EK paskelbė žemės ūkio praktikų, kurios galėtų būti remiamos ekologinėmis schemomis, sąrašą

BŽŪP yra svarbi valdant perėjimą prie tvarios maisto sistemos ir stiprinant Europos ūkininkų pastangas prisidėti prie ES klimato tikslų ir apsaugoti aplinką. Ekologinės schemos yra nauja BŽŪP priemonė šiam perėjimui paremti. Valstybės narės savo BŽŪP strateginiuose planuose nustatys ekologines schemas. Komisija įvertins ir patvirtins jas kaip pagrindines BŽŪP priemones, kad būtų pasiekti „Žaliojo susitarimo“ tikslai.

ŽEMĖS ŪKIO PRAKTIKOS PAVYZDŽIAI

ES POLITIKOS PRIEMONĖSE NUSTATYTA PRAKTIKA

Ekologinio ūkininkavimo praktika, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2018/848:

  • perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo;
  • ekologinio ūkininkavimo palaikymas;

Integruota kenkėjų valdymo praktika, kaip apibrėžta Tvaraus naudojimo direktyvoje, įskaitant:

  • apsauginės juostas su valdymo praktika ir be pesticidų;
  • mechaninį piktžolių naikinimą;
  • didesnį atsparių, kenkėjams atsparių augalų veislių ir rūšių naudojimą;
  • pūdymą žemėje su rūšių įvairove biologinės įvairovės tikslais.

KITOS PRAKTIKOS:

Agroekologija, įskaitant:

  • sėjomainą su ankštiniais augalais;
  • daugianarius pasėlius;
  • pasėlių uždengimą tarp medžių eilių daugiamečiuose pasėliuose – soduose, vynuogynuose, alyvmedžiuose (viršijant sąlyginius reikalavimus);
  • dirvožemio uždengimą žiemą ir tarpinius pasėlius (viršijant sąlyginius reikalavimus);
  • mažo intensyvumo žoliaėdžių gyvulių sistemą;
  • atsparesnių klimato pokyčiams pasėlių/ augalų veislių naudojimą;
  • mišrias rūšis/ įvairias daugiametes pievas biologinės įvairovės tikslais (apdulkinimas, paukščiai, žvėrys);
  • patobulintą ryžių kultivavimą, siekiant sumažinti metano išmetimą (pvz. alternatyvios drėgnos ir sausos technikos);
  • praktikas ir standartus, nustatytus ekologinio ūkininkavimo taisyklėse;

Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės planai, įskaitant:

  • šėrimo planus: pašarų ir vandens tinkamumą ir prieinamumą, pašarų ir vandens kokybės analizę (pvz. mikrotoksinų), optimizuotas pašarų strategijas;
  • draugiškas laikymo sąlygas: padidėjusias vietas vienam gyvūnui, pagerintą grindinį (pvz. šiaudų kasdien dedami), laisvą judėjimą, pakankamą vietos užtikrinimą, šešėlius/ purkštuvus/ ventiliaciją, siekiant įveikti karščio stresą;
  • ekologinio ūkininkavimo taisyklėse nustatytą praktiką ir standartus;
  • praktikas didinančias gyvūnų tvirtumo, vaisingumo, ilgaamžiškumo ir prisitaikymo galimybes, pvz. melžiamų karvių gyvenimo trukmė; mažiau teršiančių gyvūnų veisimas, genetinės įvairovės skatinimas ir atsparumas;
  • gyvūnų sveikatos prevencijos ir kontrolės planus: bendrą infekcijų, kurioms reikalingi antimikrobiniai vaistai, rizikos mažinimo planą, apimantį visas susijusias ūkininkavimo praktikas, pvz. skiepijimą ir gydymą, didesnį biologinį saugumą, pašarų priedų naudojimą ir kt.;
  • galimybės ganytis gyvūnams užtikrinimą ir padidintą ganymosi laiką;
  • reguliarios prieigos prie lauko zonų tiekimą ir valdymą;
  • Žemės ūkio miškininkystė, įskaitant:
  • kraštovaizdžio elementų nustatymą ir išlaikymą (viršijant sąlygiškumą);
  • kraštovaizdžio elementų tvarkymo ir pjovimo planą;
  • didelės biologinės įvairovės miško – pastoracijos sistemų sukūrimą ir palaikymą;

Didelės gamtinės vertės ūkininkavimas, įskaitant:

  • pūdymą žemėje su rūšių įvairove biologinės įvairovės tikslais (apdulkinimas, paukščiai, žvėrys ir kt.);
  • avių ganymą atvirose vietose ir tarp daugiamečių kultūrų, veisimą ir paprastąjį ganymą;
  • pusiau natūralių buveinių kūrimą ir gerinimą;
  • trąšų naudojimo mažinimą, žemo intensyvumo lauko kultūrų valdymą;

Anglies ūkininkavimas, įskaitant:

  • gamtos išsaugojimą;
  • šlapynių atkūrimą pelkėse/durpynuose;
  • mažiausią vandens lygį žiemą;
  • tinkamą atliekų tvarkymą, t. y. žemės ūkio atliekų užkasimą, sėją ant atliekų;
  • daugiamečių pievų kūrimą ir priežiūrą;
  • platų daugiamečių pievų naudojimą;

Tikslusis ūkininkavimas, įskaitant:

  • maistinių medžiagų valdymo planą, novatoriškų metodų naudojimą, siekiant sumažinti maistinių medžiagų praradimą, optimalų maistinių medžiagų įsisavinimo pH, žiedinį žemės ūkį;
  • tikslųjį pasėlių auginimą, siekiant sumažinti sąnaudas (trąšas, vandenį, augalų apsaugos produktus);
  • drėkinimo efektyvumo didinimą;

Gerinti maistinių medžiagų valdymą, įskaitant:

  • su nitratais susijusių priemonių įgyvendinimą;
  • priemones vandens, oro ir dirvožemio taršai dėl maistinių medžiagų pertekliaus mažinti ir užkirsti jai kelią, pavyzdžiui, dirvožemio mėginių ėmimas, jei tai dar nėra privaloma, maisto medžiagų gaudyklių sukūrimas;

Vandens išteklių apsauga, įskaitant:

  • pasėlių vandens poreikio valdymą (perėjimą prie mažiau vandens reikalaujančių pasėlių, sodinimo datų keitimą, drėkinimo grafikų optimizavimą);

Kita su ŠESD išmetimu susijusi praktika:

  • pašarų priedus, kad būtų sumažintas iš enterinės fermentacijos išmetamų teršalų kiekis;
  • geresnį mėšlo tvarkymą ir laikymą.