2020 m. gruodžio 18 d. Europos Komisija patvirtino rekomendacijas šalims narėms dėl bendros žemės ūkio politikos strateginių planų.
Kviečiame susipažinti su Europos Komisijos rekomendacijomis, kurios skirtos LIETUVAI
- Skatinti pažangų, atsparų ir įvairų žemės ūkio sektorių, užtikrinantį aprūpinimą maistu:
- Ūkių gaunančių mažesnes pajamas gyvybingumo gerinimas, ypač mažesnių ūkių, turinčių didesnį vystymosi potencialą, tikslingiau ir efektyviau paskirstant tiesiogines išmokas, taikant, pavyzdžiui, papildomą perskirstomąją pajamų paramą tvarumui ir mažinant išmokas.
- Stiprinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, užtikrinant tvarų produktyvumo augimą ir atsižvelgiant į ateities maisto rinkas, kuriose padidės tvaresnio ir kokybiškesnio maisto paklausa. Parama, įtraukiant finansinius instrumentus, turėtų būti skiriama investicijoms, praktikai ir žinių kūrimui, kad būtų galima pereiti prie tvaresnės gamybos ir perdirbimo bei padidinti produktyvumą. Lietuva taip pat turėtų sutelkti dėmesį į diversifikacijos skatinimą, gaminant aukštesnės pridėtinės vertės produktus.
- Užtikrinti didesnę pridėtinės vertės dalį ūkininkams maisto tiekimo grandinėje, skatinant visų formų gamintojų bendradarbiavimą, ypač sektoriuose, kuriuose gamintojai yra nedideli, skatinant kooperatyvus siekti pripažinimo kaip gamintojų organizacijoms.
- Sustiprinti aplinkos apsaugą ir klimato veiksmus ir prisidėti siekiant su aplinka ir klimatu susijusių Europos Sąjungos tikslų:
- Sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą žemės ūkyje, skatinant klimatui palankius ūkininkavimo metodus, ypatingą dėmesį skiriant gyvulininkystės sektoriui, maistinių medžiagų valdymui, durpynams ir daug anglies turinčioms dirvoms bei skatinant atsinaujinančios energijos gamybą ūkyje.
- Pagalba prisitaikant žemės ūkiui prie klimato pokyčių, skatinant prisitaikymo ir atsparios žemės ūkio praktikos projektus, skatinant dirvožemio sveikatingumą, valdant anglies kiekį, dirvožemio gebėjimą sulaikyti vandenį ir ilgesnės bei įvairesnės sėjomainos gerinimą. Taip pat reikės atitinkamų investicijų ir sprendimų kraštovaizdžio gerinimui, įtraukiant įvairius ūkininkus.
- Sumažinti žemės ūkio sektoriaus poveikį gamtiniams ištekliams, mažinant amoniako išmetimą, didinant dirvožemio organinės anglies kiekį, gerinant maistinių medžiagų valdymą ir didinant maistinių medžiagų naudojimo efektyvumą (atsižvelgiant į ES Žaliojo kurso tikslus).
- Prisidėti prie ES Žaliojo kurso tikslo, susijusio su kraštovaizdžio įvairinimu žemės ūkio paskirties žemėje, kartu gerinant biologinės įvairovės išsaugojimą dirbamoje žemėje. Tai apima intensyvesnes žemės ūkio paukščių apsaugos priemones, buveinių tvarkymo priemones ir buveinių atkūrimą, panaudojant žaliosios architektūros teikiamas galimybes.
- Užtikrinti atsparų ir tvarų miškų valdymą ir skatinti efektyvų biomasės naudojimą, siekiant prisidėti prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos. Daugiafunkcinis miškų valdymas taip pat turėtų apimti miškų apsaugą ir miškų ekosistemų atkūrimą, siekiant pagerinti ekologines paslaugas ir biologinę įvairovę.
- Prisidėti prie ES Žalio kurso ekologinio ūkininkavimo tikslo, atkuriant paramą perėjimui prie ekologinės žemdirbystės ir ją palaikant.
- Stiprinti socialinę ir ekonominę kaimo vietovių struktūrą ir tenkinti visuomenės poreikius:
- Didinti verslumą kaimo vietovėse ir gerinti/ įvairinti kaimo pajamas, įskaitant miškininkystę, kaimo turizmą ir neišnaudotą bioekonomikos potencialą.
- Gerinti socialinę ir ekonominę kaimo vietovių plėtrą, suteikiant galimybes naudotis geros kokybės viešosiomis paslaugomis, tokiomis kaip vaikų priežiūra, švietimas, sveikatos priežiūra ir kitos, taip skatinant ekonominę plėtrą, darbo vietų kūrimą ir įvairinimą kaimo vietovėse. Tikslams pasiekti svarbu užtikrinti ES ir nacionalinių fondų sinergiją.
- Gerinti gyvūnų gerovę ir ūkių biologinį saugumą, be kita ko, imantis plataus užmojo priemonių skatinti geriausią gyvulių valdymo praktiką, ypač kiaulių, dedeklių vištų ir pieninių veršelių patinų.
- Skatinti ir dalintis žiniomis, inovacijomis ir skaitmeninimu žemės ūkyje ir kaimo vietovėse bei skatinti jų įsisavinimą
- Prisidėti prie ES Žaliojo kurso tikslo, šalinant kaimo ir miesto plačiajuosčio ryšio aprėpties ir pagrindinių skaitmeninių įgūdžių spragas – užtikrinant tinkamą BŽŪP paramą ir papildomą finansavimą iš kitų šaltinių.
- Sustiprinti AKIS integraciją ir bendrą jos efektyvumą efektyviau integruojant informaciją, žinias, patarimus, naujoves ir mokslinius tyrimus bei didinant investicijas, kad būtų skatinamas žinių plėtojimas ir srautai tarp jos veikėjų (ypač ūkininkų, tyrėjų ir konsultantų). Tai turėtų apimti didesnes pastangas keičiantis žiniomis, mokant ir bendradarbiaujant, daugiau dėmesio skiriant ūkininkų poreikiams, gerinant ryšius tarp valstybinių ir privačių konsultantų, investuojant į konsultantų mokymą ir įgūdžius bei skatinant jų integraciją į interaktyvius inovacijų projektus.
PLATESNĖ APŽVALGA
Rekomendacijos grindžiamos žemės ūkio ir kaimo vietovių padėties, poreikių ir prioritetų Lietuvoje analize. Rekomendacijose nagrinėjami konkretūs būsimos Bendrosios žemės ūkio politikos ekonominiai, aplinkosauginiai ir socialiniai tikslai, siekiai ir konkretūs tikslai susiję su „Nuo ūkio iki stalo” ir Biologinės įvairovės iki 2030 m. strategijomis. Kaip teigiama strategijoje „Nuo ūkio iki stalo”, Komisija kviečia Lietuvą savo BŽŪP strateginiame plane nustatyti aiškius nacionalinius Žaliojo kurso tikslus, atsižvelgiant į konkrečią situaciją šalyje ir šias rekomendacijas.
- Skatinti pažangų, atsparų ir įvairų žemės ūkio sektorių, užtikrinantį aprūpinimą maistu
Lietuvoje bendrosios pridėtinės vertės dalis ir užimtumo lygis žemės ūkio sektoriuje yra didesni nei ES vidurkis, tačiau faktinės pajamos Lietuvoje siekia tik trečdalį ES vidurkio su reikšmingais svyravimais tarp skirtingo dydžio ūkių. Nors produktyvumas ir pajamos 2005–2018 m. didėjo, konvergencija, lyginant su ES vidurkiu buvo lėta, būta požymių dėl per didelės priklausomybės nuo valstybės pagalbos. Nors investicijos ir didėjo, tačiau pridėtinė vertė iš žemės ūkio sektoriaus, nebuvo tokia, kokios tikėtasi. Vadinasi, būtina tobulinti gamybos sistemas.
Lietuva yra viena iš ES valstybių narių, kur BŽŪP ir nacionalinės paramos schemos yra svarbios ir joms tenka didelė (viršijanti ES vidurkį) verslo pajamų dalis. Perskirstomosios išmokos teigiamai veikia mažesnius ūkius, tačiau jas reikėtų tobulinti.
Vidutinės ūkio pajamos sudaro 54% vidutinio atlyginimo šalyje, o tai yra šiek tiek mažiau nei ES vidurkis (47%). Tiesioginių išmokų dalis vidutiniškai siekia 44%, o visos subsidijos (I ir II ramstis) – vidutiniškai 71% ūkio faktinių pajamų 2014–2018 m.
Ūkio faktinės pajamos didėja, atsižvelgiant į fizinį ūkio dydį: maži ūkiai (nuo 5 iki 20 hektarų) gauna menkas pajamas, 200 hektarų ir didesni ūkiai – beveik ES vidutines pajamas. Pajamų paskirstymas pagal ekonominį ūkio dydį vyksta pagal tą patį modelį, o tiesioginių išmokų ir pereinamojo laikotarpio nacionalinės pagalbos už hektarą paskirstymas vyksta priešingai – mažėja tiek atsižvelgiant į fizinį, tiek į ekonominį ūkio dydį.
Lietuvos žemės ūkis priklauso nuo gana riboto pasėlių plotų ir gyvulininkystės/ pieno sektoriaus. Perdirbimo pramonė (pieno produktai) yra labai koncentruota ir priklausoma nuo tam tikrų eksporto rinkų. Lietuva turėtų plėtoti žemės ūkio rinkų diversifikaciją.
Lietuvos žemės ūkį įtakoja klimato veiksniai ir gyvūnų ligos. Šie veiksniai įtakoja didelį neapibrėžtumą ūkininkams ir žemą ūkio atsparumą. Nepaisant to, dalyvavimo rizikos valdymo schemose lygis yra gan žemas (iki 2019 m. pabaigos tik 0,4% ūkių dalyvavo rizikos valdyme, o 2018 m. pabaigoje tik 2,5% visos dirbamos žemės buvo apdrausta), taigi reikėtų skatinti rizikos valdymą, siekiant padidinti ūkio atsparumą.
Būtina investicinė parama žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuje, kur yra ribota prieiga prie ilgalaikių paskolų ir tinkamų finansinių priemonių. Lietuva turėtų apsvarstyti ir sekančiame BŽŪP laikotarpyje taikyti finansinių priemonių plėtrą.
Nepaisant pastebimo žemės ūkio investicijų augimo, kuris 2012–2018 m. padidėjo 1,6 karto, o 2018 m. bendra investicijų vertė siekė 640 mln. EUR, žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuje trūksta paramos investicijoms. Apskaičiuota, kad finansavimo trūkumas yra nuo 962 iki 2,2 mlrd. EUR.
Bendra pridėtinė vertė maisto grandinėje ir pirminių gamintojų indėlis didėja, tačiau bendradarbiavimo žemės ūkyje teikiama nauda nėra visiškai išnaudojama. Nepaisant to, kad šalyje yra daug mažų ūkių, kooperatyvų skaičius ir jų vidutinis dydis yra vienas mažiausių ES ir nėra pripažintų gamintojų organizacijų. Būtų galima apsvarstyti kokybės schemas (daugiausia ES ir nacionalines schemas), kaip priemonę didesnei pridėtinei vertei sukurti.
2018 m. Lietuvoje veikė apie 200 žemės ūkio kooperatyvų, kurie dažniausiai nebuvo pripažinti gamintojų organizacijomis. Jie subūrė apie 12% visų šalies ūkininkų. Palyginti su likusia ES, kooperatyvų skaičius šalyje yra mažas, o kooperatyvų narių skaičius yra vienas iš mažiausių. Lietuvoje iki šiol nepripažinta nė viena tarpšakinė organizacija.
1.2 Sustiprinti aplinkos apsaugą ir klimato veiksmus bei prisidėti prie Europos Sąjungos tikslų
Lietuva turėtų skirti daugiau dėmesio aplinkos ir klimato tikslams pasiekti. Žemės ūkio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimas sudaro didelę viso ne CO2 išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalį, o žolynų ir miškų anglies dvideginio pajėgumai mažėja. Galėtų būti sukurti „Anglies ūkininkavimo“ metodai, kad būtų skatinamas, pavyzdžiui, tinkamas pievų tvarkymas ir sausinamų durpynų drėkinimas ir atkūrimas. Galima pagerinti bendrą atsinaujinančios energijos gamybą Lietuvoje, ypač iš žemės ūkio, nes ji yra mažesnė už ES vidurkį. Kita vertus, Lietuva yra viena iš lyderių, naudojančių miškininkystės gamybą atsinaujinančiai energijai, suteikdama jai galimybę prisidėti prie perėjimo prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos ES.
Per ateinančius dešimtmečius laukiami klimato pokyčiai reikšmingai pakeis Lietuvos žemės ūkio gamybos sąlygas. Sektorius bus vis labiau pažeidžiamas dėl numatomo vasaros kritulių sumažėjimo ir padidėjusių žiemos audrų bei potvynių, taip pat padidėjusios kenkėjų ir ligų protrūkių rizikos. BŽŪP planas gali atlikti pagrindinį vaidmenį konsultuojant ūkininkus ir stiprinant žemės ūkio atsparumą, kad būtų įveiktas didėjantis nestabilumas. Platesnis rizikos valdymo priemonių taikymas taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį, skatinant žemės ūkio atsparumą ir žemės ūkiui prisitaikant prie klimato pokyčių.
Amoniako išmetimas iš žemės ūkio Lietuvoje, išlieka iššūkiu. Lietuva turėtų imtis aiškios ir veiksmingos strategijos, kaip sumažinti šias emisijas. Mažas organinės anglies kiekis, kuris daro įtaką ariamajam dirvožemiui ir ganykloms, kelia ypatingą susirūpinimą. Šie klausimai gali būti sprendžiami pasinaudojant „Horizon Europe“ parama.
Nors šalyje nėra didelių problemų dėl vandens kokybės ir kiekio, naujausia ataskaita pabrėžia paviršinio gėlo vandens ir nacionalinių Baltijos jūros vandenų eutrofikacijos požymius. Veiksmai, siekiant užkirsti kelią maistinių medžiagų nutekėjimui ir apsaugoti vandens kokybę, turi būti paremti patobulinus stebėjimo sistemas.
Nors Lietuvos gamta yra geros būklės, yra susirūpinimą keliančių sričių, susijusių su biologine įvairove. Pažymėtina, kad laukinių paukščių indeksas smarkiai mažėja, o pievų, pelkių ir miškų buveinių apsaugos būklė dažniausiai yra nepalanki. Be to, kraštovaizdžio ypatumų ir pūdymo dalis žemės ūkio naudmenų plote (ŽŪN) yra maža, o šalies „Natura 2000“ tinklas dar nėra užbaigtas. BŽŪP strateginiame plane numatytose prioritetinėse priemonėse turėtų būti atsižvelgiama į poreikius, nustatytus prioritetinėse Lietuvos 2021–2027 m. veiksmų schemose, taip pat nacionaliniuose rūšių ir buveinių veiksmų planuose. Daugiafunkcinis Lietuvos miškų vaidmuo turėtų būti sustiprintas palaikant tvarų ir atsparų miškų valdymą, įskaitant miškų apsaugą ir miškų eko sistemų atkūrimą.
Ekologinio ūkininkavimo plotai nuo 2012 m. nuolat didėjo ir pasiekė vidutinį ES lygį. Tačiau pastaraisiais metais sumažėjo į ekologiją konvertuojamo ploto dalis bendrame ŽŪN plote. Būsimame BŽŪP strateginiame plane turėtų būti numatytos tinkamos paskatos ekologiniam ūkininkavimui skatinti, siekiant išspręsti įvairias aplinkosaugos problemas ir pasiekti strategijoje „Nuo ūkio iki stalo” nustatytus užmojus.
1.3 Sustiprinti kaimo vietovių socialinę ir ekonominę struktūrą ir spręsti visuomenės problemas
Lietuva yra viena iš ES valstybių narių, kurioje kaimo vietovėse gyvena daugiausiai gyventojų. Tuo pačiu metu Lietuvą labiausiai paveikė gyventojų skaičiaus mažėjimas ir emigracija, o 2015–2019 m. kaimo vietovių gyventojų skaičius sumažėjo 8,8 proc. Tai didžiausias rodiklis ES. Pasiekti aukštą užimtumo lygį kaimo vietovėse yra sunkiau, lyginant su Lietuvos miestietiškomis vietovėmis ir ES vidurkiu. Skurdo ir nelygybės lygis Lietuvos kaimo vietovėse yra vienas didžiausių ES, o Lietuva yra viena iš rečiausiai apgyvendintų ES valstybių narių. Visi šie elementai reikalauja imtis veiksmų. Būtina atidžiai apsvarstyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, kad būtų užtikrinta lyčių lygybė vaiko priežiūros atostogų politikoje, užtikrintos vaikų priežiūros paslaugos, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų priežiūra.
Nors atotrūkis tarp bendro vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui, pagal perkamosios galios standartą (PGS) tarp Lietuvos ir ES vidurkio mažėja, konvergencijos nauda pasiskirsto netolygiai ir daugiausia koncentruojasi sostinės regione. 2017 m. gamyba kaimo vietovėse sudarė tik pusę visos ES bendrosios pridėtinės vertės (BPV) vidurkio. Svarbus vaidmuo kaimo vietovėse tenka miškininkystės sektoriui ir kartu su žemės ūkiu sudaro palankias galimybes plėtoti bioekonomiką.
Nepaisant sudėtingų demografinių sąlygų, jaunųjų ūkininkų ir ūkininkių bei jaunų ūkių vadovų dalis tarp visų žemės ūkio veiklos vykdytojų, Lietuvoje viršija ES vidurkį ir toliau didėja. Tai galima vertinti kaip teigiamą perėjimą prie ekologiško ir modernaus žemės ūkio sektoriaus. Nepaisant aukštesnio lygio įgūdžių, maždaug pusė jaunų ūkininkų savo veiklą vykdo mažuose ūkiuose (mažiau nei 10 ha). Be reikšmingo gyventojų skaičiaus mažėjimo, kuris kelia susirūpinimą dėl būsimo kaimo vietovių gyvybingumo, pagrindiniai jaunųjų Lietuvos ūkininkų iššūkiai yra žemės prieinamumas (įskaitant teisinius apribojimus ją pirkti) ir galimybės gauti finansavimą.
Lietuva turėtų apsvarstyti galimybę didinti paramą mažosioms ir vidutinėms įmonėms žemės ūkio sektoriuje ir už jo ribų bei priemonėms kartų atsinaujinimui kaimo vietovėse. Žemės ūkio darbuotojų, ypač sezoninių, nedeklaruotų darbuotojų, apsaugos užtikrinimas vaidins svarbų vaidmenį įgyvendinant žemės ūkio darbuotojų teises, kaip įtvirtinta teisės aktuose, kurie yra esminiai sąžiningos ES maisto sistemos, numatytos strategijoje „Nuo ūkio iki stalo”, elementas.
Lietuvoje antimikrobinių medžiagų pardavimas yra mažesnis nei ES vidurkis. Kita vertus, reikia daugiau dėmesio skirti gyvūnų gerovei, saugumui ūkiuose dėl Afrikinio kiaulių maro (AKM).
Kalbant apie augalų apsaugos produktų naudojimą, Lietuva įdėjo daug pastangų, kad pesticidų naudojimas būtų tvaresnis. Tačiau iššūkis yra užtikrinti, kad ūkininkai taikytų integruotą kenkėjų valdymo praktiką, atsižvelgdami į strategiją „Nuo ūkio iki stalo” ir tvaraus pesticidų naudojimo tikslą.
Lietuva turėtų pasistengti pereiti prie sveikos ir tvarios mitybos, laikydamasi nacionalinių rekomendacijų, nes pastebimas didelis antsvorio ir nutukimo lygis ir labai didelė neinfekcinių ligų našta dėl mitybos rizikos veiksnių. Tai kartu pagerintų bendrą maisto sistemos poveikį aplinkai.
1.4 Skatinti ir dalintis žiniomis, inovacijomis ir skaitmeninimu žemės ūkyje ir kaimo vietovėse bei skatinti jų įsisavinimą
Perėjimas prie tvarios maisto sistemos negali būti pasiektas be dalijimosi žiniomis, naujovių ir skaitmeninimo. Gerai veikianti žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema (AKIS), padedanti pasiekti visus BŽŪP tikslus, turėtų padėti dalintis žiniomis tarp jos dalyvių. Lietuva yra sukūrusi žemės ūkio tyrimų, švietimo ir konsultavimo sistemą viešajame sektoriuje. Tačiau daugiausia dėl nepakankamų investicijų ir nepakankamos dalyvaujančių asmenų sąveikos, Lietuvos AKIS atrodo fragmentiška ir mažai orientuota į ūkininkų poreikius. Atrodo, kad privatūs konsultantai yra mažai arba nėra susiję su teikiamomis žiniomis.
Nepaisant to, kad didelė dalis ūkininkų yra baigę žemės ūkio mokymus, suaugusieji nėra linkę mokytis, todėl reikia tobulinti įgūdžių tobulinimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys, kad lėšų, skirtų priemonėms, susijusioms su informacija, žiniomis ir inovacijomis, Lietuvoje skiriama mažiau nei ES vidurkis. Imantis priemonių šioms silpnybėms įveikti būtų padidintas konkurencingumas ir našumas, kuris, nepaisant neseniai įvykusio augimo, vis dar nesiekia ES lygio.
Standartinio fiksuoto ir greitojo plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimo vietovėse yra mažesnė už ES vidurkį. Yra didelių skaitmeninių miesto ir kaimo įgūdžių spragų. Pagrindinių paslaugų, tokių kaip prieiga prie plačiajuosčio ryšio, trūkumas daro labai didelį poveikį gyventojų judėjimui ir sumažina žemės ūkio sektoriaus ir kaimo vietovių patrauklumą.