J. ir V. Stumbriai: „Tvariausias ūkis yra mišrus ūkis“

Ūkininkai Jurgita ir Virginijus Stumbriai ūkininkaujantys Juodupės sen. Rokiškio rajone šiuo metu dirba apie 400 ha žemės ir laiko apie 430 mėsinių ir pieninių galvijų. Ūkininkavimo pradžia susiklostė labai natūraliai, Virginijus nuo pat vaikystės buvo prisirišęs prie gyvūnų, tačiau visad sakė: „Ko jau ko, bet karvių, tikrai niekada nelaikysiu“.

Tačiau, vos tik susituokus, buvo įsigyta ir pirmoji telyčia – tvaraus ir nuosekliai plečiamo ūkio, turinčio Žaliąjį diplomą pradžia. Ūkininkavimo pradžioje pasirinkta pieninės galvijininkystės kryptis tetruko keletą metų. Nors investicijos buvo daromos didžiulės, sėkmingai pasinaudota ES parama, tačiau pieno supirkimo kainų stabilumo nebuvimas pieno rinkoje, privertė permąstyti ūkio strategiją.

Apie dešimtmetį ūkyje tebuvo 30 galvijų: „Iš pradžių atrodė, kad visko bus mažiau“ sako V. Stumbrys, bet vėliau galvijų skaičius ir kokybės rodikliai staigiai kilo aukštyn.

Jurgita ir Virginijus Stumbriai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje patikėjusių mėsinės galvijininkystės perspektyvomis. Pienines karves pradėjus sėklinti mėsinių veislių bulių sperma, ūkis ilgainiui sustiprėjo. Tačiau kaip sako patys ūkininkai: „Tvariausias ūkis yra mišrus ūkis. Toks ūkis gali išlikti konkurencingas, net iškilus sunkumams viename ar kitame žemės ūkio sektoriuje.“ Todėl vedami šios minties jau 20 metų iki šiandien ūkininkaujantys Jurgita ir Virginijus neatsisakė nei pieninės, nei mėsinės galvijininkystės, o taip pat užsiima ir grūdininkyste. Ūkis įvertintas ne vienu respublikiniu apdovanojimu, ūkyje laikomi gyvuliai – pripažinti tarptautinių ekspertų kaip itin aukštos kategorijos. Ūkio šeimininkai nuolat tobulina savo kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, konferencijose, seminaruose, parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ūkininkai aktyviai dalyvauja ir žemdirbių savivaldos veikloje – priklauso Rokiškio rajono ūkininkų sąjungai, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų, Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijoms.

„Nuoširdūs ir aktyvūs, geranoriški ir visuomeniški rajono ūkininkai, noriai bendradarbiauja su kolegomis ir visada yra pasirengę padėti įveikti sunkumus“ – kalba apie ūkininkus Žemės ūkio rūmų Savivaldos organizatorė Rokiškio rajone Lina Meilutė – Datkūnienė.

Kalbant apie ūkininkavimo patirtį ir sėkmę J. Stumbrienė pabrėžia, kad anaiptol nėra tiesa, jog mėsinius galvijus galima puikiausiai užauginti ganant juos krūmynuose ar pabaliuose. „Norint turėti išspuoselėtą gyvulį, jam, kaip ir pieninėms karvėms būtini kokybiški pašarai, geros ganyklos, ir žinoma, šeimininkų dėmesys“. Šiuo metu ūkyje ganosi senųjų Prancūzų mėsinių veislių –  Limuzinų ir Šarolė galvijai. 70 – ties galvijų banda yra įvertinta kaip aukštos genetinės vertės gyvuliai. Du limuzinų veislės buliai – reproduktoriai yra atvykę iš Prancūzijos, trečiasis – iš Vokietijos. Ūkyje ypatingas dėmesys ir investicijos skiriamos galvijų genetikai, nuosekliai veislininkystei, ko pasekoje turimi aukšti įvertinimai ir galimybės bendradarbiauti su užsienio partneriais. Kokybiška sperma telyčių sėklinimui siunčiama tiesiai iš Prancūzijos. Todėl išauginti galvijai dažnai parduodami veislei ir yra puikiai vertinami partnerių prancūzų ir šveicarų, keliančių ypatingai aukštus kokybės reikalavimus.

Ūkio šeimininkai pasidžiaugė, kad ir lietuviai pirkėjai viename iš didžiųjų prekybos centrų, gali rasti jų užaugintų galvijų mėsos dėka dalyvavimo projekte „Baltic grassland beef“ vykdomo Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) ir Šveicarijos bendrovės „Vianco“. Nors didžioji dalis produkcijos iškeliauja į Šveicariją, bet dalis produkcijos lieka ir vietiniam vartotojui.

Pieninių karvių bandoje vyrauja Lietuvos juodmargių ir holšteinų veislės. Tačiau neseniai įsigytos ir trys, šalyje saugotinos veislės – Lietuvos šėmųjų atstovės. Galbūt tai dar viena naujos krypties pradžia. Ūkininkai ūkyje pagamintą pieną parduoda kooperatyvui. Tai – dar vienas sėkmingo ūkininkavimo požymis – įžvelgiama kooperacijos nauda.

Investicijos į ūkį nuolatos buvo didelės ir pabaigos dar nesimato. Didinant galvijų bandas yra būtina atnaujinti techniką, įrengimus, fermas bei investuoti į kokybiškų pašarų gamybą, todėl darbo čia niekada netrūks, bet tai dar vienas gražus pavyzdys Lietuvoje, kuomet galima būti konkurencingiems Europoje. Dėka kryptingo darbo, pasvertų ambicijų ir tobulinamų kompetencijų, puoselėjamas pavyzdingas ir dėmesio vertas ūkis.

J.ir V. Stumbriai šiltai bendraujantys ir atvirai apie nueitą kelią pasakojantys ūkininkai mielai atveria duris norintiems pasisemti patirties ir žinių apie mėsinę galvijininkystę.