Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) birželio 9 d. darbotvarkėje buvo rimti parlamentinės kontrolės klausimai: dėl kelių priežiūros ir plėtros kaimo vietovėse, vandentvarkos srities problemų bei Lietuvos veislininkystės įmonių privatizavimo.
Dėl kaimo kelių asfaltavimo
Gegužės 27 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl žvyrkelių per Lietuvos gyvenvietes (kaimus) asfaltavimo programos. Ji paskatino diskusijas, taip pat ir parlamentinę kontrolę.
Susisiekimo viceministras Julius Skačkauskas apžvelgė žvyrkelių, kurie skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės, situaciją. Iki 2024 metų rengiamasi užbaigti valstybinių žvyrkelių asfaltavimą pagal 2017 m. sudarytą prioritetinį sąrašą. Apie 50 km bus išasfaltuota dar šiemet, 20 km – ateinančiais metais. Susisiekimo ministerija identifikavo dar 109 km per gyvenvietes einančių valstybinių žvyrkelių, kuriuos reikėtų asfaltuoti.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas žvyrkelių situaciją palygino su Žaliojo kurso užmojais: jau sutarta, kad po trisdešimties metų gyvensime neteršdami atmosferos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, o kada žmonėms kaime nebereikės kvėpuoti kelio dulkėmis, asfaltas bus nutiestas prie durų?
Paaiškėjo, kad toks tikslas nėra keliamas – visų žvyrkelių asfaltuoti netikslinga. Orientuojamasi į skandinaviškąjį pavyzdį, apie 20 proc. slenkstį. Svarbu, kad asfaltas eitų per gyvenvietes ir kad iš jos bent vienu asfaltuotu keliu būtų galima būtų pasiekti krašto kelią.
Šiuo metu yra sudaromas naujas prioritetinis valstybinių žvyrkelių asfaltavimo sąrašas, periodui iki 2027 m. Sudaryta darbo grupė. Planuojamos diskusijos dėl šio sąrašo, finansavimo metodikos. Bus konsultuojamasi su socialiniais partneriais.
Didžiausia problema yra finansavimo trūkumas, kai kuriuos kelius net nesugebama žvyruoti. Valstybė žvyrkelių naštą nori pasidalyti su savivaldybėmis. Jos jau sulaukė Lietuvos automobilių kelių direkcijos siūlymo perimti kai kuriuos žvyrkelius. Teigiama, kad savivaldybės noriai bendradarbiauja, tačiau apie rezultatus kalbėti dar anksti.
Dėl vandentvarkos srities problemų
Iš tiesų tai dvi tarpusavyje susijusios temos: melioracijos įrenginių priežiūros ir vandens užtvankų šalinimo.
Aplinkos ministerija (AM) inicijavo upių švelniosios renatūralizacijos projektus – būdą pasitelkiant natūralias kliūtis (medžius, akmenis ir pan.) gerinti vandenų būklę. Mokslininkų pasiūlytą priemonę įgyvendinti patikėta Aplinkos apsaugos agentūrai. Įvertinta, kad renatūralizacija reikalinga 163 upėms, daugiau negu 1 tūkst. km ruože. AM atstovų teigimu, žemės ūkiui projektų įgyvendinimo darbai nepakenks, tai netgi įtraukta į projekto sąlygas.
Tačiau Seimo komiteto posėdyje pokalbis nuo gamtosauginės krypties buvo sukamas racionaliąja linkme, kokią žalą, o kartais ir aplinkosaugininkų spaudimą patiria žemdirbiai. Upių renatūralizacija yra rūpinamasi, o melioracijai lėšų vis nepakanka.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas priminė, kad kalbos apie melioracijos sistemų finansavimą ir peržiūrą prasidėjo po lietingų 2017 metų, kai vagose klimpo traktoriai. Tačiau ir šiandien, nepaisant nuolatinių raginimų ir priminimų, esame tame pačiame taške.
Žemės ūkio viceministras Donatas Dudutis patikino, kad ministerija dirba prie Melioracijos įstatymo pataisų projekto, melioracijos fondo vizijos. Iki 2022 metų bus parengti konkretūs projektai. Tačiau perspėjo, jog melioracijos fondo kūrimas bus skausmingas, nes fondą reikės finansuoti arba iš naujų mokesčių ar atskaitymų, arba iš esamų perskirstymo.
Dėl veislininkystės įmonių privatizavimo
Vyriausybė vėl peržiūrėjo valstybės valdomas įmones ir į privatizuotinų įmonių sąrašą įtraukė keturias veislininkystės įmones. Žemės ūkio ministerija „Lietuvos veislininkystę“ norėtų išsaugoti, tačiau neprieštarauja, kad trys kitos būtų privatizuotos. Kaip apibūdino ministerijos kancleris Valdas Aleknavičius, panašių į „Panevėžio veislininkystę“ įmonių rinkoje yra net dvylika, o „Kiaulių veislininkystė“ bei „Šilutės veislininkystė“ dirba nuostolingai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostata yra, kad reikėtų neskubėti, gerai išanalizuoti kiekvieną veislininkystės įmonės atliekamą funkciją (paslaugų daug, jos smulkios). Kiek valstybė iš to gautų naudos, kiek prarastų.
Pasisakė visų keturių ŽŪM valdomų veislininkystės įmonių vadovai, ir potencialūs šių įmonių paslaugų vartotojai – ūkininkų atstovai. Tiesa, jų nuomonė tuo klausimu išsiskyrė.
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis svarstė, kad kiekviena valdžia imasi šių įmonių privatizavimo, tačiau pirmiausia apie tai turėtų kalbėti su žemdirbių savivalda – kokią jos mato įmonių perspektyvą.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Algis Baravykas apgailestavo, kad daug metų vilkinama ta pati tema, valstybės pinigai išmetami į balą. „Žaidimai vyksta, įmonės naudos neduoda. Miręs reikalas“, – konstatavo, o valstybines veislininkystės įmones lygino su senais „žiguliais“, kuriais dabar niekas nevažinėja.
KRK parlamentinę kontrolę žada tęsti. Pirmiausia Žemės ūkio ministerijai rekomendavo iki rudens atlikti nuodugnų veislininkystės įmonių auditą.