Mūsų herojai

Bitininkystė: dirba savarankiškai, o eksportui – kooperuojasi

40Peržiūrų

Adutiškyje ( Švenčionių r.) įsikūręs buvęs pasienietis Aleksandras Pupkevičius, kartu su žmona Maryte ir sūnumis Tomu (20 m. amžiaus), Tadu (23 m.) ir Karoliu (26 m.), laiko per tūkstantį avilių. Dabar pats darbymetis, todėl su Aleksandru susitarėme pasikalbėti po darbo, kuris šiomis dienomis trunka nuo 6 valandos ryto iki 21 valandos vakaro.

Kaip susidomėjote bitininkyste?

Šia veikla susidomėjau dar tarnaudamas pasienyje – buvau paskirtas posto viršininku Adutiškyje. Nuošali vieta, nebuvo kuo užsiimti, kai likdavo laiko nuo tarnybos. Taip ir pradėjau nuo kelių avilių. Dar tarnaujant savo ūkyje laikiau apie 200 avilių. Ūkis išsiplėtė, kai baigiau tarnybą.

Kiek dabar laikote bičių šeimų?

Bendrame ūkyje (su trimis sūnumis) – tūkstantis avilių. Visais atžvilgiais naudingiau dirbti kartu.

 

Taigi jūsų pomėgis tapo pagrindiniu užsiėmimu jums ir jūsų sūnums?

Taip. Jie užsiima tik bitininkyste. Darbo užtenka. Manau, perspektyvu – mes diegiame naujas technologijas, galvojame apie tolimesnę ūkio ateitį. Modernizuoti, tobulinti yra ką ir šis procesas tikriausiai begalinis.

 

Kiek žmonių darbuojasi jūsų šauniame bitininkystės ūkyje?

Dirbame visa šeima ir dar samdome vieną ūkio darbininką bei į pagalbą žmonai dvi moteris gaminti vaško plokšteles bei sukti medų.

Kiek avilių gali aptarnauti vienas žmogus?

Standartas toks: 500 avilių – du žmonės. Taigi mes beveik atitinkame šį standartą.

 

Ir darbo diena trunka tiek, kiek reikia?

Mes planuojame darbus. Dabar – darbymetis, tai aš prie bičių nuo 6 valandos ryto iki 20-21 val. vakaro. Dabar žydi rapsai, tai ir medaus daug – nuo 6 iki 14 kg per dieną iš avilio.

 

Aviliai ne bet kokie? Girdėjau sakant: „drevė-avilys“ . Tai toks avilys ir tradicijų laikymasis, ir naujovė?

Tai ne naujovė. Tiesiog tai daugiaaukštis avilys, kopijuojantis drevę, o bitei biologiškai tokia konstrukcija yra patogesnė.

Kiek vidutiniškai per sezoną ūkyje prisukate medaus?

Per 100 tonų.

 

Ne tik medus?

Dar bičių pienelis, duonelė. Praėjusiais metais rinkome ir žiedadulkes, bet patyrėme, kad vienu metu ir daug medaus ir žiedadulkių rinkti neįmanoma.

 

Ar įmanoma bitininkams kooperuotis?

Ūkiuose mes dirbame savarankiškai, o štai kalbant apie medaus pardavimą ypač eksportui – būtina kooperuotis. Kitaip negalėtume daug medaus parduoti. Eksportui reikia didelio kiekio. Ir mes, Lietuvos bitininkai, išmokome eksportui suvienyti jėgas.

 

Kaip sekasi medų parduoti?

Gerai sekasi. Daug eksportuojame ir padedame medų parduoti bičiuliams bitininkams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Štai nuo 2019 m. vasario iki šios dienos eksportavome apie 3 tūkst. tonų medaus. Mūsų medus tikrai kokybiškas, rodikliai labai geri, todėl ir pirkėjų netrūksta.

 

Į kokias šalis eksportuojate?

Rinka plati – Lenkija, Bulgarija ir kitos šalys.

 

Ne tik parduodate medų, bet ir palaikote ryšius su įvairių šalių bitininkais. Ko galėtume iš jų pasimokyti? O gal jau ir jie galėtų iš mūsų pasimokyti?

Visada naudinga pasižvalgyti. Kai pamatome ką naujo ir pažangaus, bandome pritaikyti savo ūkiuose, ar ištaisyti savo klaidas. Tačiau jau galiu patvirtinti – senosios Europos šalių bitininkai turėtų ko pasimokyti ir iš mūsų. Pavyzdžiui, kaimynai lenkai, o ir vokiečiai, prancūzai, slovėnai bitininkai yra labai konservatyvūs, nenoriai įsileidžia naujoves. Kai kurie net pabrėžia, kad bitininkauja taip, kaip jų seneliai ar proseneliai bitininkavo – aviliai nauji, tačiau technologijos senos. Tuo mes, lietuviai, esame pranašesni. Mes greičiau mokomės, paimame iš viso pasaulio tai, kas geriausia. Pernai lankiausi bitininkų kongrese Kanadoje, lankėmės jų ūkiuose – mes, lietuviai, esam panašūs į kanadiečius. Jie ir mes taikome panašias technologijas, esame atviri naujovėms.

X