Jaunimas

Jaunųjų ūkininkų nuotaikos Europoje

1.6KPeržiūrų

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) yra Europos jaunųjų ūkininkų organizacijos CEJA tarybos narė. CEJA telkia ne tik ES, bet ir kitas Europos nacionalines nares. Naujosios kartos ūkininkams svarbios problemos aptariamos forumuose, kurių kasmet surengiami bent penki. Liepos 13 d., atslūgus COVID-19 pavojui, buvo surengta nuotolinė konferencija. Jos metu patvirtinta organizacijos pozicija dėl naujosios strategijos „Nuo ūkio iki stalo“, raginant būsimose politinėse diskusijose išgirsti Europos naujosios kartos ūkininkų balsus. CEJA nariai turėjo galimybę virtualiai susitikti su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žemės ūkį, Janušu Vojciechovskiu (Janusz Wojciechowski), pateikti jam klausimų, pabendrauti.

Tarptautiniame forume dalyvavo Lietuvos atstovai – LJŪJS pirmininkas Vytautas Buivydas ir tarptautinių projektų vadovas Marijus Kaniauskas.

Pagrindinės bėdos visur tos pačios

Kalbėdamas apie CEJA konferenciją LJŪJS vadovas V. Buivydas džiaugėsi galimybe pabendrauti su kitų šalių atstovais, pasidalyti mintimis. Tai leidžia suvokti, kad pagrindinės problemos visur didžiąja dalimi tos pačios.

Svarbiausias klausimas – ar jaunieji ūkininkai bus prioritetas ateinantį finansavimo periodą? Iki šiol tai buvo deklaruojama, tačiau skaičiai rodo kitką.

Forume žemės ūkio komisaras pateikė šokiruojančią statistiką, kad per pastaruosius 10 metų Europa kasdien prarado po 1400 ūkininkų. Jų buvo 14 mln., o dabar – tik 10 mln. ūkininkų. Lietuvoje pokytis dar dramatiškesnis – ūkininkų skaičius sumažėjo perpus, o jaunųjų ūkininkų – 55 proc.

Ūkininkavimas pritraukia nedaug jaunų žmonių. Skirtingų šalių atstovų pozicija yra vieninga: prioritetą būtina išlaikyti. Pasigirsta nuomonių apie galimą diskriminaciją dėl amžiaus, tačiau reikia suprasti, kad kaimas be jaunimo – kaimas be ateities. Ūkių skaičiui mažėjant nyksta ir kaimai.

Aišku, atskirose šalyse yra savitumo. Tarkime, Švedijoje didžiosios pajamos generuojamos ne iš javų auginimo, o miškininkystės. Tačiau, pasak V. Buivydo, bet kurios ES šalies jaunųjų ūkininkų pagrindinės problemos yra tos pačios, kaip ir Lietuvoje – finansinės galimybės ir žemės įsigijimas: „Skiriasi tik mastelis. Tarkime, jeigu mes Lietuvoje kalbame apie tai, kad jaunieji ūkininkai negali įsigyti žemės, kuri kainuoja 3–5 tūkst. Eur/ha, tai Nyderlanduose – 60 tūkst. Eur/ha“. Taigi mūsų šalyje sąlygos pradėti ūkininkauti palyginti yra palankesnės, nes galima išsiversti su mažesnėmis investicijomis.

Kaip suaktyvinti trumpąsias tiekimo grandines

CEJA diskusijoje aptariant strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ iššūkius buvo akivaizdu, kad labai aktualu suaktyvinti trumpąsias tiekimo grandines, nors galimybės ir perkamoji galia atskirose šalyse skiriasi. LJŪJS vadovas pateikia pavyzdį: ES šalies senbuvės mėsinių galvijų augintojui sunku suprasti mūsų ūkininkus, kodėl šie parduota galvijus supirkėjui, prarasdami dalį pelno ir niekaip nesugeba išsiversti be tarpinės grandinės.

V. Buivydas akcentuoja geruosius pavyzdžius, kuriais turėtume sekti: „ES didžioji dalis ūkininkų yra išplėtoję kooperaciją, su tuo dar Lietuvoje turime padirbėti. Jei neklystu, pagal ūkininkų kooperavimosi rodiklį ES esame treti nuo galo. Kooperuojasi keletas ar keliolika ūkininkų, jie investuoja ne tik į techniką, bet ir smulkias perdirbimo įmones. Pasinaudodami kooperatyvo tarpininkavimu produkciją parduoda galutiniam klientui. Taip trumpoji grandinė pasidaro tikrai trumpa“.

Tačiau yra problema, kurią jaunieji ūkininkai ragina spręsti Europos lygiu. Tai į rinką įterpiama pigiau užauginta produkcija iš trečiųjų, kuri parduodama kaip pagaminta Europoje. Formuojama nesąžininga konkurencinė aplinka, nes mūsų ūkininkams, besilaikantiems griežtų aplinkosauginių, gyvūnų gerovės, kitų reikalavimų sudėtinga konkuruoti su atvežtine produkcija, kurios auginimui europiniai standartai nėra taikomi.

„Mums, lietuvaičiams tokia kaimyninė šalis yra Ukraina, kitos ES šalys mato konkurenciją iš Afrikos šalių, kuriose taikomi kur kas mažesni reikalavimai nei ES. Iš ten per Europos įmones įvežami apelsinai, mandarinai, gėlės ir kitokia produkcija, ji gal čia kažkiek apdorojama ir parduodama jau kaip Europos produkcija. Europos komisarui buvo išsakytas prašymas, kad turėtų būti užtikrintas tiekimo grandinės didesnis atsekamumas – iki pradinio ūkio“, – dalinasi mintimis tarptautinėje diskusijose dalyvavęs V. Buivydas.

 

Ko reikia, kad ūkininkavimas taptų patrauklus

Kartų kaita – problema, kurios aktualumas neblėsta Lietuvoje ir visoje Europoje. Todėl Marijus Kaniauskas konferencijoje teiravosi Europos komisaro Janušo Vojciechovskio, kaip ūkininkavimą padaryti patrauklų, išlaikyti kaimą gyvybingą.

CEJA pritaria ES vizijai, kad kaimo vietovėse būtina užtikrinti 100 proc. plačiajuosčio ryšio aprėptį. Optimali infrastruktūra yra būtina darbui ir asmeniniam gyvenimui.

Interneto ryšys būtinas išmaniųjų technologijų panaudojimui ūkyje: GPS valdomiems traktoriams, tiksliajam ūkininkavimui, pasėlių purškimui ir kt. Jaunieji ūkininkai pasitelkdami mobiliąsias aplikacijas (per edukacines programėles) sudomina jų vartotojus, taip pritraukia ne tik naujų lankytojų, bet ir potencialių ūkininko produkcijos pirkėjų.

Šaligatvių miestelyje ir patvarkytos aikštės tikrai neužtenka. Ūkininkavimas taps patrauklus, kai galima bus iš šios veiklos ne tik išgyventi, bet ir patrauklu gyventi kaimo vietovėje.

O svarbiausi atsakymai slypi galimybėje pasinaudoti finansine parama.

 

Dauguma problemų išsprendžiamos be Briuselio

„Pradėdamas nuo nulio ūkininkauti turi žinių, patirties, didelį potencialą, daug entuziazmo. Problema ta, kad gali parašyti verslo projektą, bet negali gauti paskolos. Neturi užstato. Užsisuka ratas. Nekalbu apie ūkininko sūnų, kuris turi materialinį užnugarį. Jaunųjų ūkininkų galimybės skirtingos. Problema – kaip pritraukti naujų jaunų žmonių“, – įžvalgomis dalijasi V. Buivydas.

Europos jaunieji ūkininkai kalbėjo apie tai, kad paskirstant investicinės paramos srautus reikia skirti didesnį dėmesį toms žemės ūkio šakoms, kurios sukuria didesnę pridėtinę vertę ir sukuria daugiau darbo vietų.

„Tai tokios veiklos, kurios vykdomos mažesniame plote: šiltnamininkystė, uogininkystė. Apie tai mes ir Lietuvoje dažnai kalbame, bet atstovavimas šių šakų dažnai labai mažas, tik pastaruoju metu pradėjo aktyvėti. Apie tai kalba ir Europa“, – apie tai, kas rūpi Europos naujosios kartos ūkininkams, pasakoja LJŪJS pirmininkas.

Konferencijoje J. Vojciechovskis ne kartą pabrėžė, kad daugelį problemų galima išspręsti nacionaliniu lygmeniu. Keistai atrodo, kai ūkininkai dėl tokių dalykų kreipiasi į EK.

V.Buivydas apgailestauja, kad šios bėdos Lietuvoje vis nepajėgiame išspręsti: „Tai sakau kaip žemdirbių savivaldos atstovas. Kai kreipiamės dėl kažkokio teisės akto pakeitimo, lankstumo ūkininkams, dažniausiai išgirstame, kad neleidžia ES. O vis dėlto Europa ir komisaras sako, kad daug dalykų galite pasidaryti nacionaliniu lygmeniu. Ir tai yra tik valdžios institucijų atsakingų asmenų kompetencijos ir siekio atstovauti tam tikram sektoriui, klausimas“.

Nuostata dėl tiesioginių išmokų „lubų“

ES formuojama bendra politika, kad ūkio subjektui turėtų būti nustatytos 60 tūkst. Eur tiesioginių išmokų „lubos“. Lietuvoje jos skaičiuojamos šiek tiek kitaip, o Europos jaunieji ūkininkai, pasak V. Buivydo, siūlo taip: jeigu sutuoktiniai turi atskirus ūkius, kiekvienas jų turėtų teisę į maksimalią tiesioginių išmokų sumą; atskirą ūkį įkūręs sūnus ar dukra taip pat galėtų pasiekti 60 tūkst. Eur lubas.

CEJA Tarybos nuomone, tai pakankama suma, kuri turėtų paskatinti tokių ūkių gyvybingumą ir išlikimą. „Sustiprėjęs, išsiplėtęs ūkis tiesioginių išmokų turėtų nebegauti, pats prisidėti prie ekonomikos. Kai savikaina mažėja, sąnaudos mažėja, turėtum bandyti konkuruoti su stambiaisiais“, – Europos jaunųjų ūkininkų poziciją pateikia V. Buivydas.

Europos žemės ūkio komisaras J. Vojciechovskis bendraudamas su jaunaisiais ūkininkais pripažino, jog yra netvarka, kad 20 proc. pareiškėjų pasiima 80 proc. investicijų. Komentuodamas šį faktą vėlgi priminė, kad šalys narės galėjo pačios pareguliuoti finansinius srautus, sukurti teisingesnę lėšų paskirstymo sistemą. Deja tai priklauso nuo valdžios institucijų bendradarbiavimo su žemdirbių savivaldos organizacijomis, nuo diskusijų ir geriausių sprendimų suradimo, kurie pasitarnautų žemdirbiams ir kaimo gyventojams.

 

Kaip išsaugoti mažuosius ūkius?

3 proc. Europos ūkininkų valdo 50 proc. žemės. Statistinį vidurkį labiausiai iškreipia naujosios ES šalys narės, senbuvėse tokių didelių skirtumų nėra.

V.Buivydo žodžiais, nežinia, ar mums didžiuotis ar liūdėti dėl to, kad turime didžiausią Europoje ekologinį ūkį, užimantį daugiau kaip 30 tūkst. ha. Lietuva savo laiku neįstengė suvaldyti žemės įsigijimo procesų, ir dabar susiduriame su problema, kaip išsaugoti vidutinius šeimos ūkius.

Deja, susiklosčiusį didžiųjų ir mažųjų ūkių santykį šiandien pakeisti keblu. Pagrindinis rūpestis turėtų būti lėtinti ūkių stambėjimą, išsaugoti esamus šeimos ūkius.

LJŪJS vadovas svarsto, kad Lietuva ir didelė dalis Rytų Europos šalių turėtų sekti Lenkijos pavyzdžiu: „Jei perimtume dalį Lenkijos sukurtos praktikos, manau, Lietuvos kaimuose gyvybės būtų daugiau. Lenkijoje vidutinis, smulkus šeimos ūkis gyvybingas, jų skaičius nemažėja. Tačiau tenka apgailestauti, kai Lietuvoje atitinkamų valdžios institucijų vadovai pasisako už stambų ūkį ir tikina, kad tik toks ūkis yra perspektyvus“.

Pritaria Europos žaliajam kursui

Iki 2030 m. ketinama atsisakyti perdėto žemės ūkio gamybos intensyvumo, dirvožemio alinimo. Maisto trūkumo neturime, tad verčiau gaminkime šiek tiek mažiau, tačiau kokybiškesnį, sveikesnį produktą. Kurkime aplink save mažiau kenksmingą, sveikesnę aplinką. Užterštas oras lemia net 25 proc. mirčių…

LJŪS pirmininkas teigia, kad tarptautinis forumas paskatino atsikratyti ankstesnių abejonių: „Pradžioje kažkaip skeptiškai žiūrėjome į Europos žaliąjį kursą. Kalbėjome apie tai, kad ūkininkų laukia papildomi įsipareigojimai. Taip, tai bus naujas iššūkis. Kyla tam tikra nežinomybė, ji gali formuoti neigiamą mūsų pačių nuostatą. Tačiau matome naudą – kai pagaminsime mažiau produkcijos, natūraliai padidės produkcijos kaina“.

Negautos pajamos per papildomas sąnaudas turi būti kompensuojamos.  EK atstovai patikino, kad papildomų lėšų tam yra skirta. Todėl eiti prie saugesnės aplinkos, sveikesnio produkto kūrimo, dirvožemio alinimo mažinimo, tausesnio ūkinių gyvūnų naudojimo – verta.

Lietuvos atstovams CEJA renginyje įstrigo ir tai, kad kitose šalyse vyrauja visai kitoks požiūris į žolės smulkinimą. Pievų mulčiavimas laikomas skatintina ekstensyvaus ūkininkavimo priemone, nes nupjauta palikta žolė gamtai naudinga, į dirvožemį sugrąžina iš augalo jos paimtas medžiagas.

X