„Lygindamas miesto ir kaimo žmonių pirmutinę reakciją, pastebėjau, kad kaime žmonės į situaciją žvelgia nuosaikiau – ūkininkai su gyvulių, augalų virusais susiduria kiekvieną dieną. Galima sakyti, kad tai ūkininko kasdienybė. Tačiau kiekviena krizinė situacija yra tam tikra pamoka, iš kurios turime kažką išmokti“, – sako LR ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.
Karantinas pakeitė visus planus, buvo atšaukti svarbūs susitikimai, taip pat ir tie, kurie buvo suplanuoti dėl ateinančios finansinės perspektyvos. Kaip situacija pakeitė Jūsų darbus?
Buvo suplanuotas susitikimas su ES Žemės ūkio rūmų vadovais. Dabar naudojuosi pauze, dirbu ūkyje – pavasario darbai prasidės jau po savaitės kitos.
Virtualiai aktyviai bendraujame su kitų ES šalių Žemės ūkio rūmų ir kitų žemdirbių savivaldos organizacijų lyderiais: Lenkijos žemės ūkio rūmų prezidentu Viktoru Šmulevičiumi, viceprezidentu Miroslavu Borovskiu, su Vengrijos, Slovakijos, Čekijos, Latvijos, Bulgarijos. Dalinomės patirtimis ir mintimis, kaip jie reaguoja, kokie iššūkiai ir galimybės laukia ūkininkų ir kaimo gyventojų.
Nerimą kelia tai, kad stringa prekių judėjimas. Produktų šalyse narėse prigaminta, ekonomikos yra tampriai susijusios – viena šalis gamina vieno produkto daugiau, kita – kito. Lenkai, čekai turi paukščių motininius pulkus, iš ten vežamės veislinę medžiagą dedeklių, mėsinių paukščių paukštynams. Įsivežame ir kiaulienos. Išvežame sūrius…
Per kelias dienas sutriko prekių judėjimas. Kreipėmės į Vyriausybę, tarėmės ir su lenkais – ką daryti, kad mūsų šalių maisto produktai būtų praleidžiami, nestovėtų po dvi paras prie sienos. Trūkstant kažkurio produkto parduotuvėse, kyla panika, prasideda dar didesnis pirkimas. Gerai, kad tie klausimai per kelias dienas tarp valstybių buvo išspręsti.
Kokias išvadas turėtume daryti įvesto karantino sąlygomis, kokias išmokti pamokas?
Žemės ūkis neretai kaltinamas, kad per mažai prisideda prie klimato kaitos, bet dabar visi pamatėme, kad jis yra gyvybiškai svarbus. Juk žmonėms pagrindinis dalykas yra maistas. Viskas uždaroma, paliekama tik prekyba maisto produktais. Maistas – gyvybės šaltinis. Malonumai ir visi kiti dalykai nėra pirmojo būtinumo. Žemės ūkis yra svarbus ir valstybės kontekste. Matome, kad per kelias dienas beveik sugriuvo pagrindinis ES principas – laisvo judėjimo. Tampame ne ES piliečiais, o tik savo šalies piliečiais. Kiekviena valstybė pradeda kelti skirtingas sąlygas ir visų pirma rūpintis savo šalies problemomis.
Turime mokytis iš šių pamokų. Užtikrinti tiekimo grandinę, remti žemės ūkį. Iš kitos pusės, turime galvoti apie vidinę struktūrą, aprūpinimą būtiniausiais produktais bent jau trumpuoju laikotarpiu. Atrodo, kad galime visko prisivežti iš pasaulio, bet pasaulis štai ėmė ir sustabdė kai kurių maisto produktų išvežimą. Norint, kad kritiniais momentais neatsidurtume nežinioje, Vyriausybė turėtų orientuotis į vietinės tiekimo grandinės užtikrinimą, paskatinti šeimos ir vidutinį ūkininką. Neturime būti priklausomi nuo įvežtinių produktų. Įvežtiniai produktai skatina kitų šalių ekonomikas, o ne Lietuvos.
Matydami, kokių produktų stokojame šalyje, turėtume labiau paremti šių produktų grandinę. Trūksta kiaulienos – turime labiau paskatinti kiaulininkystės ūkius. Pritrūksta grikių – labiau skatinti grikių, gal linų auginimą. Tas pat dėl sodininkystė, daržininkystės. Kai kurių produktų pasigaminame pakankamai, bet ne viskas yra subalansuota.
Dėl darbuotojų sveikatos užtikrinimo labiausiai yra sunerimę ūkiai, samdantys daugiau darbuotojų. Šeimos ūkininkams šiuo atžvilgiu rūpesčių ratas mažesnis. Tačiau nuo naujojo koronaviruso neturi imuniteto niekas. Kas pašers gyvulius, pamelš karves susirgus ūkininkui?
Smulkusis ir vidutinis ūkis šioje situacijoje tikrai atsparesnis nei didelis ūkis. Jau keli sektoriai nerimauja – ką daryti, kaip įsivežti ukrainiečių darbininkų, trūksta darbo rankų. O šeimos ir vidutinis ūkis yra mobilus, nes čia darbuojasi šeimos nariai. Šiuo atveju jis yra stipresnis nei didelis ūkis, kuriame, be to, didesnė ir ligų atsiradimo rizika.
Žinoma, užsikrėtimo rizika yra ir mažame ūkyje. Susirgus vienam, ar keliems šeimos nariams, tenka spręsti problemą. Atsiranda kaimyniškos pagalbos bėdos atveju iniciatyva, kaimynai tiesiog tariasi ir gelbėja vieni kitiems.
Savanoriška veikla labai populiari kitose šalyse – Švedijoje, Italijoje. Austrijoje ūkininkai net vieni kitus išleidžia atostogų, yra specialus savitarpio pagalbos fondas, į kurį ūkininkai moka tam tikrą mokestį, padeda vieni kitiems spręsti rizikas.
Bendradarbiavimas vietos lygmeniu išsprendžia labai daug klausimų. Planavome gegužė mėnesį pasikviesti švedus, kad jie pristatytų, kaip sprendžia vietinio ekologiško produkto tiekimą mokykloms, darželiams. Jie šimtu procentų tiekia tik vietinius produktus švietimo įstaigoms. Tai nauda ir ūkininkams, ir vaikams. Pagal juos – tiekimo atstumas saugant gamtą ir klimatą turi būti ne didesnis kaip 20-30 km.