Naujienos

Gyvulių augintojų pozicija

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų vicepirmininko, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriaus Algio Baravyko pranešimas, perskaitytas BNS spaudos konferencijoje, spalio 1 d.

Žemės ūkio rūmai vienija žemdirbių organizacijas. Mes su nerimu stebime kai kurių visuomeninių organizacijų veiksmus, nukreiptus prieš gyvulių augintojus. Nesvarbu kokius gyvulius auginame, mes suprantame vienas kitą, kadangi visi gyvename panašiais rūpesčiais ir viltimis.

Mus neramina reiškinys, kada nedidelė žmonių grupė savo įsitikinimus dėl gyvūnų laikymo verčia į aktyvistų judėjimą ir organizuoja reguliarias pseudogailestingumo akcijas, visuomenei pateikia tik negatyvius gyvulių laikymo pavyzdžius ir kryptingai nuteikinėja prieš savo ūkininkus. Pagal akcijų planavimo ir atlikimo profesionalumą ir reguliarumą galima spręsti, kad tam yra geras finansinis ir struktūrinis užnugaris, kurio ilgalaikiai savanaudiški strateginiai tikslai gali būti gražiai paslėpti po gailestingumo gyvūnams apvalkalu.

Ar valgyti mėsą, gerti pieną ar dėvėti kailinius, ar vartoti kiaušinius, ar joti ant arklio yra individualus žmogaus pasirinkimas, tačiau kai kurios asmenų grupės imasi perauklėti žmonių daugumą ir nori priversti laikytis jų diktuojamų įsitikinimų. Ne save, o visuomenę pakeisti norinčių aktyvių asmenų būrys bando užzombinti visuomenę pastoviai kaldami į smegenis kryptingai negatyvią informaciją apie gyvulių augintojus. Susidaromas klaidingas įspūdis, kad Lietuvoje kone didžiausia problema yra gyvūnų kančios. Šiandieną mes norime atkreipti visuomenės dėmesį – atsargiai, tai neprives prie gero.

Tušti gyvūnų narvai šiandieną, reiškia tušti žmonių pilvai rytoj.

Šiuo metu Eurobarometro apklausos rodo: pagrindinė problema lietuviams yra aukštos kainos – net 65 procentams, penktadaliui svarbi emigracija, ir tik 3,7 procento yra nusiteikę prieš gyvūninių produktų vartojimą. Matome dirbtinį problemos kūrimą ir aštrinimą.

Mes, gyvulių augintojai, vieningai norime pasakyti, kad tai, ką kiekvieną dieną darome mes ir mūsų kolegos yra atsakingas, sunkus kasdienis darbas, kuriam reikia žinių, kantrybės ir profesionalumo. Mes didžiuojamės dirbdami savo darbą ir nesigėdijame to ką darome. Auginti ir naudoti gyvūnus žmogaus poreikiams yra normalu. Tai yra amatas, kurio moko aukštosios mokyklos, tai sritys, kuriose dirba milijonai žmonių pasaulyje ir tarpusavyje konkuruoja valstybės.

Sąlygos, kuriomis šiuo metu yra laikomi gyvūnai yra geresnės, nei kad sąlygos, kuriomis jie buvo laikomi kadaise ar yra laikomi ne Europos Sąjungoje. Šios sąlygos yra neatsitiktinės. Tai dešimčių metų patirties ir kryptingo darbo rezultatas, mokslo ir biotechnologijų taikymas. Kenčiantys gyvūnai yra neproduktyvūs, todėl augintojai yra suinteresuoti, kad gyvūnai nekentėtų ir kiekvieną dieną skiria užtikrinti pačias geriausias sąlygas savo augintiniams. Tačiau nereikia perlenkti lazdos ir įsivaizduoti, kad gyvūnas turi turėti žmogaus sąlygas ar perteklinę prabangą.

Gyvulininkystė nėra pasaka apie tris paršiukus ir vilką. Taip, mūsų darbe yra mėšlo, blogų kvapų, kraujo, ligų, apsigimimų ir traumų. Sergantys, susižaloję gyvūnai yra brokuojami – taip yra visame pasaulyje, visose gyvulius auginančiose rūšyse ir čia nėra vietos sensacijai. Gyvūnai nėra vienodi: vieni stiprūs, kiti silpnesni, vieni aktyvūs, bet pasitaiko ir apatiški. Vieni gyvūnai būna lepūs, kiti ištvermingi, tačiau visus reikia auginti turimuose tvartuose. Nei vienas augintojas savo tvarte neišvengia ligų, gyvūnų tarpusavio konkurencijos ir hierarchijos kovos, žaizdų traumų. Nors labai stengiamasi, to neįmanoma išvengti. Tačiau tai atsitinka ne masiškai, o tik nedidelei daliai silpniausiųjų gyvūnų. Didžioji dauguma gyvūnų išauginami sveiki ir tinkami žmogaus poreikiams.  Todėl ištraukti vieną ar du žaizdotus gyvūnus ir pateikti juos kaip taisyklę yra neteisinga, neetiška ir nemoralu augintojo atžvilgiu, kadangi jis stengiasi kad gyvūnai gyventų gerai. Tai šantažas ir turime šiuos išpuolius  taip ir vadinti.

Dėl sparčiai besikeičiančio žmonių gyvenimo būdo, šiuolaikinė gyvulininkystė skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš porą dešimtmečių ir vis keičiasi – ji intensyvėja.

Mes nestabdome mokslo pažangos, o mokslas atranda vis tobulesnių technologijų, leidžiančių vienam ūkininkui gaminti daugiau, sparčiau ir pigiau. Lietuva nėra izoliuota šalis, todėl, įvežant pigesnę produkciją, mūsų augintojai taip pat turi gaminti pigiau.

Ar mes norime pigesnių maisto produktų? Norime, tad turime suprasti, kad už papildomą prabangą gyvūnams reikia mokėti daugiau. Pavyzdžiui, Švedija ir Suomija savo šalyje auginamų gyvulių gerovės sąlygoms pagerinti kasmet skiria po 30-60 mln. € iš Kaimo plėtros programos. Jei norime būti konkurencingi ir pasiekti pasaulio pirmūnų sąlygas, turėtume taip pat daugiau remti augintojus.

Tik nedidelė dalis vartotojų gali sau leisti maitintis išskirtinės kokybės produkcija. Tai nėra norma. Tai yra prabanga, kuri kainuoja papildomai ne dėl antkainio, o dėl didesnės savikainos. Už vartotojų pinigus galima sukurti kokias nori sąlygas gyvuliams, tačiau ar minimumą uždirbantys, ar lietuvišką pensiją gaunantieji nori ir gali tiek mokėti? To negali sau leisti ir didžioji Europos Sąjungos vartotojų dalis, todėl galvokime realiai.

Ūkininkai, auginantys gyvulius, turi ir protą, ir širdį ir tarp šių dalykų egzistuoja sveikas balansas. Taip pat ne atsitiktinai egzistuoja nustatytos fiziologinės normos ir gyvūnų laikymo, priežiūros, gydymo, transportavimo bei skerdimo taisyklės. Europos Sąjungoje gyvūnų gerovės sąlygoms teikiamas didžiausias prioritetas visame pasaulyje, tačiau yra protingos ribos.

Diletantiškos iniciatyvos atsisakyti gyvūnų laikymo narvuose ar aptvaruose teoriškai skamba kilniaširdiškai, tačiau tiesioginė reali tokių fantazijų įgyvendinimo pasekmė – dar didesnė bedarbystė, maisto produktų trūkumas ir maisto trūkumas. Pasaulyje yra valstybių, kurios tai išgyvena. Ar mes norime būti jų tarpe ? Realiai mąstantys specialistai ir su kaimu ryšio nepraradę žmonės tai suvokia. Tačiau politikos populistai galvoja tik apie savo įvaizdį ir gali tokias iniciatyvas palaikyti vardan asmeninio populiarumo. Neapsigaukime dėl blizgančių apgaulingų fantazijų.

Televizijos reportažuose pranešama apie tūkstantį avių ir galvijų, kuriuos šiais metais Lietuvoje sudraskė vilkai. Sudraskyti ir sužaloti kūnai rodomi televizijoje ir štai klausimas – avys laikomos ne narvuose ir ne aptvaruose, o vilkai jas pjauna natūraliai. Ar šios ,,natūralios“ gyvulių kančios yra priimtinos gerovės saugotojams? Kažkodėl vilkų draskomos sužalotos avys nesulaukia ,,gyvūnų globotojų“ užuojautos. Tenka dažnai išgirsti apie gyvulių vagystes iš laukų, nepamirškime, kad mes turime šaltas žiemas, dėl globalizacijos suintensyvėjęs žmonių ir transporto judėjimas padeda plisti pavojingoms gyvūnų infekcijoms. Kaip ir kur ūkininkai turi laikyti gyvulius, jei ne tvarte ar aptvare, kad juos išsaugotų?

Mes turime laisvėje tūkstančius šernų, jie gaišta nuo afrikinio kiaulių maro – ar mes galime šiandieną į laisvę paleisti kiaules? Negalime, nes jos išgaiš. Liksime be savo šalyje užaugintos mėsos. Ar bus moralu įsivežti tokiomis pat sąlygomis augintas kiaules iš kitų šalių? Ar mums nereikia darbo vietų? Nereikia savo maisto pramonės?

Lietuva savo poreikiams turėtų užsiauginti apie 1,5 mln. kiaulių, o užsiauginame vos pusę savo poreikio. Norėtume turėti daugiau darbo vietų, savo šalyje, o ne svetur sunaudoti pašarinius grūdus, patys kontroliuoti savo gyvulių auginimą, skerdimą ir mėsos gaminių gamybą. Tačiau ar į tai investuojame? Praktiškai ne. Gyvulininkystė traukiasi, nes neatlaikome pasaulio konkurencijos, nesugebame paremti savo augintojų. Problemų pakanka ir tušti narvai gali atsirasti ir be ,,tuščių narvų“ judėjimo pagalbos.

Gyvulius auginame geresnėmis sąlygomis, nei tai daro didžioji pasaulio dalis. Vietoje to, kad būtų padėkota už sunkų kasdienį darbą ar bent susilaikyta nuo nepagrįstos kritikos, kai kurių radikalų esame reguliariai gėdinami už tai, kad auginame gyvulius ir juos naudojama žmonių poreikiams. Gyvulių augintojus žeidžia legendos apie besaikį antibiotikų, hormonų, augimo stimuliatorių vartojimą ir panašios fantazijos. Jei kas sugebate gyvulius auginti geriau – prašome – niekas netrukdo pamėginti patiems. Ne diletantiškai, o profesionaliai, atitinkant visus reikalavimus ir normas. Kažkodėl tokių neatsiranda. Gyvūnų teisių aktyvistai teigia žinantys kaip nereikia auginti gyvulių, tačiau nei vienas savo pavyzdžiu nepademonstruoja, kaip kitaip reikia laikyti gyvulius, kad juos užauginti sveikus ir sugebėti parduoti. Kritikuoti lengva, o padaryti sunku.

Žmonėms reikia sveikos ir kokybiškos Lietuvoje užaugintos produkcijos. Todėl prašome supratimo, kad augindami gyvulius dedame visas pastangas pagal šiuo metu turimas galimybes. Įprasto normos ribose pasitaikančio broko nereikia laikyti skandalu. Manipuliavimas šokiruojančiais kadrais sudaro klaidingą vaizdą, klaidina visuomenę ir nepagrįstai menkina gyvulių augintojus. Šiandieną gyvuliai auginami jiems pritaikytose sąlygose, užtikrinami fiziologiniai poreikiai.

 

X