ŽŪR JUBILIEJUS

Mūsų Rūmai pastatyti ant tvirtos uolos – žemdirbių ir kaimo gyventojų pasitikėjimo

Prisiminimais ir idėjomis dalijasi LR ŽŪR tarybos narys, Lietuvos pramoninių uogynų asociacijos (LPUA) pirmininkas Adolfas Jasinevičius.

Laikas greitai bėga, keičiasi aplinkybės, keičiamės ir mes. Štai 1992 -aisiais, kai įkūrėm LPUA, atrodė, kad Lietuvoje daug ūkininkų susidomės uogų auginimu, todėl su bendraminčiais kurdami asociaciją nusprendėm į savo gretas priimti tik turinčius daugiau nei 10 ha juodųjų serbentų, daugiau nei 1 ha braškių arba aviečių. Tikriausiai tada padarėme klaidą ir po to ploto ribojimą panaikinome. Norime pritraukti daugiau narių, juo labiau, kad nedideli ūkiai neturi pasirinkimo, juk nėra, pavyzdžiui, nepramoninių uogynų asociacijos. Taigi atvėrėm duris ir mažesnius ūkius turintiems uogų augintojams – LPUA gina visų uogų augintojų interesus, o veikdami drauge daugiau pasieksime.

LPUA  Žemės ūkio rūmų nare tapo įkūrimo metais. Iš karto supratome, kad dalyvauti tokioje organizacijoje yra naudinga. Apie kitokią išlikimo galimybę net negalvojome. Ir neklydome. Esam nedidelė asociacija, todėl valdžios akyse neturime galimybių dažnai šmėžuoti, o ir valdžios institucijos pačios labiau nori gauti bendrą žemdirbių nuomonę.

Pavyzdžiui, dar tik ruošiantis stojimui į ES, uogų augintojai nukentėjo dėl šalnų – padedant LR ŽŪR mums pasisekė valdžiai įrodyti, kad valstybė kompensuotų uogininkų patirtus nuostolius. Ir pati valstybė laimėjo, nes tada būtų bankrutavę daugybė ūkių. Gavę paramą jie išliko, kiti išsiplėtė ir tai buvo naudinga visiems. Kartais išgirstu, kaip stambieji ūkininkai su ironija bando įrodinėti, kad tik jie nusipelno ES ir valstybės paramos. Tada jų klausiu – kiek jūsų yra? Keli šimtai. Taip, jums ūkininkauti labiau apsimoka, tačiau teisę gyventi ir išgyventi turi ir valdantys mažesnius ūkius. Kartais belieka stebėtis, kai regis protingus žmones taip užvaldo gobšumas, kad jie dėl papildomo pelno norėtų sužlugdyti dešimtis tūkstančių, kurie dirba nedideliuose ūkiuose. Manau, kad visi žmonės turi teisę gyventi, ūkininkauti, gal ne taip pelningai, kaip stambiausi ūkiai, bet visiems turi būti sudarytos sąlygos išgyventi. Todėl ir džiaugiuosi, kad yra LR ŽŪR, kurie jungia visas žemdirbių organizacijas ir gerbia jų teises išgyventi.

Mano atmintyje įstrigo susitikimai ir apskritai bendravimas su pirmuoju atkurtų LR ŽŪR vadovu prof. Antanu Stancevičiumi. Tai buvo itin aukštos kultūros ir intelekto žmogus. Pirmiausia su juo teko kartu darbuotis Kooperacijos plėtros komisijoje prie ŽŪM. Labai ramus, kultūringas ir diskusijose – labai konkretus žmogus. Jis nepasiduodavo emocijoms, savo teiginius paremdavo svariais argumentais, jo pasiūlymai būdavo pateikiami labai aiškiai ir be jokių užuolankų. Profesorius man buvo ir liko pasišventimo konkrečiam darbui pavyzdžiu. Kai susitinki tokius žmones, kai su jais bendrauji, tai pats bandai į juos lygiuotis, sekti jų pavyzdžiu.

Tačiau apskritai valstybė neišnaudoja LR ŽŪR rezervų, ne visada įsiklauso, išgirsta mūsų nuomones, pasiūlymus. O juk būtent mes, LR ŽŪR nariai – savo sektorių profesionalai, esame galutinis priimamų sprendimų adresatas. Taigi mes ir galime geriausiai pasakyti – kas tinka, o kas trukdo. Nemanau, kad reikėtų viską pasiimti iš praeities, bet valdžios institucijos turėtų ne tik bendradarbiauti su LR ŽŪR, bet ir deleguoti tam tikras funkcijas, kaip kad buvo tarpukario laikotarpiu.  Manau, kad tik dėl to aiškaus funkcijų pasidalijimo tarp ministerijos ir Žemės ūkio rūmų per du dešimtmečius tada buvo tiek daug pasiekta. O šiandien pastebiu, kad kai kurie valdininkai vis dar nenori tapti valstybės tarnautojais. Mes turime daugiau jėgų nei panaudojame, mes matome savo rezervus, savo galimybes, siūlome pasidalinti funkcijomis, deja, ne visada tai pavyksta. O jeigu ir pavyksta, tai labai nuvilia, kad žemės ūkio srityje nesilaikoma tęstinumo. Kažkodėl kai kurie žemės ūkio ministrai galvodavo, kad jie turi teisę viską keisti iš pagrindų. Praeina keli metai, paskiriamas kitas ministras ir istorija pasikartoja. Tokia politika žemės ūkiui labai kenkia.

LR ŽŪR ir 95 ir 30 metų. Taigi turime gilias šaknis, mūsų Rūmai pastatyti ant tvirtos uolos – žemdirbių ir kaimo gyventojų pasitikėjimo. Tiek LPUA, tiek kitiems LR ŽŪR nariams linkiu ir ateityje priimti sprendimus, kurie būtų naudingi visiems, o ne tik saujelei ūkininkų. Juk blogi sprendimai visada yra laikini, o teisingi – ilgaamžiai ir paliekantys žmonių širdyse gerus, gražius prisiminimus. Tik tokie sprendimai gali sustiprinti žemdirbių organizacijas ir valstybę.

 

X