Melioracijos įrenginiai įprastai tarnauja maždaug 50 metų, o daugelyje Lietuvos vietų – jie jau dabar daug senesni, kadangi dauguma jų statyti 1950–1960 metais ir šiandien yra visiškai nusidėvėję, keliantys daugybę problemų laukus dirbantiems ūkininkams. Būtent dėl šios priežasties jau šiandien reikalingos didžiulės investicijos, nes priešingu atveju dirbti žemę ūkininkams kasmet taps vis sunkiau.
Šiuo metu Lietuvoje drenažu sausinamos žemės yra beveik tiek pat, kiek ir šalyje gyventojų – maždaug 2,5 mln. hektarų. Skaičiuojama, kad norint atkurti visą melioracijos sistemą, reikėtų per 13 metų investuoti maždaug 3 mlrd. eurų.
Kasmet melioracijos sistemai prižiūrėti iš valstybės biudžeto skiriama apie 10 mln. eurų. Dar apie 15 mln. eurų kiekvienais metais – iš ES biudžeto. Deja, šie pinigai skiriami tik melioracijos įrenginių priežiūrai ir remontui, bet ne rekonstrukcijai. Rekonstrukcijai pinigai nėra skiriami nuo 2012 m. Kasmet melioracijai skiriamos lėšos patenkina vos 10 proc. viso poreikio ir ši situacija artimiausiu metu, panašu, nelabai ir keisis.
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Žemės ūkio ministerijos užsakymu parengė eksperimentinės plėtros studiją – „Melioracijos statinių racionalesnio valdymo, finansavimo ir teisinių santykių pertvarkymo modeliai“ (Studija).
Studijoje išanalizuotos melioracijos statinių valdymo ypatybės, kaimyninių su panašiomis problemomis susiduriančių šalių (Lenkijoje, Estijoje ir Vokietijoje) patirtis, sprendžiant melioracijos sistemų valdymo problemas. Nustatyta, kad minėtose šalyse susiklostė panašūs modeliai, kur didžioji finansinės naštos dalis įrengiant, prižiūrint melioracijos sistemas tenka žemės savininkams, naudos gavėjams, esantiems šiose sistemose. Valstybinės valdžios, savivaldos institucijos finansiškai remia susivienijusių melioracijos sistemų naudotojų pastangas išlaikyti gerą melioracijos sistemų būklę, kad būtų galimai sumažintas neigiamas žemės ūkio ir kitos ūkinės veiklos poveikis vandentvarkai ir ekosistemoms.
Gilesnė Lenkijos, Estijos ir Vokietijos melioracijos sistemų analizė rodo, kad žemiausiu lygmeniu (bendrovėje, asociacijoje) įmokos melioracijos statiniams prižiūrėti ir remontuoti priklauso nuo apskaičiuoto šalies baseino (teritorijos) lėšų poreikio ir skaičiuojamos melioruotos žemės (ha) ir/ar melioracijos griovio ilgio (km). Be to, skaičiuojamos ir pastoviosios išlaidos, kurios reikalingos bendrovių valdymo ir kt. pastoviųjų išlaidų kompensavimui.
Studijoje pateiktos trys skirtingos valdymo pertvarkymo alternatyvos, kurios skiriasi nuosavybės santykių struktūra, melioracijos sistemų valdymo organizacinėmis formomis bei finansavimo būdais. Visuose modeliuose yra įtvirtintas principas, kad melioracijos sistemų priežiūra, rekonstrukcija ir remontas yra finansuojami melioracijos sistemų savininkų ir/ar naudotojų lėšomis. Valstybė prie privatiems asmenims ar savivaldybėms nuosavybėn perduotų melioracijos statinių finansavimo prisideda tik atsižvelgiant į viešojo intereso požiūriu reikšmingus prioritetus.
Informuojame, kad Žemės ūkio rūmai rudenį organizuos konferenciją dėl melioracijos problemų sprendimo, o kol kas kviečiame susipažinti su atlikta STUDIJA_MELIORACIJA-2018-04-05_1
Jei turite konstruktyvių siūlymų, kviečiame pasidalinti. Rašykite el. paštu – m.rezgys@zur.lt