Miškininkystė

LMSA pirmininkas dr. A. Gaižutis: visuomenė ir miškų savininkai neturėtų būti klaidinami

Medicinoje vertiname išsilavinimą ir ilgametę praktinę patirtį įgijusius gydytojus. Gydytis pas šarlatanus protingi žmonės vengia, nes tokia „medicina” paprastai tapatinama su lengvatikių apgaudinėjimu. Sunku suprasti, kodėl analogiškai nėra pripažįstami 250 000 miškų savininkų (kurių nemaža dalis ne tik deramai tvarko ir prižiūri savo valdas, bet ir įveisia naujų miškų) ir tūkstančių miškininkų specialistų įgūdžiai. Medicina turi savo skirtingą kiekvieno negalavimo gydymo praktiką. Tas pats juk pasakytina ir apie miškininkystę. #Share_if_you_care!

Kodėl sprendžiant dėl tinkamiausių miško tvarkymo metodų ekspertų vaidmens imasi nei praktinės patirties, nei profesinio miškininkystės išsilavinimo neturintys, tačiau gebantys garsiai reikštis visuomenininkai ir politikai?

Paradoksas, bet šie asmenys ginčija akivaizdžius dalykus. Pavyzdžiui, kad per pastaruosius 80 metų:

– miško žemės plotas išaugo 1,6 karto ir siekia 33,5% (iš jų medynai – ~95%)

 

– miškuose sukauptas medžių tūris išaugo 3,5 karto ir siekia ~0,55 mlrd. m3

 

– į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų saugomų rūšių sąrašas nutrumpinamas (nuo 764 iki 566 rūšių https://bit.ly/33eS2dO ).

 

Čia svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo – jausti atsakomybę už skleidžiamos informacijos teisingumą ir objektyvumą. Argi žurnalisto profesinė etika nereikalauja temos atskleidimui pasitelkti ekspertais tikruosius miškų tyrinėtojus ir praktikus? Tai padidintų objektyvių mokslo žinių vertę ir suteiktų tiek visuomenei, tiek ir miškų savininkams bei miškininkams informaciją apie konkrečiose sąlygose labiausiai tinkamus miškininkavimo būdus.

 

 

Ir ne paskutinėje vietoje dar vienas dalykas – turėtume prisiminti, kad be finansinės atsakomybės sunku įgyvendinti ir socialinę ar aplinkosauginę atsakomybę. Skolon ilgai negyvensi ir gerovės valstybės nesukursi, būtina darbu užsidirbti pragyvenimui ir būtinosioms išlaidoms.

 

 

Prievarta ir demagogija dažniausiai pasitelkiama įgyvendinti vien ideologija paremtus sprendimus. Tokiu atveju nekreipiama dėmesio nei į objektyvius faktus, nei į sveiką nuovoką.

 

 

Akivaizdu, kad tiesiog negalima pateikti vienintelio atsakymo – kuris vienintelis miškininkavimo būdas yra pranašiausias. Viskas priklauso nuo atskiro miško ir augavietės savybių ir medyno bei miško savininko poreikių. Tai gerai suvokia  ir žino miškininkai, tačiau ar kas klausia specialistų nuomonės?

 

Lietuvos miško ir žemės savininkų informacija

X