Gyvulininkystė

Pasaulio gyventojų mityba. Be gyvūnų – tai neveikia

Užtikrinant maisto gamybą, vienas svarbiausių vaidmenų tenka gyvulininkystei. Paklausite kodėl? O štai Miuncheno technikos universiteto profesorius Wilhelmas Windischas atsakys, jog gyvulininkystė yra būtina maisto gamybos grandinėje.

Nuotraukoje: profesorius Wilhelmas Windischas

Šiandien vis dažniau išgirstame nuomones, kad žemės ūkio gyvūnai kenkia aplinkai ir klimatui. O kai kurie žmonės mėsos vartojimą sieja net su nesveiku ir tiesiog moraliai neleistinu gyvenimo būdu. Ši nuomonė yra glaudžiai susijusi su teiginiu, kad žmonių maistas neefektyviai švaistomas, naudojant jį kaip pašarą gyvuliams. Bet ar tai tiesa? Štai penki argumentai:

1 argumentas: Visame pasaulyje tik 30 % dirbamos žemės yra ariama

FAO daro prielaidą, kad vėliausiai po 30 metų kiekvienam žmogui teoriškai teks tik apie 1500 m² naudojamo žemės ūkio ploto, iš kurio, geriausiu atveju 30 % – ariama žemė. Didžioji dauguma žemės ūkio naudmenų ploto yra pievos. Vadinasi, siekiant patenkinti visą metinį maisto poreikį penkiems žmonėms, maistas turi būti užauginamas futbolo aikštės dydžio teritorijoje, todėl tik baudos aikštelių dydžio plotas gali būti naudojamas kaip dirbama žemė ir gali prisidėti prie augalinės kilmės maisto gamybos. Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad ribotus žemės išteklius efektyviai galima panaudoti tik derinant augalininkystę ir gyvulininkystę.

2 argumentas: Gaminant augalinius maisto produktus, daugelis produktų susidaro kaip likutis arba šalutinis produktas

Vokietijoje tik apie 30 % žemės ūkio naudmenų sudaro absoliučios pievos, kurios dėl geografinių sąlygų (klimato, kritulių, nuolydžio ir kt.) netinkamos arimui. Šiose teritorijose tiekiama tik nevalgoma biomasė ir nėra jokios kitos panaudojimo galimybės, išskyrus apželdinimą mišku. Tačiau net ir maistinių augalų auginimas neišvengiamai siejamas su šalutinių produktų (pvz., šiaudų) kaupimu. Tai sudaro tiek pat biomasės, kiek ir pats nuimtas produktas. Be to, ariamoje žemėje yra nevalgomų tarpinių kultūrų, kurios yra sėjomainos dalis (pvz., dobilai). Tai reiškia, kad yra daug šaltinių pašarams, kuriuos papildo pašariniai grūdai ir baltymingi augalai, ypač sojos pupelės. Šiam tikslui sunaudojama maždaug trys ketvirtadaliai pasaulio sojų derliaus ir trečdalis grūdų derliaus.

Kitas svarbus nevalgomos biomasės šaltinis yra šalutiniai produktai, atsirandantys pramoniniu būdu perdirbant derliaus produktus į maisto ar pramonės produktus (pvz., biokurą). Šalutinių produktų dalis dažnai būna gerokai didesnė nei paties produkto. Vokietijoje gaminant 1 kg augalinio maisto, neišvengiamai gaunama bent 4 kg ne maisto biomasės. Pasaulyje nevalgomos biomasės santykis yra dar didesnis – santykiu  apie 1:7, nes dirbamos žemės yra kur kas mažiau. Nevalgomoje biomasėje yra didžiulis augalų maistinių medžiagų (pvz., azoto ir fosforo) kiekis. Sėlenose susikaupia apie trys ketvirtadaliai javų derliaus fosforo. Apdorojant aliejų ir biokurą, praktiškai visas derliaus azotas ir fosforas lieka šalutiniuose produktuose, kurie visi yra vertingi pašarai (ekstrahavimo rupiniai, žlaugtai). Todėl augalų maistinių medžiagų ciklas (grafinis vaizdas Biomasės judėjimas tarp augalininkystės ir gyvulininkystės) apima daug daugiau nei tiesioginės žemės ūkio operacijos bei tai pat apima nuimtų žemės ūkio produktų pramoninį perdirbimą.

3 argumentas. Ūkiniai gyvūnai skatina bendrą maisto gamybos produktyvumą

Nevalgomoje biomasėje esančios augalų maisto medžiagos turi būti grąžintos į žemės ūkio ciklą. Tam yra trys pagrindinės strategijos:

  • tiesioginis liekanų įterpimas į dirvą;
  • medžiagų panaudojimas per biodujų gamyklas, o digestatas taip pat naudojamas kaip trąša;
  • ūkinių gyvūnų šėrimas ir medžiagų sugrąžinimas per mėšlą, kaip ūkinė trąša.

Kad ir kurią strategiją pasirinktumėte, derliaus produktų pramoninio perdirbimo šalutiniai produktai turi būti pilna apimtimi sugrąžinti. Naudojant kaip pašarą gyvuliams, ar kaip biodujų substratą, galiausiai susidaro sandėliuojamos organinės trąšos. Jų taikymas ir naudojimas visada yra efektyvesnis nei nekontroliuojamas augalų maistinių medžiagų išsiskyrimas iš pūvančios biomasės. Naujausi tyrimai, atlikti ekologinio ūkininkavimo sąlygomis parodė, kad per visą sėjomainą įterpus tik nevalgomą biomasę, augalinio maisto galima pagaminti perpus mažiau, nei panaudojant trąšas iš biodujų gamyklų arba iš gyvulių mėšlo. Nustatyta, kad abi organinės trąšos yra lygiavertės augalų produktyvumo požiūriu. Tačiau, priešingai nei biodujų gamyklose, gyvulių auginimo procese taip pat gaminamas aukštos kokybės maistas, pavyzdžiui, mėsa ir pienas. Taigi gyvulininkystė ne tik skatina augalininkystės produktyvumą, bet ir padidina bendrą pagaminamo maisto prieaugį vienam žemės ūkio paskirties žemės vienetui. Todėl ūkiniai gyvūnai jokiu būdu nėra augalinio maisto gamybos konkurentai, o svarbi veiksmingo žemės ūkio medžiagų srautų sudedamoji dalis.

4 argumentas. Dažnai cituojami „ekologiniai pėdsakai“ yra labai skirtingi

Gyvūninės kilmės maisto gamyba dažnai kaltinama dėl labai didelių klimatui žalingų emisijų ir didelio žemės, vandens ar energijos suvartojimo. Tačiau tokia nuostata dėl didžiulio anglies, žemės ir vandens sąnaudų  gyvulininkystėje jokiu būdu nėra teisinga. „Ekologinis pėdsakas“ smarkiai mažėja didėjant našumui (1 lentelė).

Tačiau šis poveikis kiekybiškai svarbus tik tuo atveju, jei bendras našumo lygis yra žemas. Dėl didesnio našumo jis pastebimai išsilygina. Kita vertus, faktinius skirtumus galima nustatyti tarp atskirų gyvūnų rūšių ir gamybos kategorijų. Apskritai pėdsakai nuo jautienos iki kiaulienos, ir pieno iki paukštienos labai smarkiai mažėja. Jie skiriasi daugiau nei 10 kartų. To galima tikėtis vien dėl šių gamybos krypčių pašarų konversijos, nes emisijos yra efektyvumo veidrodinis vaizdas. Taip susidaro įspūdis, kad mėsinė gyvulininkystė kenkia aplinkai ir klimatui.

Šiuo metu apyvartoje esantys „ekologiniai pėdsakai“ paprastai ignoruoja faktą, kad jie buvo gauti iš intensyvių gamybos sistemų, todėl neturi bendro (pasaulio) galiojimo. Jautienos vertės, kurios laikomos itin neigiamu pavyzdžiu, atspindi Šiaurės Amerikos šėrimo sistemą su dideliu pašarų koncentratų naudojimu ir dideliu vandens kiekio poreikiu. Tikėtina, kad jie smarkiai pervertins jautienos gamybą Vokietijoje. Intensyviai auginant kiaules ir ypač paukščius, reikalingas didelis maistinių medžiagų tankis, o tai reiškia labai aukštą pašarų tinkamumo žmogaus mitybai laipsnį. Priešingai šiam reiškiniui, atrajotojai gali būti šeriami netgi vien tik žmogui nevalgoma biomase. Taigi labai mažas paukštienos auginimo ekologinis pėdsakas perkamas gyvulių pašaro konkurencijos su žmonių maistu kaina.

5 argumentas. Gyvūninis maistas, pagamintas iš nevalgomos biomasės, yra neutralus aplinkai ir neutralus klimatui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyvuliai yra įkliuvę į kompromisą tarp efektyvumo, aplinkos ir klimato apsaugos bei žmonių maisto poreikių tenkinimo. Dažnai sakoma, kad norint apsaugoti aplinką ir klimatą, ypač svarbu vengti atrajotojų. Tačiau tokia pozicija nėra teisinga, kadangi ignoruojamas faktas, kad per žemės ūkį gaminant augalinius derliaus produktus ir juos perdirbant į maisto ar pramonės prekes, neišvengiamai susidaro dideli kiekiai nevalgomos biomasės. Ši nevalgoma biomasė grąžinama į žemės ūkio medžiagų ciklą ir iš esmės yra neutrali teršalų išmetimui ir klimatui. Emisijos yra vienodos, nepaisant to, ar nevalgoma biomasė yra šeriama gyvuliams, fermentuojama biodujų gamykloje, ar tiesiog supuvusi lauke. Atrajotojai dalį išmetamų teršalų išskiria kaip klimatui žalingą metaną. Tačiau šie išmetimai yra pusiausvyroje su nuolatine degradacija atmosferoje ir todėl nešildo atmosferos dar labiau. Metano emisijų sumažinimas neabejotinai turėtų vėsinantį poveikį, tačiau jį reikia kompensuoti su unikaliu atrajotojų gebėjimu panaudoti nevalgomą biomasę.

Tačiau neišvengiamos biomasės skaidymo būdas turi didelę netiesioginę įtaką klimato poveikiui. Kai nevalgoma biomasė pūva lauke, teršalai vis tiek yra išmetami, tačiau be lydinčio biomasės pavertimo į tinkamą produktą. Priešingai, tuo tikslu biodujų įrenginiai gamina energijos šaltinius arba gyvuliai panaudojami aukštos kokybės maistui gaminti. Pagal tai, nevalgomos biomasės šėrimas gyvuliams yra ne tik iš esmės neutralus klimatui, palyginti su alternatyviomis panaudojimo formomis, bet ir bioekonomine prasme protingiausia panaudojimo forma: emisijos, tenkančios viso pagaminto maisto vienetui (augalų ir gyvulių), pasiekia minimumą optimaliai integruojant gyvulininkystę.

Gyvulininkystė apsunkina aplinką ir klimatą tik tada, kai atsiejama gyvulinė ir augalinė produkcija, o medžiagų srautai tampa nesubalansuoti, pavyzdžiui, didėjant gyvulininkystei iš žmogaus valgomosios biomasės. Kita vertus, likučiuose, šalutiniuose produktuose paprastai yra daug skaidulų, o jų virškinamumas yra gana prastas. Todėl ypač atrajotojai yra iš anksto nulemti šią biomasę paversti maistu. Kol jie ėda neišvengiamai žmogui nevalgomą biomasę, didesnės emisijos, palyginti su kiaulėmis ir naminiais paukščiais, nekelia problemų nei aplinkai, nei klimatui.

Tokiu būdu galima dar labiau pagerinti pašarų naudojimą

Kuo efektyviau gyvuliai likučius, šalutinius produktus ir šalutinius augalinės kilmės produktus paverčia aukštos kokybės maistu, tuo daugiau maisto bus galima vartoti žmonėms. Efektyvumo didinimo priemonės yra šios:

  • Maisto potencialo nevalgomos biomasės pašarinė vertė turi būti kuo didesnė.Tai galima padaryti gerinant pasėlių (pvz., rapsų) veisimą arba atskiriant šią biomasę į kokybiškai skirtingas frakcijas.Tai leidžia diferencijuoti šėrimą ir padidina jų panaudojimo galimybes.
  • Tikslus šėrimas. Tikslas – pašarų racionai su subalansuotu maistinių medžiagų kiekiu.Papildas su nepakeičiamomis amino rūgštimis, vitaminais, mikroelementais, fermentais ir kt. yra itin veiksmingos priemonės.Norint visapusiškai išnaudoti šiuos šias priemones, reikalinga nuosekli pašaro kiekio maistinių medžiagų analizė.
  • Virškinimo pajėgumų skatinimas ir žarnyno sveikatos stabilizavimas. Fermentiniai pašarų priedai užtikrina pašarų kokybės gerinimą.Jie sustiprina natūralų virškinimo pajėgumą (pvz., proteazės) arba prideda iš esmės naują virškinimo pajėgumą (pvz., fitazės). Žarnyno sveikatą stabilizuojantys priedai taip pat žymiai padidina grynąjį pašarų maistinių medžiagų prieaugį, nes fermos gyvūnai atleidžiami nuo energijos ir maistinių medžiagų pasisavinimo gynybinių reakcijų.
  • Pagrindinis pašarų išlaidų sumažinimas. Dalis pašarų neišvengiamai sunaudojama gyvulių bandų išlaikymui. Jaunų gyvulių auginimo laiko mažinimas ir jų naudojimas ilgesnį laiką ženkliai prisideda prie šio „neproduktyvaus“ pašaro suvartojimo mažinimo ir taip skatina bendrą gyvulininkystės efektyvumą. Žinoma, tam turi būti užtikrinta gyvūnų sveikata ir gerovė.

Augaliniai  maisto produktai ir ūkinių gyvūnų šėrimas vienas kitam neprieštarauja. Augalinės kilmės gyvūninės kilmės produktų „imitacijos“ (pavyzdžiui – avižų gėrimas, sojų pienas, lubinų sėklų baltymai) dažnai reklamuojami kaip alternatyva gyvulininkystei. Tačiau jie atsiranda toliau apdorojant jau esamą augalų biomasę ir savo ruožtu sukuria didelius šalutinių produktų kiekius, kuriuos galima efektyviausiai panaudoti šeriant gyvulius. Todėl augalinės kilmės imitacijos nėra priešingybė gyvūninės kilmės maistui. Atvirkščiai, jie yra tolesnis augalų biomasės skirstymas į valgomą ir nevalgomą komponentą. Bioekonomikos požiūriu šis procesas yra visiškai logiškas, nes derinant augalinį maistą ir gautą biomasę gyvuliams, iš viso gaunama daugiau maisto nei naudojant vieną iš šių dviejų būdų.

IŠVADA

Ūkiniai gyvūnai nėra nei pagrindiniai žmonių maisto konkurentai, nei sudaro didelę išmetamųjų teršalų ir žalingo poveikio klimatui naštą. Kol gyvūnai gausiausiai šeriami nevalgoma biomase, iš ūkinių gyvūnų pagaminamas maistas iš esmės didina žemės ūkio produktyvumą ir duoda didelę naudą emisijų ir klimato neutralumo atžvilgiu.  Šiuo požiūriu ūkiniams gyvūnams alternatyvos šiuo metu nėra. Tačiau būtina sąlyga yra maisto konkurencijos vengimas. Be to, turi būti maksimaliai padidintas transformacijos iš nevalgomos biomasės į aukštos kokybės gyvūninės kilmės maistą, efektyvumas. Kalbant apie tvarią ir, jei įmanoma, klimatui neutralią maisto gamybą, ateityje bus vis svarbiau suprasti ir optimizuoti vietinį augalų ir gyvūnų auginimo, įskaitant maisto pramonę, potencialą, kaip bendrą  biomasės panaudojimo sistemą.

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos informacija

X