Naujienos

Didžiuojuosi kaimo žmonėmis

LR žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus dalinasi mintimis apie besibaigiančius ir ateinančius metus.

Kokius išskirtumėte tris svarbiausius su Lietuvos žemės ūkiu ir kaimu susijusius 2018 metų įvykius ir kodėl?

Pagrindinis įvykis, kuris šįmet palietė beveik visus žemdirbius – sausra. Dažniausiai kalbama apie sumažėjusį grūdinių kultūrų derlių, tačiau nuostolių patyrė ir užsiimantys pienine ir mėsine gyvulininkyste, auginantys daržoves, vaisius, uogas. Nukentėjo beveik visi žemės ūkio sektoriai ir šių praradimų neįmanoma kompensuoti.

Kitas įvykis, o gal sakyčiau, reiškinys – regis pirmą kartą žemdirbių visuomeninės organizacijos suprato, kad ir nuo mūsų aktyvumo labai priklauso, kokia bus mūsų vieta bendrojoje ES žemės ūkio politikoje. Buvimas ES mums suteikia galimybę ne stebėti, bet ir aktyviai veikti, pavyzdžiui, siekti vienodų konkurencijos sąlygų ES rinkoje. Ir tai – ne tušti žodžiai. Sunku pasakyti, kokie bus ŽŪR surengtų protesto akcijų Briuselyje, bei veiklos žemdirbių tarptautinėse organizacijose galutiniai rezultatai, tačiau akivaizdu, kad mūsų argumentai pasiekė tiek Europos Vadovų Tarybą, tiek Europos Parlamento narius, tiek Europos Komisijos atstovus. Nors laukia įtempta paskutinė derybų stadija, tačiau žinau, kad Briuselyje ieškoma papildomų galimybių mums padidinti paramą.

Nors lietuvių liaudies išmintis sako, kad „vienas mūšyje – ne karys“, tačiau ir vienas karys daug lemia, o ypač jeigu jis – ministras. Todėl žemės ūkio sektoriui tikrai svarbu, kad pasikeitė žemės ūkio ministras. Nors yra daug tęstinumo, tačiau yra ir niuansų, kurie priklauso nuo vieno ar kito vadovo pasikeitimo. Taip yra ir šiuo atveju ir žemdirbiai tikisi, kad Žemės ūkio ministerija tesės pažadus daugiau galių suteikti žemdirbių savivaldai. Taigi šis įvykis yra tarsi su avansu.

Kokios Jūsų didžiausios trys viltys, vėlgi susijusios su šalies agroverslu, gyvenimu kaime? 

Vilčių yra daug, todėl tik Šv. Kalėdų proga įmanoma išskirti tris iš daugybės. Viena iš vilčių – sustabdyti kaimų tuštėjimą. Suprantu, kad nereikia turėti iliuzijų ir tikėtis, kad kaimuose ir toliau galėjo gyventi ar kada nors gyvens tiek pat žmonių, kiek gyveno, pavyzdžiui, 1989 – aisiais. Kodėl tiek daug žmonių gyveno kaimuose? Todėl, kad penkis okupacijos dešimtmečius veikė prievartinė kolūkinė sistema. Viskas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę, kai buvo įteisinta privati nuosavybė. Palyginkime padėtį kitose ES valstybėse ir pamatysime, kad net dabar Lietuvos kaimuose vis dar gyvena santykinai daugiau žmonių nei kitose valstybėse. Tačiau jau pasiekėme ribą ir man kelia nerimą Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto specialistų prognozės, kad iki 2030 – ųjų kaimuose gyventojų skaičius sumažės nuo 924 iki 809 tūkst. Beje, 2004 – aisiais kaimuose dar gyveno ir dirbo 1134 tūkst. gyventojų. Todėl turiu vilčių, kad bendromis pastangomis pavyks sustabdyti žmonių traukimąsi iš kaimo.

Kita viltis susijusi su pirmąja – kad stambieji ūkininkai suprastų, jog kaimo tuštėjimas yra ir jiems nenaudingas.  Juk stambieji ūkininkai ar bendrovės dabar samdo žmones iš artimiausių gyvenviečių. Jeigu kaimai ištuštės, stambieji ūkiai darbuotojų ieškos miestuose ar net kitose šalyse. Turbūt daugelis girdėjo apie pamokantį atvejį, kai vienas Prienų rajone ūkį turintis stambus pieno gamintojas pabandė atsivežti darbuotojų iš Uzbekistano ar Kirgizijos. Atsivežė, sumokėjo už juos migracijos tarnybai už leidimus dirbti, tačiau po trijų savaičių jie pabėgo. Ūkininkas tikėjosi, kad tie žmonės dirbs kokybiškai ir pigiai. Tačiau tokių stebuklų nebūna. Stebiuosi, kad tas nuostolių patyręs ūkio savininkas iki šiol nesuprato, kad kitaip ir negalėjo nutikti ir kad reikia branginti kaime gyvenančius ir nedidelius ūkius turinčius žmones, kurie papildomai galėtų dirbti ar kituose ūkiuose, ar užsiimti papildoma veikla. Deja, stambieji ūkininkai į vidutinius ir smulkiuosius žiūri ne kaip į kolegas, bet kaip į konkurentus, kurių reikėtų atsikratyti. Štai aš ir turiu viltį, kad vis daugiau stambiųjų ūkininkų užgniauš savo egoizmą, pagaliau praregės ir supras, kad jų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo kaimų gyvybingumo. Neliks kaimo – padaugės sunkiai sprendžiamų problemų ir jiems.

Kita viltis – kad šį dėsnį suprastų ir ES bendrąją žemės ūkio politiką kuriantys žmonės Briuselyje. ES ekonomika gali būti stipri tik tokiu atveju, jeigu bus stiprios visos ES narės, t.y. bendroji politika tikrai turi tapti bendrąja, o ne dviejų ar trijų greičių politika.

Ko palinkėtumėte kaimui, valdžiai, kaimo gyventojams ir žemdirbiams Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga?

Kaimo gyventojams, žemdirbiams bei visiems Žemės ūkio rūmų nariams ir darbuotojams, Šv. Kalėdų proga palinkėsiu gerų metų! Pagal tikimybių teoriją trys metai paeiliui negali būti nesėkmingi – po 2017 – ųjų liūčių, po 2018 – ųjų sausros, 2019 – ieji turi mus pradžiuginti tiek derliumi, tiek žemdirbių ir kaimo gyventojų vienybe, tiek geromis žiniomis apie teisingą ES bendrąją žemės ūkio politiką 2021- 2027 m. Nors dar tarp pačių žemdirbių savivaldos organizacijų vadovų pasitaiko tokių asmenų, kurie siekia supriešinti ūkininkus ir kaimo gyventojus, kad patenkintų savanaudiškas ambicijas – būti sau pačiam gražiu ir matomu, kas tikrai nėra tikrosios lyderystės požymis, galime didžiuotis kaimo žmonių sąmoningumu ir racionaliu mąstymu, žmonių laisvėjimu, bendrystės jausmu, giliu teisingumu ir begaliniu darbštumu. Taigi palinkėsiu visiems išlikti vieningiems, tolerantiškiems ir visiems drauge kurti atvirą ir demokratišką aplinką. Dar palinkėsiu surasti laiko knygai atsiversti, apsilankyti teatro spektaklyje, koncerte. Juk žmogus ne tik duona sotus. O valdžiai palinkėsiu protingų sprendimų ir žemdirbių savivaldos organizacijas laikyti socialiniais partneriais ne tik žodžiais, bet ir darbais.  Savivaldos organizacijų veiklą būtina stiprinti, suteikiant jai daugiau ir teisių, ir pareigų, nes, tai kuria naujus socialinius ryšius ir yra svarbus žingsnis pilietinės visuomenės kūrimo link.

X