Naujienos

J.Kuzminskas:„Išgelbėti gali kooperacija"

Padėtis Lietuvos pieno rinkoje yra nestabili. Dabartinį laikotarpį galėtume pavadinti išbandymo laikotarpiu, kai sprendžiamas klausimas – kas ką įveiks, kas rinkoje ilgiau išliks. Išlikusieji, laimėtojai, sulauks normalių pieno supirkimo kainų. Tačiau išlikti bus nelengva, o vienas iš gelbėjimosi būtų – kooperacija. Ir ne bet kokia kooperacija. Apie tai kalbamės su žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininku, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininku, ŽŪR tarybos nariu Jonu Kuzminsku.

Susidaro įspūdis, kad diskusijos dėl pieno supirkimo kainų Lietuvoje patenka į aklavietę. Nuomonių daug, pasiūlymų daug, neretai pieno gamintojai ginčijasi iki užkimimo, o pieno perdirbėjai visa tai stebi ir patenkinti trina delnus.

Ieškant pagrindinės mažų pieno supirkimo kainų Lietuvoje priežasties suklystume bandydami ieškoti vienos priežasties, manydami, kad užtektų pataisyti tik kurį nors vieną įstatymą ar nutarimą. Pavyzdžiui, vieni pieno gamintojai mano, kad tereikia pakeisti pieno supirkimo tvarką, t.y. sumažinti grupių skaičių ir padėtis pagerės. Grupių tikrai per daug, šis argumentas svarbus, tačiau jeigu nepakeisime Lietuvos Respublikos Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo  įstatymo, tai padėtis iš esmės nepagerės.

Tokio pobūdžio įstatymas veikia daugelyje ES valstybių. Taigi jis – svarbus. Ką reikėtų keisti?

Mano duomenimis toks įstatymas veikia 20 – je ES valstybių. Tačiau yra esminis skirtumas. Lietuvoje šis įstatymas nagrinėja santykius tarp pieno gamintojų ir perdirbėjų, o kitose šalyse pieno gamintojai ir perdirbėjai dažniausiai yra pieno gamintojų sukurti kooperatyvai, todėl įstatyme nustatyti santykiai tik su prekybininkais. Lietuvoje prekybininkai sugebėjo išvengti įstatymo gniaužtų.

Senosiose ES šalyse pieno perdirbimą valdo pieno gamintojų kooperatyvai.

Taip. Dabar jau galime tik su apgailestavimu konstatuoti, kad Lietuvos žemdirbiai prieš 25 metus nepasinaudojo pieno perdirbimo įmonių privatizavimo galimybėmis.

Šios klaidos jau neištaisysime. Ką daryti dabar? Daug pieno gamintojų prašo tik padidinti pieno supirkimo kainas, o kooperuotis, nenori? Štai buvo ir dar yra galimybė visiems jungtis į kooperatyvą „Pienas LT“, tačiau akcinės pieno perdirbimo įmonės labai pasistengė, kad pieno gamintojai įtariai vertintų tokią galimybę.

Gaila, kad taip nutiko, bet nereikia nuleisti rankų. Pavyzdžiui, „Pieno gėlė“ vis dar svarsto prisijungimo prie „Pienas LT“ galimybę. Esu įsitikinęs, kad ši kooperatinė įmonė išsilaikys rinkoje, bet gal nebus tokio spartaus augimo, koks buvo planuojamas ir koks galėjo būti. Taigi nors esame kooperatyvas, tačiau ir to neužtenka, nes su pieno perdirbimo įmonėmis labai sudėtinga derėtis dėl pieno supirkimo kainų. Nors mes jiems pieną galime atvežti savo transportu, tačiau už jį mums mokama mažiau nei, pavyzdžiui, tiek pat ar net mažiau pieno parduodančioms žemės ūkio bendrovėms.

Kodėl? Kokie jų argumentai? Juk pieno perdirbėjai nuolat akcentuoja, kad kaina smulkiesiems pieno gamintojams yra mažesnė būtent dėl papildomų išlaidų transportui?

Jie bando aiškinti, kad pateikiame nevienodos kokybės pieną. Tačiau kai mes pasiūlome tiekti rūšiuotą pieną, atsiranda kitų reikalavimų. Čia yra kitos priežastys. Viena iš jų – pieno perdirbėjai dideles kainas moka stambiesiems pieno tiekėjams, neretai tos kainos net didesnės nei ES rinkoje. Iš kur lėšos? Sutaupo mažiau mokėdami smulkiesiems pieno gamintojams.

Tačiau šis kelias veda į aklavietę, juk smulkiųjų pieno gamintojų mažėja ir dar labiau sumažės, jeigu pieno supirkimo kainų perdirbėjai nepadidins.

Mes jiems ir sakome, kad jūs, pieno perdirbėjai, pjaunate šaką ant kurios sėdite. Ateis laikas, kai smulkiųjų tiek sumažės, kad nebeliks pinigų daugiau mokėti stambiosioms bendrovėms.

Tačiau kol kas Lietuvos pieno perdirbėjai mėgsta vilioti į spąstus tiek pieno gamintojus, tiek valdžią?

Taip, jie tai moka. Pavyzdžiui, juk būtent perdirbėjų iniciatyva buvo nustatyta pieno supirkimo tvarka pagal 10 grupių, t.y. pagal tiekiamo pieno kiekį. Tačiau neseniai jie patys skundė tokią tvarką, esą kenkiama konkurencijai. Kas žino, gal jie iš to skundo dar ir turės naudos.

O kooperatyvams ar verta kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl atvejų, kai būtent kooperatyvams pieno perdirbėjai už tiekiamą pieną moka mažiau nei kitiems? Ar yra pagrindo kalbėti apie sudaromas nevienodas konkurencijos sąlygas?

Padėtis sudėtinga. Prieš keturis metus mes, žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ nariai, Konkurencijos tarybai pateikėme konkrečius atvejus, kai už tiek pat ir vienodos kokybės pieną įmonė mokėjo skirtingą kainą. Konkurencijos taryba atsakė miglotai, esą kiekis nėra pakankamas, todėl mes galime konkuruoti.

Kai kurie pieno gamintojai, ir ne tik jie, ragina vidaus rinkoje aktyviau veikti Vyriausybei ir Žemės ūkio ministerijai – naudoti senosiose ES šalyse valdžios taikytas vadinamąsias netarifines priemones. Pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonėms skiriant ES ir valstybės paramą priminti ir dėl atsakomojo veiksmo – jeigu nereaguosite, tai ateityje paramos nesitikėkite. Ar toks būdas būtų veiksmingas?

Manau, kad tokios poveikio priemonės jau neefektyvios, nes perdirbimo įmonių akcininkai yra stiprūs tiek finansiškai, tiek sugebėjimu daryti įtaką politikams. Jie užgrūdinti kovų rinkose, visko matę ir moka kovoti už savo interesus. Kilus pavojui jie sugeba suvienyti savo jėgas, gali pasamdyti itin kvalifikuotus advokatus ir pateikti kaltinimus valstybei. Mes galime piktintis, tačiau teisiškai juos įveikti labai sunku.

Kokia išeitis? Kooperuotis ir bandyti diversifikuoti pieno pardavimą, t.y. atsargoje turėti galimybę pieną parduoti kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje? Taip elgtis gali tik kooperatyvai, juk vienas ar keli pieno gamintojai kitoje šalyje supirkėjo nesudomins. Ar „Pieno gėlė“ turi tokį atsarginį išėjimą?

Mes taip ir darome. Kai prireikia, kai vidaus rinkoje mus pradeda spausti, kai bando išnaudoti – pieną parduodame perdirbėjams Lenkijoje. Be to, kuriasi kelios kooperatinės įmonės Estijoje, todėl mūsų perdirbimo įmonėms bus sunkiau pirkti pieną toje šalyje, pieno pradės trūkti. Gal ir latviai daugiau pieno parduos estams. Jeigu taip nutiktų, tokios aplinkybės, mums, Lietuvos pieno gamintojams, būtų palankios. Taigi kai kurios pieno perdirbimo įmonės Lietuvoje bus priverstos labiau branginti pieno gamintojus. Kitaip turės pasitraukti iš rinkos. Juk pieno perdirbimo įmonė be pieno yra tik „geležų krūva”.

X