – teigė A.Pivoriūnas.

Istorinis šansas?

PMSA vadovo manymu, Lietuva turi istorinį šansą pritraukti žymiai daugiau lėšų kovai su klimato kaita, tereikia tinkamai kreiptis į EK ir pagrįsti savo planus. „Turėdami Lietuvos deleguotą eurokomisarą, atsakingą už šią sritį, galime gauti daugiau pinigų naujų miškų įveisimui, aplinkosaugos išmokoms ir kt. Problema ta, kad nėra jokių veiksmų ir pozicijos sutvirtinimo Briuselyje. Jeigu neišsikovosime, niekas už mus to nepadarys. Visos diskusijos – tik oro virpinimas“, – konstatavo A.Pivoriūnas.

A.Gaižutis taip pat pripažino, kad be minėtų trūkumų yra ir daug galimybių, jeigu numatytos lėšos kovai su klimato kaitos padariniais būtų panaudojamos naujoms efektyvioms technologijoms įdiegti ir konkurencingumui sustiprinti.

„Bet jeigu pinigai bus išmėtyti, kad tik pasiteisintume, jog saugome aplinką ir viską draudžiame, iš ko mes gyvensime? Jau dabar girdime, kad ekonomika stoja: biržose didžiulis akcijų nuosmukis, ima buksuoti ES pramonė. Pripratę gyventi ne iš realiai uždirbtų pinigų, o tik iš projektų, visą šalies ekonomiką gali privesti prie sunkių pasekmių“, – perspėjo LMSA vadovas.

LMSA informacija

Panašios naujienos
gegužės 19, 2020
K.Šiaulys: apie virusus be koronos

Atėjo laikas, kada nebegaliu nerašyti. Tiek daug visko susikaupė. Paskutinis lašelis buvo žinia apie Albino Strelčiūno nelogišką ir ankstyvą mirtį […]

balandžio 21, 2020
Keičiamos Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklės

Aplinkos ministerija parengė ir pateikė viešai derinti Teisės aktų projektų sistemoje Miškų priešgaisrinės apsaugos taisykles nauja redakcija projektą [nuoroda čia…>>>]. […]

Partneriai