Baigėsi pasitarimų dėl mėšlo ciklas

Balandžio 27-ąją Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos ministerijos specialistai socialinius partnerius dar kartą sukvietė į pasitarimą dėl mėšlo tvarkymo aplinkosauginių reikalavimų keitimo. Jame dalyvavo ir ekspertai – mokslininkai: dr. Vytautas Ribikauskas (LSMU Veterinarijos Akademija) bei prof. dr. Rolandas Bleizgys (VDU Žemės ūkio akademija).

Nuotolinio pasitarimo dalyviai šį kartą vieningai pasidžiaugė, kad diskusija buvo konstruktyvi. Ministerijų atstovai buvo linkę įsiklausyti į gamybininkų bei mokslininkų nuomonę.

Pokalbis sukosi ne apie vietos mėšlo rietuvėms parinkimą (nors siūlymas skaidyti jas į atskirus laukus taip pat nebuvo nutylėtas); niekam nekilo abejonių ir dėl to, kad mėšlą būtina laikyti tvarkingai, saugoti gruntinius vandenis. Labiausiai diskutuota apie aikštelės įrengimo siūlomus naujus reikalavimus – žemdirbių savivaldos atstovai vieningai teigė, kad jie yra pertekliniai. To neneigė ir mokslininkai, tačiau kartu pastebėjo, kad norint konkrečiai kažką teigti yra reikalingi tyrimai.

„Mokslas be tyrimų negali pasakyti, viskas apytiksliai“, – sakė dr. V.Ribikauskas.

Prof.dr. R.Bleizgys taip pat svarstė remdamasis patirtimi, stebėjimais ir logika. Pasak mokslininko, žiemą kritulių nėra daugiau nei vasarą; daug drėgmės surenka šiaudai; todėl nuostata, kad draudžiamuoju tręšti periodu būtų keliami daug griežtesni reikalavimai mėšlo rietuvių laikinam saugojimui lauke, nėra teisinga, tai perteklinė apsauga.

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas siūlė svarstyti esminį dalyką: kodėl dabar reikia keisti reglamentavimą, jeigu nėra įrodyta, kad esami reikalavimai yra blogi, prisideda prie didesnės aplinkos taršos? Jokie tyrimai, kurie pagrįstų tokį poreikį, nebuvo atlikti. Rietuvė rietuvei taip pat nelygu: vienokio ji bus dydžio mažame ūkyje, kitokio – daugiau gyvulių laikančiame ūkyje, todėl nėra logiška vienodai visiems reglamentuoti centimetrais, kaip reikia įrengti rietuvę.

„Reglamentavimas centimetrais yra ydingas, nes atvažiavę tikrintojai matuos, rašys baudas. Esmė turi būti ne griežtas reglamentavimas, o rekomendacija“, – kalbėjo A.Baravykas pabrėždamas, kad pirmiausia pats ūkininkas yra suinteresuotas tinkamai laikyti mėšlą, išsaugoti azotą efektyviam tręšimui. ŽŪR vicepirmininkas siūlė kol kas grįžti prie ankstesnio reglamentavimo, o dabar atlikti mokslinį tyrimą.

Išsakyta argumentuotų abejonių dėl siūlymo dengti rietuvę plėvele, nes jos sukurtų tik papildomų aplinkosauginių problemų.

Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis ragino suprasti smulkiųjų ūkininkų padėtį – juk būtent jiems, neturintiesiems mėšlidžių, yra aktualiausios mėšlo rietuvės. Jiems tenka galvoti, kaip žiemos metu privažiuoti su priekaba prie aikštelės, iš anksto pasiruošti šiaudų, kad nebūtų dirvos išmaurotos. Taip pat labai svarbu įsiklausyti į mokslininkų nuomonę – būtina apsaugoti rietuvę suformuojant tinkamą šiaudinį „stogą“, kad neprasiskverbtų krituliai, nesiformuotų srutos.

„Neturim tiek problemų, kiek kertam sau į koją ir dejuojam“, – su žemaitišku taiklumu pastebėjo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas, svarstydamas, kad neturime tiek gyvulių, kiek šnekama apie mėšlo tvarkymą, vyresnio amžiaus ūkininkai pamažu pasitraukia iš veiklos.

Pasitarime prieita prie vieningos nuomonės, kad pirminiame projekte numatyti reikalavimai dėl mėšlo rietuvių draudžiamuoju tręšti laikotarpiu įrengimo pertekliniai – tiek dėl šiaudų paklotės storio, tiek ir dėl rietuvę supančio pylimo aukščio.