Naujienos

Darbštuoliams padėtų kooperavimasis

Vis rečiau, bet kartais dar sakome, kad lietuvių žemdirbių išskirtinis bruožas yra darbštumas. Tokią išvadą turėtume pagrįsti konkrečiais duomenimis. Apmaudu, tačiau to negalime padaryti. Kodėl? ŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus sako, kad priežastys yra žinomos ir apmaudžios – nors lietuviai ūkininkai buvo ir yra darbštūs, tačiau šią mūsų savybę tarsi ištirpdo žemas kooperavimosi lygis.

Mūsų darbštumą pagrįsti statistiniais duomenimis būtų nelengva. Pavyzdžiui, 2012-2016 m. santykinė ES-28 šalių žemės ūkio statistikos duomenų analizė rodo, kad Lietuvos žemės ūkio produktyvumo rodikliai yra tarp prasčiausių ES.

Deja, Lietuvos BVP santykis su darbuotojų skaičiumi – vidutiniškai 7,3 tūkst. EUR/ dirbančiajam – tarp 8 prasčiausių ES šalių rezultatų. Žemės ūkio produkcijos santykis su dirbtomis valandomis – vidutiniškai 12,06 tūkst. EUR/ dirbtai valandai – tarp 9 prasčiausių rezultatų ES. Žemės ūkio produkcijos santykis su tarpinio vartojimo išlaidomis – vidutiniškai 1,44 – tarp 13 prasčiausių ES šalių rezultatų. Žemės ūkio BVP santykis su ŽŪN ha – vidutiniškai 0,36 tūkst. EUR/ ha ŽŪN – tarp 5 prasčiausių ES šalių narių rezultatų.

Taigi nežinodamas priežasčių net pamanytum, kad lietuviai yra nevykėliai, o gal net tinginiai. Tačiau juk iš tikrųjų yra kitos priežastys. Kokios?

Priežastys yra kitos. Atsiliekame ne todėl, kad nemokame dirbti ar esame tinginiai. Šiais laikais tik darbštumu rinkoje lyderiu netapsi – reikia naudotis efektyvesnėmis darbo formomis. Visi paminėti statistiniai rodikliai yra geresni ir netgi geriausi tose ES šalyse, kuriose labiau išplėtota kooperacija, t. y., kur kooperatyvuose veikia santykinai daugiau žemės ūkio darbuotojų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje  net 94,6% darbuotojų dirba kooperatyvuose, Austrijoje – 90,7%, Airijoje – 74,8%, todėl ir žemės ūkio produktyvumas šiose šalyse yra didesnis lyginant su kitomis ES šalimis.

Tačiau Lietuvos smulkieji ir vidutiniai ūkiai neskuba kooperuotis?

Deja, nors Lietuvos ir ES žemės ūkio strategijose skelbiama apie mažų ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo ir kooperavimo galimybes, lyginant Lietuvos ir ES žemės ūkio rodiklius pastebime, kad Lietuvoje yra daug smulkių ūkių, tačiau kooperavimosi lygis žemas – tik 15 vieta iš 28 ES valstybių.

Kokios priežastys?

Mokslinėje literatūroje vienu iš silpno žemės ūkio produktyvumo veiksnių laikomas žinių apie žemės ūkio kooperatyvus stoka. Tiek žemdirbiai, tiek visuomenė dar stokoja žinių apie kooperatyvus ir jų veiklą, arba kooperavimosi naudą supranta klaidingai. Kuo daugiau žemės ūkio dalyvių supras, kad kooperatyvai yra realiausia žemės ūkio rinkos demonopolizavimo ir žemės ūkio produktų gamintojų lygiateisiškumo įtvirtinimo joje priemonė, kad be kooperatyvų smulkieji žemės ūkio subjektai rinkos sąlygomis išgyventi nepajėgs, o valstybės teikiama parama negalės būti veiksminga, tuo greičiau jie taps ryžtingais kooperatyvų šalininkais.

Jūsų teiginius patvirtina Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojų, įtrauktų į Ūkių apskaitos duomenų tinklą (ŪADT),  duomenys. Net augant ūkininkų ūkių paramai, diferenciacija tarp skirtingo dydžio ūkių taip pat didėjo.

Paminėsiu oficialius duomenis. Štai 20122017 m. didžiausios grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, buvo gautos didesniuose nei 150 ha ūkiuose, o mažiausios – iki 10 ha ūkiuose. Vidutinis atotrūkis tarp mažiausių ir didžiausių ūkių šių pajamų siekė net 29 kartus. Per 20122017 m. laikotarpį ūkininkų ūkių iki 40 ha grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio šalyje, o ūkininkų ūkių nuo 150 ha ir daugiau – buvo vidutiniškai 8,3 karto didesnės.

Taigi peršasi išvada, kad vienintelė galimybė rinkoje išsilaikyti yra kooperavimasis?

Kooperatyvai susivienijusiems ūkiams padeda pasiekti masto ir sinergijos efektą, sumažinti veiklos riziką bei padidinti bendrą veiklos konkurencingumą. Šiuos tikslus pasiekti individualiems ūkiams yra kur kas sunkiau, nei susikooperavusiems ūkiams. Kooperatyvai padeda ūkininkams išplėsti rinkas ir įgyti geresnę derybinę poziciją. Tai ypač svarbu atokesnėse vietovėse veikiantiems ūkiams, kur ūkininkai gali priklausyti tik nuo keleto prekybininkų arba perdirbimo įmonių.

Kokia yra ŽŪR vieta skatinant kooperaciją, ką ŽŪR nuveikė, kokius pasiūlymus teikė ir teiks ŽŪM ir Vyriausybei – aptarsime kituose pokalbiuose su ŽŪR vadovais.

X