Mūsų herojai

Apie bitininką, kuris mokosi iš bičių gyvenimo

Lietuvininkų tradicijas Vilkyškių seniūnijoje puoselėjantis kaimo turizmo sodybos „Mociškių polivarkas“ šeimininkas Sigitas Stonys sako, kad  paslaptingasis bičių pasaulis jį baigia užburti gerąja prasme. Sigitas daug ką išbandė savo gyvenime, pavyzdžiui, vadovavo Vilkyškių seniūnijai, po to buvo Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojas, vadovavo įvairiems komitetams ir komisijoms, o ir dabar yra šios savivaldybės tarybos narys. Tačiau paklaustas apie bičių gyvenimą, kuriuo pastaraisiais metais labai susidomėjo, tikina, kad žmonės turėtų pasimokyti iš šių Dievo kūrinių.

 

Kas paskatino domėtis bitininkyste?

Prisimenu, buvo tokia mintis – tapsiu pensininku, turėsiu laiko, tada ir pabandysiu laikyti bites. Tačiau tai nutiko anksčiau nei planavau. Kartą į mano sodybą pailsėti atvykęs mano mokslo draugas lyg tarp kitko užsiminė, kad ta vieta ideali laikyti bites. Ir pasisiūlė – atsiveš kelis avilius, o jeigu bitutėms ir man patiks, tai rudeniop vieną jų man padovanos. Tokia buvo pradžia. Abejojau ar dėl laiko stokos to imsiuosi. Tačiau ėmiausi ir per šešerius metus šalia mūsų (Rasos ir Sigito Stonių) sodybos „Mociškių polivarkas“ jau dūzgia 70 bičių šeimų.

 

Už bitininkystės ūkio plėtrą jūs tapote Žemės ūkio ministerijos konkurso „ Krašto auksas“ nugalėtoju. Ar 70 šeimų – optimalus kiekis?

Kol kas užtenka. Galimybių, žinoma, yra, sąlygos idealios, tačiau daugiau plėsti kol kas negaliu, nes tikrai pritrūkčiau laiko, o bet kaip prižiūrėti bitelių negalima. Jos viską jaučia. Tačiau ateityje bitučių šeimų tikrai bus daugiau. Džiaugiuosi, kad šiame konkurse bitininkai irgi buvo pastebėti. Džiaugiuosi ir dėl galimybių bitininkams dalyvauti įvairiose programose, projektuose – kitaip būtų nelengva įsigyti bitininkams būtiną įrangą, gerokai palengvinančią darbus.

 

Kas prižiūri 70 bičių šeimų? Ar užtenka žinių?

Tik aš ir žmona Rasa. Kartu pradėjome, kartu mokomės. Pasidaliname darbus. Ir džiaugiamės, kad bitininkystės paslapčių mokosi ir daug Pagėgių krašto žmonių, kuriuos vadinu bičiuliais, nes bitininkas bitininkui yra bičiulis. Taigi nuolat vyksta įvairūs mokymai, kviečiame žinomus bitininkus, Žemės ūkio rūmų specialistus ir net lektorius, kurie mus moko produkcijos pardavimo žinių.

 

Gal vertėtų Pagėgių krašto bičiuliams susiburti į organizaciją?

Artimiausiu metu taip ir nutiks – Registrų centrui jau pateikėme dokumentus dėl Pagėgių krašto bitininkų draugijos įteisinimo. Steigiamajame susirinkime bičiuliai mane išrinko draugijos pirmininku. Taigi prisidės dar viena veikla.

 

Dirbote seniūnu, mero pavaduotoju, taigi teko vadovauti žmonėms. Palyginkite žmonių ir bitučių gyvenimus.

Skirtingi pasauliai. Nemanau, kad viską iš bičių gyvenimo galima pritaikyti žmonėms, bet labai daug kas stebina. Pavyzdžiui, viena bičių šeimos motinėlė idealiai susitvarko su 50-60 tūkst. bičių. Toks gyvenimo būdas, iš esmės nepakitęs tūkstančius metų, išsaugojo bites, leido joms prisitaikyti prie besikeičiančios planetos. Manau, kad taip nutiko būtent dėl išskirtinių organizacinių gabumų.

Kokią vietą bitininkystė dabar užima jūsų gyvenime?

Šią veiklą pavadinčiau vienu iš svarbiausių mano gyvenimo džiaugsmų. Bendrauti su bitėmis negali atmestinai – turi būti nepavargęs, nesuirzęs. Kita vertus, bitutės priverčia žmogų keistis į gerąją pusę. Jeigu konkrečiau – ši veikla kol kas yra mano pomėgis, kuris, žinoma, duoda ir šiek tiek pajamų.

 

Esate Pagėgių savivaldybės tarybos narys. Kuo dar užsiimate?

Dar esu Pagėgių krašto turizmo centro projekto vadovas. Be to, mes dar turime kaimo turizmo sodybą Vilkyškių seniūnijoje (Mociškių polivarkas), kurioje, be kita ko, rengiame įvairias edukacines programas, tarp kurių populiariausia – „Lietuvininkų maisto ypatumai“.

 

Ir kokie tie ypatumai?

Garsiojo Mažosios Lietuvos šiupinio paskanauti renkasi absoliuti dauguma Mociškių palivarko lankytojų. Šis lietuvininkų patiekalas Mažojoje Lietuvoje būdavo tiekiamas Šiupinio dieną, kai Žemaitija švęsdavo Užgavėnes. Jame reikėtų ieškoti šnipo ir uodegos. Mociškių šiupinys verdamas iš miežių ir kviečių, dviejų rūšių pupelių, iš daug riebios mėsos ir rainųjų žirnių.

Kita populiari edukacinė programa – „Bitininkystė Mažojoje Lietuvoje“. Šios edukacijos metu išragaujama įvairiausio medaus ir kitų bičių produktų, iš vaško plokštelių gaminamos žvakutės.

Taigi dabar visos mūsų šeimos veiklos yra arti gamtos.

 

 

 

 

 

 

 

 

X