Ilgametis žemės ūkio kooperatyvo „Lumpėnų Rambynas“ vadovas Remigijus Kelneris su apmaudžia ironija stebi ir vertina kai kuriuos savo kolegas ūkininkus, laukiančius, kad valdžia ar kas nors kitas už juos nuveiks pirmiausia jiems svarbius darbus. Tarp pirmųjų darbų – jungtis į kooperatyvus.
Laikas nuo laiko žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių vadovai ūkininkus maitina pažadais kada nors padidinti pieno, mėsos ar grūdų supirkimo kainas. Ir ūkininkai laukia, tikisi.
„Pažada ir užmiršta. Patiems ūkininkams reikia jungtis į žemės ūkio kooperatyvus ir ieškoti galimybių sau pasilikti tarpininkavimui skirtas išlaidas“, – sako R.Kelneris.
Ir kaip tokius patarimus kolegos ūkininkai vertina?
„Įvairiai. Kai kurie supranta. Deja, dažnai vertina pesimistiškai arba su didelėmis abejonėmis. Nors jau prieš tris dešimtmečius neliko sovietinių kolūkių, tačiau kai kurie ūkininkai, ir ypač stambūs ūkininkai, kooperatyvus vis dar vadina kolūkių atmaina“, – stebisi R.Kelneris.
Nedidelių ūkelių ir naujovėmis nesidomintys savininkai gal ir galėtų taip pamanyti, bet kodėl taip masto šiuolaikiniai ūkininkai, beje, neretai gaunantys ir nemažą ES bei valstybės paramą?
„Iš savo patirties galiu patvirtinti – kai kurie nesupranta. Matyt, kad išeitis viena – reikia žmones mokyti, aiškinti, kad jokia valdžia nesukurs „rojaus“, – sakė R.Kelneris.
Bet kai kurie supranta, tačiau tarsi specialiai elgiasi priešingai.
„Apie tokius kita kalba. Pavyzdžiui, kai kurie pieno gamintojų asociacijai priklausantys ūkininkai tarsi specialiai kenkia kooperatiniam ūkininkavimui. Žinau, kodėl jie taip elgiasi. Neminėsiu pavardžių, tačiau visi žinome tuos pieno gamintojus, kurie pasitraukė iš žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“, o juk kooperatinė pieno perdirbimo įmonė – tarsi ūkininkų tvirtovė, kurią reikėtų ginti visomis jėgomis“, – kalbėjo R.Kelneris.
Kodėl jie taip pasielgė, juk pirmais metais buvo tarp kooperatyvo iniciatorių?
„Perdirbėjai pasiūlė šiek tiek didesnę supirkimo kainą ir jie parsidavė. Kooperatinei pieno perdirbimo įmonei reikia duoti laiko sutvirtėti, juk pasaulinėje rinkoje reikia konkuruoti, reikia išsikovoti savo vietą. Deja, kai kuriems ūkininkams trūksta kantrybės“, – sakė R.Kelneris.
Paradoksalu, kad štai tokie perdirbėjams lengvai parsiduodantys ūkininkai kiekviena pasitaikiusia proga garsiai trimituoja ginantys pieno gamintojų interesus.
„Deja, pieno gamintojus tokie vadinamieji lyderiai veda visai ne ta kryptimi. Juk jeigu visi būtų pasielgę taip pat kaip pasielgė jie, tai kooperatinę įmonę jau būtume praradę. Taip pat negaliu suprasti stambesnių ūkių savininkų, kurie investuoja į pieno gamybą, bet neprisideda prie kooperatinės gamybos. Kol kas jiems perdirbėjai moka daugiau tik todėl, kad išnaudoja smulkiuosius pieno gamintojus. Tačiau smulkieji pieno gamybos ūkiai nyksta, todėl ir pieno supirkimo kainos neišvengiamai „suplokštės“. Ką toliau darysime, gerbiami ūkininkai? Tampysime paklodę, kol ji galutinai plyš, ar imsimės kooperacijos ir tokiu būdu stiprinsime savo pozicijas?“, – nepraranda vilčių R.Kelneris.
R.Kelneris neslepia, kad ir ŽŪK „Lumpėnų Rambynas“ sulaukia perdirbėjų pasiūlymų, tačiau juos atmeta.
„Mes pasirinkome ilgalaikę strategiją“, – sakė R.Kelneris.
ŽŪK „Lumpėnų Rambynas“ per dieną pagamina 12 t pieno. Vidutiniškai per metus iš karvės melžiama 10,5 t pieno.