Pieno gamintojų susirinkimas atidėtas

Lietuvos pieno gamintojų asociacijai (LPGA) nepavyko surengti ataskaitinio susirinkimo, kurio metu ketinta priimti ir itin ilgai ruoštus asociacijos įstatų pakeitimus. Iš 379 LPGA narių atvyko tik 97, todėl, pritrūkus kvorumo, ataskaitinis susirinkimas atidėtas iki gegužės 23 dienos. Tačiau pieno gamintojai pasinaudojo proga išklausyti į susirinkimą atvykusius svečius, tarp kurių buvo ir Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

Susirinkimo išvakarėse Alytaus rajone vidutinį pieno gamybos ūkį turinti Audronė Miškinienė kolegoms patarė LPGA taryboje pusę balsų skirti smulkiesiems ir vidutiniams pieno gamintojams. Pasak ūkininkės, tik tokiu atveju LPGA susigrąžintų smulkiųjų pieno gamintojų pasitikėjimą. Ar taip nutiks? Susirinkime liko neatsakyta į klausimą: kiek tarp LPGA narių yra stambiųjų ir kiek – smulkiųjų pieno gamintojų? Nors LPGA vadovas Jonas Vilionis nepaskelbė išsamesnės informacijos apie LPGA narių sudėtį pagal ūkio dydį, tačiau patikino: „Mes giname 379 savo narių interesus, o iš viso Lietuvoje yra apie 40 tūkst. pieno gamintojų, bet mes nežinome, ko jie nori, kokius jie kelia reikalavimus. Tačiau mes nepritarėme smulkiesiems pieno gamintojams nenaudingiems sprendimams“.

LPGA duomenimis Lietuvoje tik 41 ūkis turi po daugiau nei 500 melžiamų karvių, o daugiau nei po 20 karvių turi apie 2,5 tūkst. ūkių. Vidutinis pieno gamybos ūkis Lietuvoje laiko 7,6 melžiamas karves.  Taigi liko neaišku, ar LPGA gina ar negina smulkiųjų pieno gamintojų interesus?

Kupiškio rajone stambų šiuolaikinį pieno gamybos ūkį turinti Adelė Adomonienė klausė ŽŪR pirminiko: „Ką ŽŪR taryba nuveikė gindama smulkiųjų pieno gamintojų interesus?“.

„Jau ne kartą sakiau, bet pakartosiu – ŽŪR yra ne kažkokia erdvėje sklandanti institucija. Ji prasideda štai čia, tarp jūsų. LPGA yra ŽŪR narė, taigi kokius klausimus ŽŪR tarybai kėlė LPGA, tokie klausimai ir buvo svarstomi. Tačiau pritariu, kad trūko pačių pieno gamintojų aktyvumo ir turėjome dirbti daugiau“, – sakė A.Svitojus.

Pasak ŽŪR pirmininko, pieno gamybos sektorius yra vienas svarbiausių šalies žemės ūkio sektorių. Tokią išvadą galime padaryti vertindami tiek ekonominius, tiek klimato veiksnius.

„Valstybė ir ūkininkas gautų daugiau naudos gamindamas didesnę pridedamąją vertę sukuriančius produktus. O tokie ir yra pieno produktai. Valstybei naudingiau kuo daugiau grūdų panaudoti vidaus rinkoje, o ne eksportuoti kaip žaliavas“, – sakė A.Svitojus.

Deja, dėl žemų pieno supirkimo kainų Lietuvoje kalbėti apie pieno sektoriaus plėtrą sudėtinga. LPGA duomenimis, šįmet per sausio ir vasario mėnesius 2,8 tūkst. telyčių ir 1,5 tūkst. karvių lietuviai ūkininkai pardavė Lenkijos verslininkams, apie 12 tūkst. veršelių eksportuota į Izraelį.

„Mano kolegos kitose šalyse stebisi dėl tokios situacijos. Jeigu pieno kokybė atitinka standarto reikalavimus, tai ir pieno supirkimo kaina skirtinguose ūkiuose negali skirtis 15 ct/kg. Štai kaimyninėje Lenkijoje pieno supirkimo kaina tarp stambių ir smulkių ūkių skiriasi tik 2-3 ct/kg“, – pastebėjo A.Svitojus.

Pieno gamintojus ŽŪR pirmininkas informavo apie prasidedančias derybas dėl naujojo 2021-2027 m. laikotarpio.

„Mabai svarbu turėti stiprias derybines pozicijas, turėti svarius argumentus. Deja, mes jų niekada neturėjome. Mano skaičiavimais, vien todėl, kad nepasiruošėme deryboms su ES institucijomis, nuo 2004 – ųjų praradome 1-2 mlrd. EUR“, – sakė A.Svitojus.

Pasak ŽŪR pirmininko, Lietuva ir šiuo metu dar neatliko vadinamųjų savo namų darbų.

„Neatlikti ekonominiai – finansiniai skaičiavimai dėl galimų sprendimų poveikio šalies ekonomikai bei žemės ūkiui, jeigu taikytume ES ir valstybės paramos ribas, pavyzdžiui, 60 tūkst. EUR arba 100 tūkst. EUR“, – svarstė A.Svitojus.

Šiuo metu diskusijose vyrauja tik emociniai argumentai.

„Turime pasinaudoti ES vadovų teiginiais. Štai EK pirmininkas Žanas Klodas Junkeris ne kartą sakė, kad ES neturi būti antrarūšių europiečių. Turime nuolat tai priminti“, – sakė A.Svitojus.

Šį EK vadovo siekį ŽŪR pirmininkas perkėlė ir į Lietuvos vidaus rinką: „Turime sudaryti vienodas galimybes pasinaudoti ES ir valstybės parama tiek stambiems, tiek smulkiesiems ūkiams“.