Gyvulininkystė

Kiaulių augintojams pasirinkimas – būti ar nebūti

,,Europos Sąjungoje yra laisvas prekių judėjimas, o rinka nereguliuojama“ – šitas sakinys dažnai užčiaupia Lietuvos kiaulių augintojus ir tarsi pateisina, kodėl sektorius neturėtų niekam rūpėti – tarsi yra savireguliacijos mechanizmas, kuris viskuo pasirūpina. Taip nėra.

Šiandieną mus brutaliai stumia iš rinkos importinė produkcija ir mums reikia pagalbos. Kitaip – mūsų šalies ambicijos kurti pridėtinę vertę – auginti ne tik grūdus, bet ir užsiauginti ir pasigaminti savos kiaulienos bus tik neįvykusi svajonė. Ar kas nors pamenate, kaip Lietuva didžiavosi, kad užsiauginame kiaulienos ir ja aprūpiname ,,nemokšas rusus“? Žiaurus žemės ūkio politikos faktas – Rusija šiuo metu save pilnai aprūpina savo krašte išauginta kiauliena, o Lietuva,  žemės ūkio kraštas – gali iš viso palikti be savo kiaulienos. ,,Nei mėsytės nei dešrytės tiktai gražios vėliavytės …“ Ir jei sutriktų prekių srautai, ar pritrūktume ,,fūrų“ vairuotojų, ar dar koks netikėtas kataklizmas – tai visiškai realu.

Lietuvos kiaulininkystės ūkių rodikliai, kurie apibūdina darbo našumą, pašarų sąnaudas, kiaulių vislumą, paros priesvorius ir kt. yra panašūs kaip ir kitų ES šalių. Tačiau skirtingai nuo kitų šalių – Ispanijos, Vokietijos, Belgijos ir pan. kiaulininkystė nesiplėtoja, bet sparčiai nyksta. Pastaruosius 20 metų kiaulininkystės sektorius valdžiai nerūpėjo. Kaip besiteisintų buvę ministrai, skaičiai parodo, kad kaimo plėtros paramai skirtos lėšos kiaulininkystės sektoriaus nepasiekdavo. Tačiau pasiekdavo tik vis labiau griežtinami reikalavimai, priekaištai dėl mėšlo, kvapų ir emisijų ir nesibaigiantys patikrinimai. Paramos taisyklės sukurtos taip kad jos tarsi atviros kiaulininkystės ūkiams –  pretenduoti galima, tačiau atitikti kriterijus ir gauti paramos – misija neįmanoma. Didžioji paramos dalis nukeliavo grūdų, pieno, galvijų augintojams. Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Austrija, Švedija, Suomija kiaulių laikytojai puikiausiai gyvena net ir esant mažoms kainoms, kadangi parama pasiekė ūkius, ūkiai gali sau leisti įgyvendinti aukštesnius reikalavimus, įpirkti techniką, įrangą ir pašarą, sukurti savo prekinius ženklus  ir tokiu būdu būti pasiruošę atlaikyti žemų kainų krizes.

Nors šiais metais Lietuvoje prikulta 7 mln. t grūdų, kiaulių neturime kuo šerti – grūdai pagal kontraktus iškeliauja svetur. Pabandyk įpirkti grūdus – tona pašarinių miežių ar kviečių kainuoja 240 €. (praėjusiais metais kainavo 170 €/t). Pabrango kone visi pašaro komponentai, ypač soja, aliejus, o kad brango  energetiniai resursai – viešai žinoma. Sudėjus viską, pašaro tona kainuoja apie 300 €. Prie pašaro pridėjus kitas sąnaudas – darbo, SODRA, elektros, medikamentų, remonto, draudimo ir kt. būtiniausias išlaidas užauginti 1 kg gyvo svorio kiaulę augintojui kainuoja 1,4 €, o tuo tarpu produkcijos kaina krito taip žemai, kaip nėra dar kritusi – jau visą mėnesį kiaulių augintojo gaunama kaina už kiaulės kilogramą krenta ir šią savaitę kainuoja vos 0,70 €. Kur yra kainos dugnas – nežinome, nes kaina krenta kiekvieną savaitę.

Šitokia kaina nedengia auginimo kaštų ir kiaulių augintojai realizuodami kiaules patiria didžiulius nuostolius – apie 40 – 50 € už realizuotą 110-120 kg svorio kiaulę. Suma tarp skirtingų ūkių truputį varijuoja, kadangi skiriasi gamybos mastas, ūkiuose mokami atlyginimai ir darbuotojų skaičius (mažų ūkių, veislinių kiaulių auginimo ūkių gamybos kaštai didesni), skiriasi turimos anksčiau įsigytų pašarų atsargos ir įsigijimo kaina. Tačiau iš esmės viso sektoriaus gamybos kaštai yra ženkliai didesni nei gaunamos pajamos ir nėra pozityvių ženklų, kad situacija taisysis, priešingai – rinka rodo, kad situacija tik sunkės. Kadangi Lietuvos kiaulininkystės ūkiai per savaitę realizuoja apie 19 000 kiaulių, esant tokioms žemoms kainoms kainoms sektorius netenka nuo 750 tūkst. iki 1 mln. € per savaitę. Kiaulių kainų tendencija yra mažėjanti, o kaštų – didėjanti, todėl atsižvelgiant į tendencijas, nuostoliai gali pasiekti 60 € ir daugiau nuo kiekvienos realizuotos kiaulės. Pavyzdžiui ūkis, realizuojantis 25 tūkst. kiaulių/metus, kas savaitę praranda po 20-25 tūkst. €.

Iki 2021 m. metų pabaigos visas Lietuvos kiaulininkystės sektorius neteks apie 15 mln. €. Naujųjų metų fejerverkai kainų nepakels, todėl teks rinktis – tikėtis stebuklo, ar užsidaryti. Tokios nuostolių sumos kiaulininkystės ūkiams yra nepakeliamos ir esant šiai rinkos situacijai gresia realus Lietuvos kiaulininkystės sektoriaus žlugimo scenarijus. Kas tas ŽLUGIMAS ? Tai reiškia, kad didelė dalis ūkių turės nutraukti gamybą, atleisti apie tūkstantį darbuotojų kaimuose ir palikti stūksoti tuščias fermas neribotam laikui. Kol dar fermoje vyksta darbas, tol ir kaime yra kažkoks judesys, tačiau jau sustabdytą fermą labai sunku atgaivinti – darbuotojai išsivažinėja, susiranda kitus užsiėmimus. Darbus praras ne tik fermų darbuotojai, tačiau ir žaliavų, įrangos, tiekėjai, veterinarai ir skerdyklų darbuotojai, transportuotojai ir pan. Mes prarasime ir įdirbį ir žinias ir savo vis dar neišnaudotą potencialą.

Nors Lietuvoje kiaulių augintojai nėra išlepinti valdžios dėmesiu, tačiau kritiniais momentais mūsų SOS signalus kartais išgirsdavo. Pavėluotai, uždarius keletą stambių ūkių, su pavėlavimais, didelėmis netektimis ir neištaisomais trūkumais atsirado Afrikinio kiaulių maro pagalbos mechanizmai. Praeitais metais kritus kainoms dėl COVID -19, pamažu, lėtai, per įrodinėjimus ir įtikinėjimus kad mes esame kažkokie tai gamintojai, atsirado šiokios tokios pagalbos priemonės ir štai jau praėjus kone metams po mūsų atkaklaus kreipimosi į valdžią– vis dar baigiami pagalbos mokėjimai. Tikrai ačiū, tik -kodėl taip sunkiai viskas mums klojasi ?

Šių metų pabaigos sudėtinga situacija yra ne dėl to, kad nemokame auginti kiaulių, tačiau todėl, kad keletas ES šalių susigundė eksporto į Kiniją galimybėmis ir savo gamybą išdidino tiek kad, kad staiga užsivėrus eksporto galimybei tos kiaulienos patys nebesuvalgo. Klausimas – kodėl Europoje leidžiamas toks disbalansas?

Lietuvoje vienas gyventojas suvalgo apie 50 kg kiaulienos, o išsiauginame patys sau vos 25 kg.

Danijoje vienam gyventojui išauginama 275 kg kiaulienos, Ispanijoje -107 kg, Olandijoje ir Belgijoje arti 97 kg, Vokietija ir Austrija išaugina apie 60 kg kiaulienos vienam gyventojui. Akivaizdu, kad tokių kiekių jų gyventojai patys nesuvalgo ir auginimas yra skirtas eksportui. Europos šalys tikėjosi, kad Kinijoje pasidarbavus afrikinio kiaulių maro virusui dar ilgai truks kiaulienos ir todėl šios šalys drąsiai pasididino savo bandas, tikėjosi gero uždarbio. Kinija komunistiniais tempais statydama 10-12 aukštų fermas,  atstatė savo kiaulių bandas ir nutarė mažinti priklausomybę nuo įvežamos iš ES kiaulienos. Staiga užsivėrus Kinijos rinkai, Ispanija, Vokietija  jos neturi kur dėti – Europos sandėliavimo šaldytuvai pilni mėsos, o žmonės, kiek beskelbtumei akcijas, negali suvalgyti daugiau nei įpratę. Todėl ši produkcija kišama visur, kur tik lenda. Mūsų prekybos tinkluose pilna lenkiškos, belgiškos, vokiškos, austriškos, prancūziškos, ispaniškos kiaulienos, o vietiniams Lietuvos ūkiams tokie veiksmai grasina išnykimu. Ar turime išnykti dėl to, kad ispanai apsiskaičiavo ir prisiaugino daugiau kiaulių, o vokiečiai naiviai tikėjo, kad afrikinis kiaulių maras jų nepasieks ?

Ar tokie statūs rinkos kainos šuoliai yra tai, apie ką kalba Europos Komisija ir mūsų ministrai – tvari gamyba, strategija nuo lauko iki stalo, augintojų pajamų lygio užtikrinimas, žiedinė ekonomika, žaliasis kursas ir pan. ? Šiame fone mūsų augintojams šitos programos ir kalbos atrodo groteskiškai. Ar mes atsakingi už tai, kad ispanai, vokiečiai, belgai ir danai ėmė plėsti ūkius ir bandas tiek, kad neturi kur jas realizuoti ? Manome, kad ne. Mes matome, kad kone visos ES šalys kuria kliūtis svetimų šalių produktams ir savų gamintojų pagalbai – įvairiausi vietos prekių ženklai, vartotojų lojalumo skatinimas, veterinarinių standartų diegimas, gyvūnų gerovės reikalavimai, kooperatyvai, mokesčių lengvatos, mažas pridėtinės vertės mokestis, parama kuriant prekės ženklus ir kt. sukuria aplinkybes, kurios trukdo mūsų pigesnę kiaulieną nuvežti į jų brangesnes rinkas ir padeda jų brangią kiaulieną atvežti ir padėti ant mūsų prekystalių. Mūsų prekybos tinkluose rasime produktų iš visų brangios gamybos šalių – Ispanijos, Austrijos, Vokietijos. Kokiu būdu ji tampa konkurencingesnė už mūsų vietinę kiaulieną?

Tokiomis aplinkybėmis, kai Lietuvoje sava kiauliena apsirūpiname vos 50  proc. ir esame užverčiami pertekline kitų ES šalių produkcija, diskusijoje su Europos Komisija turėtų būti akcentuojami ne tik laisvo prekių judėjimo principai, tačiau taip pat atsižvelgiama ir į žiedinės ekonomikos ir tolygesnio apkrovos aplinkai paskirstymo principus ir šalių apsirūpinimo maistu saugumo aspektus. Lietuvoje kiaulių auginimas turi būti didinamas, o ne mažinamas. Jei kiaulių kainų krizė kyla iš šalių, kuriose yra gamybos perteklius, tai kažkas turi paklausti – o kodėl jie tiek daug gamina, jei patys nesuvartoja ? Pagalbos priemonės turėtų būti kitokios, atitinkančios Lietuvos ūkių dydį ir struktūrą. Kas tuo gali užsiimti Lietuvoje? Manome, kad nei Lietuva, nei EK neturėtų būti suinteresuotos kiaulininkystės žlugimu Lietuvoje ir todėl prašome ieškoti išskirtinių sprendimų rinkos nestabilumui sureguliuoti. Prašome būtent dabar, kol dar ūkiai nepradėjo užsidarinėti. Jei bus delsiama, lietuviškos kiaulienos neliks.

Matome, kad žemės ūkio ministras mato mūsų sudėtingą situaciją ir apie ją kalba, tačiau vien ministro pastangų jau nepakanka – jei dar turime ambiciją apsirūpinti savo vartotojus savo šalies augintojų išauginta kiauliena – turi įsijungti ir Vyriausybė ir Seimo Kaimo reikalų komitetas ir kitos valstybės institucijos. Mums labai reikia ir palaikymo ir sutelktos pagalbos.

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas

X