Balandžio 26-ąją Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmuose (LR ŽŪR) – ekskursijų diena. Mat balandžio 26 –oji yra architekto, suprojektavusio Žemės ūkio rūmų pastato projektą (1929 m.) Karolio Reisono 125-asis gimtadienis.
Žemės ūkio rūmų statybai 1929 m. buvo gautas K. Donelaičio ir Parodos gatvių sankirtoje buvęs žemės sklypas. Tais pačiais metais Statybos skyriaus vedėjas Karolis Reisonas parengė Žemės ūkio rūmų projektą. 1930 m. vasarą rangovai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai, laimėję Žemės ūkio rūmų statybos konkursą, pradėjo statybos darbus. Nors pastatas dar nebuvo baigtas, 1931 m. rugsėjo 1 d. į jį įsikėlė visi padaliniai ir įstaigos. Statyba visiškai baigta lapkričio mėnesį. Tarpas tarp Žemės ūkio rūmų ir šalia buvusio gyvenamojo namo tarnavo kaip vartai į Mažajame ąžuolyne ant Parodų kalno vykusias Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodas. Jos užimdavo ne tik Parodų aikštės teritoriją su paviljonais viršutinėje terasoje, bet ir šlaitus iki K. Donelaičio gatvėje buvusių privačių sklypų.
Architektas Karolis Reisonas, gimęs 1894 m. balandžio 26 d. Peterupėje, Rygos rajonas, mirė 1981 m. liepos 17 d. Adelaidėje, Australija – latvių kilmės Lietuvos architektas. 1932 m. jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Be Žemės ūkio rūmų architektas K. Reisonas suprojektavo: Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus (1931–1936 m.), Laisvės paminklo postamentą, Kauno kunigų seminarijos rektorato pastatą (1933 m.), Prisikėlimo bažnyčią (1933 m.), Mažąją Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (1933 m.), Žemės banko rūmus (1934 m., dabar – KTU centriniai rūmai), „Pieno centro“ pastatą (1934 m., su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu), „Lietūkio“ rūmus (1938–1939 m.
Architektas parengė vadovėlius „Žemės ūkio statyba“ (1926 m.), „Molio statyba“ (1928 m.).
Priminsime, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai yra viena seniausių žemdirbių savivaldos organizacijų Europoje, įkurta dar 1926-aisiais.
Žemės ūkio rūmai veiklą pradėjo tuometinės Žemės ūkio ministerijos patalpose Kaune (Kęstučio g. 17), 1926 m., o į architekto K. Reisono suprojektuotą pastatą – Žemės ūkio rūmus įsikėlė 1931 m. rugsėjo 1 d.
Priminsime, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai yra viena seniausių žemdirbių savivaldos organizacijų Europoje, įkurta dar 1926-aisiais.
Žemės ūkio rūmai veiklą pradėjo tuometinės Žemės ūkio ministerijos patalpose Kaune (Kęstučio g. 17), 1926 m., o į architekto K. Reisono suprojektuotą pastatą – Žemės ūkio rūmus įsikėlė 1931 m. rugsėjo 1 d.
Žemės ūkio rūmuose K.Reisonas dirbo Statybos skyrius vadovu
K.Reisonas gyveno Vytauto pr. , jo paties suprojektuotame „Lietūkio” pastate (nuotrauka apačioje).
„Lietūkis“ buvo tipiška kooperatyvų sąjunga, kurioje galėjo dalyvauti tik juridiniai asmenys. Jos tikslas buvo derinti atskirų žemės ūkio kooperatyvų ir draugijų veiklą, palaikyti tarp jų ir kitų kooperatyvų nuolatinius ryšius, įvairiais būdais kelti ir tobulinti krašto ūkio kultūrą, žemės ūkio pramonę, organizuoti žemės ūkio gaminių perdirbimą ir tiesioginį pardavimą krašte ir užsienyje. Nugalėjusi konkurentus – smulkesnius kooperatyvus, „Lietūkis“ tapo stipria kooperatine organizacija.
„Lietūkis“ pradėjo plataus masto prekybą trąšomis, žemės ūkio mašinomis, sėklomis, veisliniais gyvuliais. „Lietūkis“ buvo didžiausias javų, dobilų, sėmenų ir ankštinių javų supirkėjas tarpukario Lietuvoje, stambiausias javų eksportuotojas: eksportavo linų pluoštą, sėmenis, pašarinių žolių sėklas. Taip pat rengė paskaitas ir kursus žemės ūkio tema, atliko bandymus su trąšomis. Steigė javų valymo punktus, organizavo pieno perdirbimo bendroves. Savo rankose turėjo didmeninės prekybos sandėlius, malūnus, linų perdirbimo fabriką, saldainių fabriką „Birutė“ Šiauliuose.
Pirmaisiais savo egzistavimo metais kooperatyvų sąjunga gaudavo pašalpų iš Žemės ūkio ministerijos. 1923 m. „Lietūkis“ pradėjo veikti su 14 300 litų kapitalu, o 1939 m. kapitalas siekė 10 603 000 litų.
Besiplėtojančiai ir atsikuriančiai Lietuvos pramonei reikėjo vis daugiau žaliavų, todėl didėjo ir „Lietūkio“ importuojamų prekių dalis. Buvo importuojami naftos produktai, žemės ūkio mašinos, 100 % visų į Lietuvą įvežamų trąšų, 85 % druskos, 50 % cemento, 25 % geležies. 75 % visų įvežamų trąšų sudarė superfosfatas, likusi dalis – įvairios kitos trąšų rūšys. 60 % viso įvežamo metalo buvo geležis strypais ir lapais, likusi dalis – cinkuota skarda stogams dengti. Pagrindinis tiekėjas (pusė įvežamo metalo) buvo Vokietija, likusi dalis – iš Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos. Cementas daugiausia buvo importuojamas iš Vokietijos, Švedijos, Estijos.