Naujienos

COPA-COGECA Mokesčių ir teisės posėdis

Gruodžio 11 d. įvyko COPA-COGECA Mokesčių ir teisės darbo grupės posėdis, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų Kooperacijos ir teisės skyriaus teisininkas Modestas Rezgys.

Jurisprudencija.

Posėdžio metu pristatytos Europos formuojamai politikai aktualios Europos Sąjungos Teisingumo teismo (ESTT) bylos:

ESTT sprendimas byloje Andy Wightman ir kt. prieš Secretary of State for Exiting the European Union (C-621/18).

2016 m. birželio 23 d. Jungtinės Karalystės piliečiai referendume balsavo už išstojimą iš Europos Sąjungos. 2017 m. kovo 29 d. Jungtinė Karalystė oficialiai pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš ES ir taip pradėjo Lisabonos sutarties 50 str. numatytą procedūrą.

Šis pranešimas pirmą kartą ES istorijoje sudarė galimybę ES sutarties 50 str. įtvirtintai procedūrai, pagal kurią numatytos derybos ir susitarimas dėl išstojimo tarp ES ir išstojančiosios valstybės narės. Visa Sąjungos pirminė ir antrinė teisė Jungtinei Karalystei nebebus taikoma nuo 2019 m. kovo 30 d. 00.00 val. (Vidurio Europos laiku) (išstojimo dienos), jeigu ratifikuotame susitarime dėl išstojimo nebus nustatyta kita data arba Europos Vadovų Taryba, vadovaudamasi ES sutarties 50 str. 3 d., susitarusi su Jungtine Karalyste, vieningai nenuspręs, kad Sutartys nebetaikomos nuo vėlesnės dienos.

2017 m. gruodžio 19 d. į Sesijų teismą (Court of Session, Edinburgh) buvo pateikta peticija, kurią pasirašė Didžiosios Britanijos, Šiaurės Airijos, Škotijos ir ES parlamentų nariai, kad būtų pateiktas teisinis išaiškinimas, ar, kada ir kaip pranešimas apie išstojimą iš ES gali būti vienašališkai atsiimtas.

2018 m. spalio 3 d. Sesijų teismas (Court of Session, Edinburgh) pateikė prašymą ESTT priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į prejudicinį klausimą – jeigu, remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 50 str., valstybė narė pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš Europos Sąjungos, ar pagal Sąjungos teisę leidžiama pranešančiajai valstybei narei vienašališkai atšaukti tą pranešimą? Jeigu taip, kokiomis sąlygomis tai galima padaryti ir koks būtų to poveikis valstybės narės pasilikimui Europos Sąjungoje?

Generalinio advokato 2018 m. gruodžio 4 d. pateiktoje išvadoje ESTT siūloma priimti sprendimą, kad pagal SESV 50 str. valstybė narė gali vienašališkai atšaukti savo pranešimą apie ketinimą išstoti iš Sąjungos.

ESTT 2018 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą ir nusprendė, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė gali vienašališkai atšaukti savo sprendimą pasitraukti iš Bendrijos be kitų likusių 27 ES valstybių narių pritarimo, jei dar neįsigaliojo pasitraukimo susitarimas arba, jei susitarimas nesudarytas nepraėjus 2 metams nuo pranešimo apie išstojimą pateikimo, jei terminas nepratęstas, kadangi tai leidžia SESV 50 str.

ESTT sprendimas sujungtose bylose Europos Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (C‑626/15 ir C‑659/16)

Šioje byloje keliamas klausimas dėl Antarkties jūrų apsaugos priemonių, visų pirma dėl įvairių saugomų jūrų rajonų (SJR), apie kuriuos jau ne vienus metus diskutuojama Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijos (CCAMLR) metiniuose posėdžiuose, nustatymo.

Komisija savo ieškiniu ginčija du Taryboje priimtus sprendimus dėl veikimo Sąjungos vardu 2015 ir 2016 m. CCAMLR 34‑ajame ir 35‑ajame metiniuose posėdžiuose:

–    Byloje C‑626/15 Komisija ginčija 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, suformuluotą Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pirmininko išvadoje, kurioje pritarta tam, kad COREPER pateiktų 2015 m. CCAMLR 34‑ajam metiniam posėdžiui diskusijoms skirtą dokumentą dėl saugomo jūrų rajono sukūrimo Vedelio jūroje Sąjungos ir jos valstybių narių vardu;

‑    Byloje C‑659/16 Komisija pareiškė ieškinį dėl 2016 m. spalio 10 d. Tarybos sprendimo, nustatančio Sąjungos poziciją 2016 m. CCAMLR 35‑ajam metiniam posėdžiui. Šis sprendimas taip pat susijęs su iš viso keturių saugomų jūrų rajonų ir specialių moksliniams tyrimams skirtų rajonų Antarkties jūrose nustatymu, įskaitant jau ankstesniais metais aptartą saugomą jūrų rajoną Vedelio jūroje ir saugomą jūrų rajoną Roso jūroje.

Nagrinėjama situacija visų pirma suteikia galimybę išsiaiškinti, ar Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamoji kompetencija neišvengiamai reiškia, kad Sąjunga privalo veikti tarptautiniuose organuose kartu su savo valstybėmis narėmis („mišrus atstovavimas“), ar gali, o galbūt net privalo veikti išorės santykiuose ir viena. Be to, byloje C‑626/16 pirmiausia buvo siekiama išaiškinti, kokiomis aplinkybėmis COREPER sprendimai laikytini teisės aktais, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 str.

Generalinio advokato 2018 m. gegužės 31 d. pateiktoje išvadoje ESTT siūloma priimti tokį sprendimą:

  1. Pripažinti byloje C‑626/15 2015 m. rugsėjo 11 d. COREPER sprendimą pateikti Komisijai 34‑ajam metiniam posėdžiui diskusijoms skirtą dokumentą dėl saugomo jūrų rajono sukūrimo Vedelio jūroje siekiant apsaugoti Antarkties jūrų gyvuosius išteklius negaliojančiu tiek, kiek jame nustatyta, kad šis diskusijoms skirtas dokumentas teikiamas Sąjungos ir jos valstybių narių, o ne vien Sąjungos vardu;
  2. Pripažinti byloje C‑659/16 2016 m. spalio 10 d. Tarybos sprendimą, nustatantį poziciją dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijos 35‑ajam metiniam posėdžiui, negaliojančiu tiek, kiek jame nustatyta, kad ši pozicija teikiama Sąjungos ir jos valstybių narių, o ne vien Sąjungos vardu;
  3. Palikti galioti ginčijamų sprendimų negaliojančiomis pripažintų dalių padarinius;
  4. Europos Sąjungos Taryba abiejose bylose padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas;
  5. Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Nyderlandų Karalystė, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia kiekvienoje iš šių dviejų bylų, kurioje dalyvavo, savo bylinėjimosi išlaidas.

ESTT 2018 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą ir nusprendė sekančiai:

  • Atmesti abu ieškinius;

–   Europos Komisijai padengti savo ir Europos Sąjungos Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas;

–   Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Nyderlandų Karalystei, Portugalijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

ESTT sprendimas byloje Levola Hengelo BV prieš Smilde Foods BV (C-310/17).

Nyderlandų įmonė „Levola“ prekiavo sūrio užtepėle „Heksenkaas“, į kurią sutarties pagrindu buvo įgijusi intelektinės nuosavybės teises. Kuomet panašiu produktu pradėjo prekiauti kitą įmonė „Smilde”, „Levola” kreipėsi į nacionalinį teismą prašydama, tame tarpe, pripažinti, kad sūrio užtepėlės skoniui yra taikoma autorių teisių apsauga ir kad atsakovo  „Smilde“ gaminamo produkto skonis reiškia „Levolos“ kūrinio atgaminimą.

Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą, tačiau ieškovui „Levola“ pateikus apeliacinį skundą, Nyderlandų apeliacinis teismas kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teismui buvo pateiktas prejudicinis klausimas: ar pagal Sąjungos teisę draudžiama maisto produktų skoniui, kaip individualiam autoriaus intelektiniam kūriniui, suteikti autorių teisių apsaugą?

ESTT 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime pritarė Generalinio advokato 2018 m. liepos 25 d. paskelbtai išvadai – valstybės narės negali suteikti autorių teisių apsaugos maisto produktų skoniui. Teismas konstatavo, kad 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (Informacinės visuomenės direktyva), nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, nustatant sąvokos „kūrinys“ reikšmę ir apimtį, todėl, atsižvelgiant į vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimus, ši sąvoka visoje Sąjungoje paprastai turėtų būti aiškinama autonomiškai ir vienodai.

ESTT nurodė, kad tam tikras objektas laikomas kūriniu pagal Informacinės visuomenės direktyvą, jei jis tenkina dvi kumuliatyvias sąlygas: pirma, kūrinys turi būti originalus, antra, jis turi būti intelektinės kūrybos išraiška.

Teismas pasisakė dėl reikalavimų kūrinio išraiškai, tai yra, jog sąvoka „kūrinys“ yra tokia autorių teisių apsaugos objekto išraiška, kuri leidžia pakankamai tiksliai ir objektyviai jį identifikuoti, net jeigu ši išraiška nebūtinai yra nuolatinė.

ESTT konstatavo, kad, priešingai nei klasikinių vizualinių ir akustinių kūrinių atveju, maisto produkto skonio identifikavimas grindžiamas skonio pojūčiais ir patirtimi, kurie yra subjektyvūs ir kintami, nes priklauso, be kita ko, nuo tokių su atitinkamą produktą ragaujančiu asmeniu susijusių veiksnių, kaip amžius, mitybos prioritetai ir vartojimo įpročiai, taip pat aplinka ir aplinkybės, kurioms esant toks produktas yra ragaujamas. Esant dabartiniam mokslo išsivystymo lygiui, techninėmis priemonėmis negalima tiksliai ir objektyviai nustatyti maisto produkto skonio, dėl kurio būtų galima jį atskirti nuo kitų tokio paties pobūdžio produktų skonio. Atsižvelgiant į tai, maisto produkto skonis kūriniu nelaikytinas, todėl ir autorių teisių apsaugą jam taikyti draudžiama.

Apibendrinant ESTT sprendimą šioje byloje, galima padaryti šias išvadas:

  –  autorių teisės „kūrinio“ sąvoka galutinai įsitvirtino kaip autonomiška ir vienodai aiškinama ES teisės sąvoka, kurią pirmiausia aiškina ESTT. Nors nacionaliniai teismai, toliau kiekvienoje konkrečioje byloje spręs, ar kūrinys atitinka originalumo ir tikslios bei objektyvios išraiškos kriterijų, tačiau jie nebegalės savo nuožiūra plėtoti šios sąvokos, pirmiausia pastarąją išplėsdami maisto skoniams ar kitoms netipinėms kūrinių kategorijoms;

 –  greta kūrinio originalumo požymio įvestas tikslaus ir objektyvaus identifikavimo reikalavimas. Viena vertus šio papildomo reikalavimo įvedimas yra svarbus, nes jis apriboja saugomų kūrinių skaičių. Kartu „pakankamai tikslaus ir objektyvaus identifikavimo“ reikalavimas atveria naują klausimų lauką ir ateityje, be kita ko atsirandant naujoms technologijoms, neišvengimai laukia vis nauji klausimai ar ginčo objekto išraiška buvo pakankamai tiksli ir objektyvi;

 –  teismas praplėtė savo praktikoje iki šiol nurodytų autorių teisės nesaugomų objektų (tokiais buvo laikomi pavieniai žodžiai ir sporto rungtynės) sąrašą ir jį papildė maisto produkto skoniais. Galima teigti, kad tuo pačiu į nesaugomų objektų sąrašą patenka ir uosle suvokiami objektai (kvapai). Kita vertus, teismas dėl kvapų ir jų neapibrėžtumo atskirai nepasisakė ir galutinis sprendimas, bent formaliai, dar nėra iki galo aiškus.

ESTT sprendimas byloje Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (OABA) prieš Ministre de l’agriculture et de l’alimentation, Premier ministre, Bionoor, Ecocert France, Institut national de l’origine et de la qualité (INAO) (C-497/17).

Asociacija Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (OABA) ieškiniu kreipėsi į Montrėjaus administracinį teismą (tribunal administratif de Montreuil) dėl bendrovės Ecocert France (Ecocert), kuri nuo šiol veikia Nacionalinio kilmės ir kokybės instituto (Institut national de l’origine et de la qualité (INAO) vardu, įgaliojimų viršijimo, kai ji netiesiogiai atsisakė pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007[1] 30 str. imtis priemonių, kuriomis būtų nutraukta prekių ženklu „Tendre France“ pažymėtų produktų, sertifikuotų kaip „halal“ ir su užrašu „ekologinis žemės ūkis“, reklama ir pateikimas rinkai. 2016 m. sausio 21 d. sprendimu Montrėjaus administracinis teismas (tribunal administratif de Montreuil) šį prašymą atmetė.

OABA Versalio apeliaciniam administraciniam teismui (Cour administrative d’appel de Versailles) pateikė apeliacinį skundą, kadangi Ecocert privalėjo pagal Reglamento Nr. 834/2007 30 str. imtis priemonių, kuriomis būtų nutraukta minėtų produktų reklama ir pateikimas rinkai, nes šie produktai neatitinka Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų, taikomų šio užrašo naudojimui. Teismas su prašymu kreipėsi į ESTT priimti prejudicinį sprendimą bei atsakyti į klausimą: ar gyvūnų, skerdžiamų be išankstinio apsvaiginimo, mėsa gali būti sertifikuota kaip „ekologinis žemės ūkis“?

Generalinio advokato 2018 m. rugsėjo 20 d. pateiktoje išvadoje ESTT siūloma Versalio apeliacinio administracinio teismo (Cour administrative d’appel de Versailles) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip: 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1099/2009 dėl gyvūnų apsaugos juos žudant, siejami su SESV 13 str., turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiamas Europos ženklo „ekologinis žemės ūkis“ suteikimas produktams iš gyvūnų, kurie skerdžiami pagal ritualinį skerdimą be išankstinio apsvaiginimo, jeigu laikomasi Reglamente Nr. 1099/2009 nustatytų sąlygų.

Atkreiptas dėmesys, kad ESTT sprendimas šioje byloje dar nepriimtas, o generalinio advokato pateikta išvada nėra privaloma ESTT. Būdami visiškai nepriklausomi, generaliniai advokatai siūlo ESTT teisinį bylos, už kurią jie atsakingi, išsprendimo būdą. ESTT teisėjai pradeda pasitarimus šioje byloje, todėl galutinis sprendimas šioje byloje bus priimtas vėliau.

Dėl Komisijos pasiūlymo dėl de minimis pagalbos žemės ūkio sektoriuje projekto.

2018 m. lapkričio 23 d. Komisija paskelbė Komisijos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 str. taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje, projekto turinį.

Reglamento projekte siūloma iš dalies pakeisti Reglamentą (ES) Nr. 1408/2013 siekiant nustatyti kiekvienam pagalbos gavėjui ir kiekvienai valstybei narei taikomas viršutines ribas, iki kurių pagalbos teikimas žemės ūkio sektoriuje nėra laikomas valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 str. 1 d., nes jis nekelia konkurencijos iškraipymo pavojaus.

Atlikusi išsamią analizę, Komisija padarė išvadą, kad nėra konkurencijos iškraipymo pavojaus, jeigu pagalbos, kuri gali būti suteikta vienam pagalbos gavėjui per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį, viršutinė riba padidinama nuo dabartinės 15 000 Eur sumos iki 25 000 Eur sumos, o dabartinė nacionalinė viršutinė riba, taikoma tuo pačiu laikotarpiu, padidinama nuo 1 proc. iki 1,5 proc. kiekvienos valstybės narės žemės ūkio produkcijos, su sąlyga, kad vienam atskiram žemės ūkio sektoriui būtų skiriama ne daugiau kaip 50 proc. valstybės narės viršutinės ribos (sektoriaus išlaidų riba) ir kad valstybė narė turėtų de minimis pagalbos registrą, kuriame būtų informacija, reikalinga stebėti, kaip laikomasi šių viršutinių ribų bet kuriuo konkrečiu metu.

Tačiau projekte taip pat numatyta galimybė nenustatyti nei sektoriaus išlaidų apribojimo, nei de minimis pagalbos registro. Siekiant užtikrinti, kad šiuo atveju nekiltų konkurencijos iškraipymo pavojaus, nustatytos viršutinės ribos yra 20 000 Eur vienam pagalbos gavėjui per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį ir iki 1,25 proc. už tą patį nacionalinės žemės ūkio produkcijos laikotarpį.

Atkreiptas dėmesys, kad reglamento projektas dar nepatvirtintas ir yra projekto būsenoje. Prognozuojama, kad jis bus patvirtintas ir paskelbtas 2019 m. sausio mėn. pabaigoje arba vasario mėn. pradžioje.

Dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymo žemės ūkio sektoriui ataskaitos.

Europos Komisija 2018 m. spalio 26 d. paskelbė pirmąją konkurencijos taisyklių taikymo žemės ūkio sektoriui ataskaitą. Iš ataskaitos matyti, kad Europos konkurencijos institucijų veikla gali padėti ūkininkams geresnėmis sąlygomis parduoti savo produktus stambiems pirkėjams arba kooperatyvams.

Gaminant žemės ūkio produktus ir prekiaujant jais taikomos ES konkurencijos taisyklės, pagal kurias draudžiami kainų ar kitų prekybos sąlygų nustatymo susitarimai arba rinkos pasidalijimo susitarimai. Tačiau Bendro rinkų organizavimo reglamente nustatytos nuo šių taisyklių nukrypti leidžiančios nuostatos, kurios taikomos visiems ar kai kuriems žemės ūkio sektoriams arba yra susijusios su konkrečiomis aplinkybėmis.

Komisijos paskelbta ataskaita – pirmoji, kurioje apžvelgiamas ES konkurencijos taisyklių taikymas žemės ūkio sektoriui. Joje pateiktos išvados grindžiamos nacionalinių konkurencijos institucijų, valstybių narių ir privačių organizacijų pateikta informacija, taip pat Komisijos atliktais alyvuogių aliejaus, pasėlių kultūrų ir galvijų sektoriaus gamintojų organizacijų ir tarpšakinių organizacijų tyrimais. Ši ataskaita apima laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vidurio (nuo konkurencijos taisyklių leidžiančių nukrypti BRO reglamento nuostatų taikymas) ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vidurio (antimonopolinių tyrimų apžvalga).

Svarbiausios ataskaitoje pateiktos išvados:

1) Europos konkurencijos institucijos žemės ūkio sektoriuje atliko 178 tyrimus. Daugiau kaip trečdalis tyrimų susiję su žemės ūkio produktų perdirbėjais, kurie kartu su ūkininkais sudaro didžiausią skundų teikėjų grupę.

Beveik pusė visų per tyrimus nustatytų konkurencijos pažeidimų susiję su kainų nustatymo susitarimais. Šiuos susitarimus dažniausiai sudarydavo konkuruojantys perdirbėjai, nustatantys didmeninę (pvz., cukraus ir miltų) kainą, arba perdirbėjai ir mažmenininkai, nustatantys mažmeninę kainą (pvz., pieno produktų, mėsos ar saulėgrąžų aliejaus). Kiti pažeidimai buvo susiję su susitarimais dėl produkcijos, su keitimusi informacija arba dalijimusi rinkomis.

Ataskaitoje nustatyta, kad Europos konkurencijos institucijų vykdomas teisės aktų vykdymo užtikrinimas buvo naudingas ūkininkams, kurie savo produktus galėjo parduoti už geresnę kainą. Ataskaitoje visų pirma nurodyta keletas atvejų, kai Europos konkurencijos institucijos nutraukė stambių pirkėjų taikomą praktiką, kuria siekiama sumažinti ūkininkams mokamas kainas, ir nustatė sankcijas už tai. Be to, Europos konkurencijos institucijų veikla padėjo pagerinti su kooperatyvais bendradarbiaujančių ūkininkų sąlygas

2) Viena svarbiausių ataskaitos išvadų – kai kurios valstybės narės kartais siekė apriboti tam tikrų žemės ūkio produktų importą iš kitų valstybių narių. Keletas Europos konkurencijos institucijų išnagrinėjo tam tikras kolektyvines sutartis (pvz., kai vienos valstybės narės ūkininkai bandė trukdyti kitų valstybių narių ūkininkams parduoti produktus) ir sustabdė jų taikymą.

Šie konkurencijos institucijų veiksmai buvo naudingi ir valstybių narių, kuriose galėjo būti apribotas importas, vartotojams, ir kitų valstybių narių ūkininkams, kurie būtų nukentėję nuo mėginimų užkirsti kelią tarpvalstybinei prekybai.

3) Europos konkurencijos institucijos parengė ūkininkams, kitiems veiklos vykdytojams ir vyriausybėms skirtas gaires, kaip aiškinti ir taikyti konkurencijos taisykles žemės ūkio sektoriuje, pavyzdžiui, įgyvendinant ūkininkų tvarumo iniciatyvas arba sektorių organizacijoms skelbiant kainas. Be to, Europos konkurencijos institucijos aktyviai stebėjo sektoriaus padėtį ir atliko tiekimo grandinės veikimo tyrimus, didelį dėmesį skirdamos informacijos apie kainas perdavimą grandinėje ir ūkininkų bei kitų grandinės dalyvių derybinių galių pusiausvyrai.

4) Pripažintos gamintojų organizacijos ir pripažintos tarpšakinės organizacijos gali padėti sustiprinti ūkininkų padėtį ir prisidėti prie maisto tiekimo grandinės veiksmingumo.

Nacionalinės institucijos yra pripažinusios daug vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijų (kurios parduoda beveik 50 % sektoriaus produkcijos), taip pat pieno, mėsos, alyvuogių aliejaus ir grūdų sektorių gamintojų organizacijų. Be to, ES veikia 128 pripažintos tarpšakinės organizacijos, daugiausia Prancūzijoje ir Ispanijoje.

5) Ataskaitoje patvirtinama, kad žemės ūkio pramonėje taikomos konkrečios sektorių priemonės yra naudingos ūkininkams ir visam sektoriui:

  • cukraus sektoriuje plačiai taikyta galimybė savanoriškai susitarti dėl vertės pasidalijimo;
  • vyno sektoriuje dažnai naudotos rinkos stabilizavimo priemonės;
  • sūrių ir kumpių sektoriuose nustatytos produktų, kuriems suteikta saugomos kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda, pasiūlos valdymo priemonės.

Remdamasi ataskaitoje pateikta informacija, Komisija tęs dialogą su suinteresuotaisiais žemės ūkio sektoriaus subjektais, valstybėmis narėmis, Europos Parlamentu ir Taryba dėl būsimų politinių sprendimų, susijusių su konkurencijos taisyklių taikymu žemės ūkio sektoriui. Be to, Komisija atidžiau stebės rinką, visų pirma kolektyvines sutartis, kuriomis suskaidoma vidaus rinka.

Dėl metinės konkurencijos politikos ataskaitos, Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomonės projektas.

Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas 2018 m. spalio 8 d. pristatė pranešimo projektą dėl metinės konkurencijos politikos ataskaitos (2018/2102(INI)) ir pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento rezoliucijos, kuriame:

  • palankiai vertinama Komisijos veikla ir pastangas, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą Sąjungoje;
  • manoma, kad sutartimis pagrįstas konkurencijos taisykles reikia aiškinti atsižvelgiant į platesnes Europos vertybes, kuriomis grindžiama Sąjungos socialinė rinkos ekonomika, visų pirma aplinkosaugos ir socialinės apsaugos, lygybės aspektų, vartotojų apsaugos ir visuomenės sveikatos klausimus, kaip nustatyta SESV 7 str. Manoma, kad dėl veiklos, kuri sukelia neigiamą išorinį socialinį poveikį ir poveikį aplinkai, atsiranda rinkos iškraipymų, kuriuos reikia spręsti taikant konkurencijos srities teisės aktus, o į veiklą, kuria užtikrinama socialinė arba ekologinė nauda, turėtų būti aiškiai atsižvelgiama vertinant sutartimis grindžiamas konkurencijos nuostatas;
  • atkreipiamas dėmesys į tai, kad net jei produktai arba paslaugos tiekiami nemokamai, vartotojai vis tiek gali patirti neteisingą elgesį, pvz., kokybės suprastėjimą arba priverstinius metodus. Todėl raginama suformuluoti „žalos teoriją“, kuri turėtų apimti ne vien tik į kainas orientuotus požiūrius, bet ir platesnio pobūdžio motyvus, pvz., poveikį piliečių privatumui;
  • pabrėžiamas poreikis skubiai sukurti veiksmingą sistemą, pritaikytą prie duomenimis grindžiamos ekonomikos iššūkių. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skaitmeninės platformos, kontroliuodamos vis didėjančius duomenų srautus, sukuria didelius išorinius tinklo veiksnius ir masto ekonomiją, o galiausiai dėl pernelyg didelės koncentracijos, pajamų gavimo ir piktnaudžiavimo rinkos galia sukelia rinkos nepakankamumus;
  • Komisija raginama, be kita ko, rengiant gaires dėl SESV 102 str., vertinti duomenų, būtinų paslaugų kūrimui ir teikimui, kontrolę kaip priemonę daryti įtaką rinkoje, taip pat reikalauti internetinių platformų ir socialinių tinklų paslaugų teikėjų sąveikos. Prašoma, kad Komisija kitoje metinėje konkurencijos politikos ataskaitoje pateiktų šiam klausimui skirtą skyrių, į kurį būtų įtraukti konkrečių sektorių, pvz., interneto platformų apgyvendinimo ir turizmo srityje, kainų viršutinių ribų nustatymo tyrimai;
  • manoma, kad jurisdikcijos ribos, pagal kurias nustatomas pradinis ES susijungimų peržiūros taškas, grindžiamos tikslinių ir įsigyjančiųjų subjektų apyvarta, nėra tinkamos skaitmeninei ekonomikai, nes reklamos tikslais dažnai naudojama vertė, išreikšta interneto svetainės lankytojų skaičiumi. Siūloma patikslinti šias ribines vertes ir pritaikyti jas atsižvelgiant į vartotojų, kuriems turėjo įtakos susijungimai, skaičių ir susijusių sandorių vertę;
  • pabrėžiama tai, kad norint patekti į skaitmeninę ekonomiką susiduriama su kliūtimis, kurios tampa vis labiau neįveikiamos, nes kuo labiau įsigali neteisingas elgesys, tuo sunkiau grįžti prie antikonkurencinio poveikio. Patvirtinama, kad Komisija turėtų veiksmingai taikyti laikinąsias priemones ir kartu užtikrinti tinkamą procesą ir tiriamų įmonių teisę į gynybą;
  • nurodoma valstybės pagalbos taisyklių likvidavimo pagalbos srityje ir pertvarkymo tvarkos skirtumus pagal Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvą (BGPD). Atkreipiamas dėmesį į tai, kad dviejose neseniai nagrinėtose bylose Komisija patvirtino valstybės pagalbą, remdamasi tuo, kad ji sušvelnins ekonomikos sutrikdymus regioniniu lygiu, nepaisydama Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) išvadų, kad pertvarkymas negali būti pateisinamas viešojo intereso pagrindais, ir taip pademonstravo dvi skirtingas viešojo intereso interpretacijas. Komisija primygtinai raginama persvarstyti atitinkamų valstybės pagalbos taisyklių aiškinimą laikantis BGPD ir atitinkamai peržiūrėti 2013 m. bankų komunikatą, įskaitant likvidavimo pagalbos sritį;
  • Komisijos prašoma išnagrinėti, ar nuo krizės pradžios bankų įstaigos, gavusios iš centrinių bankų paramą likvidumui padidinti, gavo netiesioginių subsidijų ir valstybės pagalbos. Primenama, kad Komisijos narė M. Vestager 2017 m. lapkričio mėn. vykusiame struktūrizuotame dialoge su Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetu (ECON) įsipareigojo apsvarstyti galimą konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl ECB bendrovių sektoriaus pirkimo programos, ir pateikti kokybinį atsakymą;
  • išreiškiamas susirūpinimas dėl labai didelės koncentracijos maisto produktų tiekimo grandinėje, pagal kurią keturioms bendrovėms, turinčioms glaudžius finansinius ryšius, priklauso 60 proc. pasaulinės sėklų rinkos ir pardavimų bei 75 proc. pasaulinio pesticidų kiekio, o tai kenkia vartotojams, ūkininkams, aplinkai ir biologinei įvairovei. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl tokios oligopolijos ūkininkai technologiniu ir ekonominiu požiūriu bus dar labiau priklausomi nuo keleto pasauliniu mastu integruotų „vieno langelio“ platformų, kurios gamins ribotą sėklų asortimentą, inovacijų tendencijos nusigręžtų nuo gamybos modelio, kuriuo atsižvelgiama į aplinkos ir biologinės įvairovės principus, patvirtinimo ir galiausiai dėl sumažėjusios konkurencijos būtų kuriama mažiau inovacijų;
  • Komisija raginama persvarstyti ES susijungimų reglamentą, kad jai būtų suteikti įgaliojimai, kuriuos jau turi daugelis valstybių narių, priimti priemones ES viešajai tvarkai ir SESV bei ES pagrindinių teisių chartijos teisėms ir principams apsaugoti, įskaitant aplinkos apsaugą;
  • raginama SESV 101 str. 3 d. aiškinti, be kita ko, horizontaliosiose Komisijos gairėse, sutelkiant dėmesį ne į siaurą, kainomis grindžiamą vartotojų gerovę, bet atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti socialinį ir aplinkosauginį veiksmingumą skatinant horizontalų koordinavimą siekiant pagerinti tiekimo grandinės tvarumą aplinkos ir socialiniu požiūriu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tokiu susitarimu pasiektas veiksmingumas atitinkamoje rinkoje turi būti pakankamas, kad nusvertų antikonkurencinį poveikį, kurį jis daro toje pačioje arba kitoje geografinėje rinkoje;
  • pripažįstama, kad teisiškai privalomi įsipareigojimai, kuriuos valstybės narės prisiėmė pagal Paryžiaus klimato susitarimą, nebus įgyvendinti be konkrečių valstybės priemonių, kuriomis būtų siekiama skatinti ir finansuoti atsinaujinančios energijos gamybą ir naudojimą. Atkreipiamas dėmesys į būsimą valstybės pagalbos ir energetikos gairių persvarstymą, į kurį nebebus įtraukti du sektoriai, kuriems daugiausiai skiriamos valstybės subsidijos – branduolinės energijos ir iškastinio kuro gavybos sektoriai – ir bus suteikta daugiau lankstumo vartotojams gaminant energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių;
  • pabrėžiama, kad svarbu aprūpinti konkurencijos institucijas pakankamais ištekliais, kad jos galėtų atlikti savo darbą. Remiama siūloma bendrosios rinkos programos konkurencijos paprogramė pagal 2021–2027 m. daugiametę finansinę programą (DFP);
  • pavedama Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių nacionaliniams parlamentams.

Dėl pasiūlymo priimti Direktyvą dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje.

Pristatyta informacija apie Direktyvą[2] ir Europos Komisija veiksmus, siekiant uždrausti nesąžiningos prekybos praktiką maisto tiekimo grandinėje ir taip užtikrinti sąžiningesnes sąlygas mažosioms ir vidutinėms maisto ir žemės ūkio įmonėms. Be to, į pasiūlymą įtrauktos veiksmingos vykdymo užtikrinimo nuostatos: kai nustatomi pažeidimai, nacionalinės valdžios institucijos gali taikyti sankcijas.

Komisijos 2018 m. darbo programoje teigiama, kad „Komisija pasiūlys priemonių maisto tiekimo grandinės veikimui pagerinti, kad padėtų ūkininkams sustiprinti savo poziciją maisto tiekimo grandinėje ir apsaugotų juos nuo būsimų sukrėtimų“.

Mažesni veiklos vykdytojai, tarp jų ir ūkininkai, kenčia nuo kitų grandinės partnerių taikomos nesąžiningos prekybos praktikos. Jie dažnai neturi nei pakankamos derybinės galios, nei alternatyvių būdų pateikti savo produktus vartotojams.

Atsižvelgiant į tai, siekiama uždrausti šias nesąžiningos prekybos praktikas: pavėluotus mokėjimus už gendančius maisto produktus, užsakymų anuliavimą paskutinę minutę, vienašalius ar atgaline data atliekamus sutarčių pakeitimus, taip pat vertimą, kad tiekėjas susimokėtų už sugedusius produktus. Toliau nurodyta praktika bus leidžiama taikyti tik tada, jei šalys bus sudariusios aiškų ir nedviprasmišką išankstinį susitarimą: situacija, kai pirkėjas grąžina neparduotus maisto produktus tiekėjui; situacija, kai pirkėjas ima iš tiekėjo mokestį, kad užtikrintų arba išlaikytų maisto produktų tiekimo susitarimą; situacija, kai tiekėjas moka už pirkėjo parduodamų maisto produktų pardavimo skatinimą arba rinkodarą.

Komisijos pasiūlymu reikalaujama, kad valstybės narės skirtų valstybės instituciją, atsakingą už naujų taisyklių laikymosi užtikrinimą. Jei įrodomas nusižengimas, atsakinga įstaiga bus kompetentinga taikyti proporcingą ir atgrasančią sankciją. Ši vykdymo užtikrinimo institucija galės pradėti tyrimus savo iniciatyva arba remdamasi skundu. Šiuo atveju skundą pateikiančios šalys galės reikalauti konfidencialumo ir anonimiškumo, kad apsaugotų savo poziciją nuo prekybos partnerio. Komisija sukurs vykdymo užtikrinimo institucijų koordinavimo mechanizmą, kad jos galėtų dalytis geriausia patirtimi.

Siūlomomis priemonėmis papildomos valstybėse narėse jau taikomos priemonės ir savanoriškos Tiekimo grandinės iniciatyva (TGI) parengtas elgesio kodeksas. Valstybės narės gali savo nuožiūra imtis ir griežtesnių priemonių nei numatyta siūlomoje direktyvoje.

Komisijos pasiūlymas buvo parengtas kaip Europos teisės aktas (direktyva) ir kartu su poveikio vertinimu pateiktas dviem teisėkūros institucijoms – Europos Parlamentui ir Tarybai, atstovaujančioms valstybių narių vyriausybėms.

Dėl Komisijos pasiūlyto PVM reformos pasiūlymo.

2016 m. balandžio mėn. Europos Komisija paskelbė ES PVM sistemos modernizavimo veiksmų planą[3]. Komisijos pasiūlytą priemonę sudaro pasiūlymai dėl direktyvos[4] ir dėl reglamento[5], kuriais įgyvendinamas minėtas planas.

Pasiūlymuose dėl direktyvos siūloma iš dalies pakeisti Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos. Siūlomi pakeitimai susiję su specialia smulkaus verslo įmonėms skirta schema, minimaliais PVM tarifais ir minimalaus standartinio tarifo laikymusi.

Europos PVM taisyklės rengtos prieš daugiau kaip dvidešimt metų ir yra grindžiamos kilmės šalies principu, todėl Komisija nori jas modernizuoti ir įvesti galutinę PVM sistemą tarpvalstybinei prekybai prekėmis tarp įmonių, kuri turėtų būti grindžiama apmokestinimo paskirties valstybėje narėje principu.

Komisijos pasiūlymu siekiama užtikrinti vienodas sąlygas valstybėms narėms numatant galimybę taikyti PVM lengvatinį tarifą, kuriam netaikomas minimalaus tarifo reikalavimas, ir kitus du lengvatinius ne mažesnius kaip 5 proc. tarifus. Be to, Komisija siūlo ir toliau taikyti minimalų standartinį 15 proc. tarifą.

Komisija laikosi pozicijos, kad lengvatiniai tarifai neturėtų būti taikomi prekėms ir paslaugoms, kurie Sąjungos vidaus prekyboje yra tarpiniai produktai. Ji taip pat siekia, kad nagrinėjamame dokumentų rinkinyje pateiktos nuostatos būtų naudingos galutiniam vartotojui.

Pasiūlymu dėl reglamento siekiama iš dalies pakeisti Reglamentą (ES) Nr. 904/2010, kuriame nurodytos administracinio bendradarbiavimo PVM srityje stiprinimo priemonės. Tarp svarbiausių pakeitimų: skatinimas keistis informacija be išankstinio prašymo, bendri auditai, PVM grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę grąžinančioje valstybėje narėje, tvarka, tinklo „Eurofisc“ sustiprinimas numatant bendros rizikos analizės pajėgumą ir galimybę koordinuoti tyrimus bei bendradarbiauti su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) ir Europolu dėl didelio masto sukčiavimo PVM atvejų atskleidimo Europos prokuratūrai, sąlygų, reglamentuojančių keitimąsi informacija, atnaujinimas ir mokesčių administratorių dalijimasis informacija apie 42 ir 63 muitinės procedūras ir transporto priemonių registraciją.

Taip pat pateikta aktuali informacija, kad prieš nustatant naują PVM sistemą siūlomi keturi trumpalaikiai greiti pataisymai. 2018 m. gruodžio 4 d. paskelbta, kad Taryba priėmė tris trumpus teisėkūros aktus, kuriais siekiama pakoreguoti kai kurias ES PVM taisykles, kad prieš nustatant naują PVM sistemą būtų išspręsti keturi konkretūs klausimai. Jie yra susiję su:

  • atsargų atšaukimu. Numatomas supaprastintas ir vienodas atsargų atšaukimo procedūrų taikymas, kai pardavėjas perkelia atsargas į sandėlį, kuris priklauso žinomam prekes įsigyjančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje;
  • PVM mokėtojo kodu. Prekes įsigyjančio asmens PVM mokėtojo kodas taps papildoma sąlyga siekiant, kad prekių tiekimas ES viduje būtų neapmokestintas PVM;
  • grandininiais sandoriais. Siekiant padidinti teisinį tikrumą nustatant grandininių sandorių apmokestinimą PVM, nustatomi vienodi kriterijai;
  • tiekimo ES viduje įrodymu. Nustatyta bendra patvirtinamųjų dokumentų, kurie yra būtini reikalaujant, kad tiekimas ES viduje būtų neapmokestintas PVM, sistema.

Numatoma, kad šie koregavimai bus taikomi nuo 2020 m. sausio 1 d. Tuo pat metu vyksta diskusijos dėl galutinės PVM sistemos, kuri pakeistų dabartines „pereinamojo laikotarpio“ PVM procedūras, kurios taikomos nuo 1993 m.

Dėl Komisijos pasiūlymo pertvarkyti taisykles, reglamentuojančias alkoholio akcizus Europos Sąjungoje.

2018 m. gegužės 25 d. Europos Komisija pasiūlė patobulinti taisykles, kuriomis reglamentuojami alkoholio akcizai ES, taip sudarant sąlygas geresnei verslo aplinkai ir vartotojų sveikatos apsaugai bei mažesnėms nedidelių alkoholį gaminančių įmonių išlaidoms.

Smulkieji alkoholio gamintojai ir amatininkai (pirmą kartą įskaitant ir nepriklausomus smulkiuosius sidro gamintojus) galės naudotis nauja ES masto sertifikavimo sistema, suteikiančia jiems teisę į sumažintus akcizo tarifus visoje ES. Be to, vartotojų sveikatai bus naudingos griežtos priemonės, kuriomis bus užkirstas kelias neteisėtam neapmokestinamo denatūruoto alkoholio naudojimui gėrimų klastotėms gaminti. Taip pat bus padidinta alkoholio koncentracijos riba, iki kurios silpnesniam alui gali būti taikomi sumažinti tarifai.

Komisijos pasiūlymo pagrindu bus:

  • įdiegta vienoda sertifikavimo sistema, kuri bus pripažįstama visose ES šalyse ir kuria visoje ES bus patvirtintas nepriklausomų smulkiųjų gamintojų statusas. Dėl to smulkiesiems gamintojams sumažės administracinių ir reikalavimų laikymosi išlaidų, be to, jiems turėtų būti naudingi tam tikromis sąlygomis taikomi sumažinti akcizų tarifai;
  • užtikrintas tikslus ir nuoseklus sidro klasifikavimas visoje ES. Tokio klasifikavimo nebuvimas šiuo metu smulkiesiems sidro gamintojams yra didelė kliūtis, nes jie negali pasinaudoti sumažintais akcizų tarifais, suteikiamais smulkiesiems alaus ir spiritinių gėrimų gamintojams;
  • paaiškinti tinkami denatūruoto alkoholio gamybos procesai ir sąlygos Toks alkoholis naudojamas, pavyzdžiui, valymo priemonėms, automobilių stiklų plovikliams, kvepalams ir antifrizams gaminti ir nėra apmokestinamas akcizu. Šia lengvata gali naudotis nesąžiningi gamintojai, kurie naudoja denatūruotą alkoholį parduodamoms gėrimų klastotėms gaminti. Jie nemoka mokesčių ir, svarbiausia, kelia pavojų vartotojų sveikatai. Bus sukurta šiuolaikinė pranešimo apie tam tikrų alkoholio preparatų netinkamą naudojimą sistema, kad jų nebebūtų galima naudoti kaip denatūrantų;
  • atnaujintos IT sistemos: naujosiomis taisyklėmis bus pakeistos pasenusios popieriniais dokumentais grindžiamos procedūros, naudojamos stebėti tam tikro denatūruoto alkoholio judėjimui, ir taps privaloma naudoti akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir kontrolės sistemą (EMCS). Dėl to bus lengviau sekti šių didelės rizikos gaminių judėjimą realiuoju laiku, bus mažiau sukčiaujama siekiant pasinaudoti lengvata ir bus apsaugoti vartotojai;
  • nuo 2,8 % iki 3,5 % padidinta alkoholio koncentracijos riba, iki kurios silpnesniam alui gali būti taikomi sumažinti tarifai, siekiant paskatinti aludarius būti novatoriškus ir kurti naujus produktus. Dėl to vartotojai turėtų rinktis silpnesnius, o ne įprastus alkoholinius gėrimus, ir alkoholio turėtų būti suvartojama mažiau.

Svarbu pažymėti, kad be jau paminėtų pasiūlymų, į bendrąsias akcizų tarifų taisykles taip pat įtraukiamos priemonės, kuriomis siekiama šalinti kliūtis Mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Kai pageidaus, MVĮ galės naudotis moderniomis IT sistemomis, be to, nebeliks dabartinės prievolės įdarbinti mokestinius atstovus. Šiuo metu valstybės narės gali reikalauti, kad akcizais apmokestinamomis prekėmis nuotoliniu būdu prekiaujančios įmonės įdarbintų mokestinius atstovus. Dėl to teisėta prekyba gali tapti finansiškai nenaudinga.

Šiuo metu teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymas yra pateiktas Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui konsultuotis, o vėliau bus perduotas Tarybai priėmimui.

Dėl Komisijos 2019 m. darbo programos ir Geresnio reglamentavimo darbotvarkės.

2018 m. spalio 23 d. Europos Komisija pateikė 2019 m. darbo programą, kurioje nurodyti trys pagrindiniai kitų metų prioritetai: sparčiai susitarti dėl jau pateiktų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kad būtų įgyvendinta dešimt politinių prioritetų; priimti keletą naujų pasiūlymų, kaip spręsti likusius uždavinius; pateikti 27 ES valstybių narių ateičiai svarbių iniciatyvų, kuriomis sutvirtinami stiprios, vieningos ir suverenios Europos pamatai.

2019 m. darbo programoje dėmesys sutelkiamas tik į 15 naujų iniciatyvų ir dar 10 naujų Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programos (REFIT) vertinimų: galiojantys teisės aktai bus peržiūrimi siekiant nustatyti, ar jie vis dar atitinka paskirtį. Siekiant užtikrinti, kad rezultatai būtų pasiekti, Komisijos darbo programoje taip pat išvardijami Bendroje deklaracijoje dėl teisėkūros prioritetų nurodyti 45 dar svarstomi prioritetiniai pasiūlymai, kuriuos Parlamentas ir Taryba turi priimti iki Europos Parlamento rinkimų. Komisija taip pat siūlo atšaukti svarstomus pasiūlymus arba panaikinti galiojančius teisės aktus (iš viso 17 dokumentų).

Tarp EK prioritetų buvo įvardinti: daugiametės finansinės programos patvirtinimas, įsipareigojimas įgyvendinti Paryžiaus susitarimą, Europos investicijų plano plėtojimas, kova su dezinformacija, teisės aktų paketas klimato kaitos srityje, pasiūlymai, susiję su bendrosios rinkos kūrimo užbaigimu, vartotojų teisių stiprinimas, tarptautinio euro vaidmens stiprinimas, teisinės valstybės principo apsauga, migracijos politika. Numatoma, kad Komisija iki 2018 m. pabaigos parengs reikiamų deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų pasiūlymų.

[1] 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 (OL L 189, 2007, p. 1).

[2] COM(2018) 173 final – Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje.

[3] COM(2016) 148 final – „PVM veiksmų planas. Bendros ES PVM erdvės kūrimas. Laikas spręsti“.

[4] COM(2017) 783 final – Pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatos dėl prievolės taikyti minimalų standartinį tarifą.

[5] COM(2017) 706 final – Pakeistas pasiūlymas dėl Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (ES) Nr. 904/2010 nuostatos dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje stiprinimo priemonių.

X