Nors vasario mėnesį Pagėgių savivaldybėje ūkininkaujantis Paulius Dargelis buvo apdovanotas kaip vienas iš Žemės ūkio ministerijos konkurso „Krašto auksas“ nugalėtojų, tačiau patirties ir ūkininkavimo žinių nestokojantis jaunasis ūkininkas skambina pavojaus varpais – vidutinių ūkių plėtra sustojo, todėl dabar jų ateitis priklausys nuo Vyriausybės veiksmų.
Tarp „Krašto aukso“ nugalėtojų patekote už projektą „Pauliaus Dargelio augalininkystės ūkio plėtra“. Nors buvo vertinamas tik 2014-2020 m. laikotarpis, tačiau priminkite savo ūkio ištakas.
Į kelią link savarankiško ūkio pasukau 2004 – aisiais, kai Lietuva įstojo į ES. Tada atrodė, kad ūkininkavimas bus perspektyvus. Įstojau į Žemės ūkio universitetą, pasirinkau Kaimo plėtros administravimo specialybę. Vasaromis dirbau ūkyje, pradėjau nuo 16 ha, kuriuos išsinuomojau iš savo senelio Teofilio. Už pirmąją ES ir valstybės paramą įsigijau kompiuterį, o už likusius pirkau žemę. Tarsi nujaučiau, kad reikia pirkti, o ne nuomoti. Tada žemė buvo pigi, taigi 2005 – aisiais jau turėjau apie 45 ha. Po antro sezono nusipirkau automobilį ir vėl pirkau žemę. Per kitus penkis metus sau nieko nepirkau – visas investicijas skyriau žemei įsigyti. 2013 – aisiais sukaupiau 274 ha ir sustojau, nes po euro įvedimo kainos šovė į viršų.
Baigęs mokslus šiek tiek dirbote NMA. Ar praverčia įgyta patirtis?
Baigęs universitetą turėjau metus laiko iki magistro studijų, todėl 2008-2009 m. įsidarbinau NMA. Šis darbas buvo naudingas, pagelbėjo susivokti, ko turiu imtis, nes buvo įvairių minčių. Metus bendravau su ūkininkais, mačiau, ką ir kaip jie dirba ir supratau, kad man reikia užsiimti būtent ūkininkavimu, kad reikia vaikščioti ne po svetimą, bet po savo žemę.
Ką augini? Kodėl pasitraukei iš kažkodėl tradiciniu vadinamo chemizuoto ūkio ir pasirinkai ekologinį ūkininkavimą?
Pagėgių savivaldybėje prastos žemės, todėl neapsimoka berti chemikalų. Be to, buvo palankesnės ekologiškos produkcijos kainos. Deja, apie tai galiu kalbėti tik būtuoju laiku, nes ūkių plėtra sustojo. Mano skaičiavimais ES parama ekologiniams ūkiams nuo 2015 m. sumažėjo apie 50 proc. Padėtis tokia – tiesioginės išmokos ir produkcijos supirkimo kainos yra vienos mažiausių ES, o už trąšas, degalus bei techniką mokame tiek pat. Apie žemės įsigijimą net nekalbu – dabar ji kainuoja tiek pat, kiek kainuoja Prancūzijoje.
Ūkininkai raginami kooperuotis. Ką apie tai manai?
Kooperacijai pritariu, mes ir talkiname vieni kitiems – brolis Tautvydas, tėvas Tonis bei senelis Teofilis. Talkiname, nes kitaip neišgyventume. Pavyzdžiui, aš vis dar neturiu kombaino. Tačiau kooperatyvo nekuriame. Deja, elementarūs skaičiavimai rodo, kad sukūrę kooperatyvą ES ir valstybės paramos būtume gavę mažiau, o be paramos kol kas ūkininkauti tokiems vidutiniams ūkiams yra labai sunku. Kooperatyvų paramos sistemą reikia peržiūrėti. Kodėl nesikuria kooperatyvai? Juk vieša paslaptis – jeigu ūkininkas mato, kad jam nenaudinga būti kooperatyvo nariu, tai jis ir traukiasi. Suprantu, kad kooperuoti jėgas, pastangas ūkininkams yra naudinga, tačiau kooperatyvui gauti ES ir valstybės paramą galimybių sumažėja. Aš taip sakau remdamasis savo patirtimi.
Ar dalyvauji ūkininkų organizacijų veikloje?
Esu Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narys, taigi ir dalyvauju LR ŽŪR veikloje. Esu labai dėkingas LR ŽŪR už organizuojamus naudingus mokymus ūkininkams. Palaikau ryšius su Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga, bet vis dar nesu tikrasis šios organizacijos narys – kol kas su jais palaikau ryšius virtualiai, per FB.
Pauliau, juk tau dar tik 36 metai, žinių turi, patirties irgi užtenka. Tai nedelsk, prisijunk prie bendraminčių ne tik virtualiai.
Gal ir reikėtų. Bet vis trūksta laiko. Štai ir dabar sėdžiu šalia savo senelio Teofilio ir padedu jam tvarkyti finansinius dokumentus. Jam 83 metai, jau priėmė sprendimą baigti ūkininkauti. Paskutiniai metai. Dabar jam padedu, taip tarsi atsilyginu, nes iš jo daug ko išmokau.
