Pieno sektoriaus problemos bado akis. Laukiame, ką po Europos Teisingumo teismo dėl Pieno įstatymo nuostatų pasakys Konstitucinis teismas. Tačiau kol bus pakeistas įstatymas, dar praeis nemažai laiko, tuo tarpu pieno ūkiai tyliai traukiasi iš gamybos. Problemas kelia ir Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), gina pirmiausia labiausiai skriaudžiamą pieno gamintojų grupę, antai birželio 3 d. surengtame susitikime smulkieji ir vidutiniai ūkininkai dėl žalio pieno supirkimo kainų daug karčių žodžių išsakė valdžios institucijų vadovams ir perdirbėjams. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) taip pat susirūpinusi. Suinteresuotas šalis pakvietė tartis dėl ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategijos, siūlo pasirašyti memorandumą.
Verta prisiminti, kad 2017 m. gruodžio pirmąją ŽŪM buvo iškilmingai pasirašyta deklaracija „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus plėtros strategijos gairių įgyvendinimo“, kurioje įvardyta siekiamybė – iki 2030 m. parduoti 3 mln. t pieno per metus. Šiandien akivaizdu, kad strategijos gairės nevykdomos, karvių skaičius užuot didėjęs – traukiasi.
ŽŪR direktorių Sigitą DIMAITĮ paprašėme pasidalyti įžvalgomis apie esamą situaciją bei mintimis apie ŽŪM siūlomas išeitis.
Praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo deklaracijos pasirašymo, ministerija pastebėjo, kad ilgalaikė plieno plėtros strategija neveikia?
Strategija bus tada įgyvendinta, kai gamintojai gaus orią kainą už pieną ir galės galvoti apie savo ūkių plėtrą, o ne kaip pragyventi. Esamomis ekonominėmis sąlygomis kalbėti apie plėtrą sudėtinga. Pirmiausia turi būti pinigai, ekonominis suinteresuotumas.
Pasiūliau peržiūrėti strategiją, atsirinkti, kas tinka, o kas ne. Numatyti naujas gaires. Tam reikia matyti viso žemės ūkio kontekstą, tada bus aišku, kiek galime skirti pieno sektoriui, galėsime susidėlioti priemones ir parengti realią strategiją.
Buvo įvairių pamąstymų. Daug nusivylimo. Ūkininkė iš Šalčininkų rajono su ašaromis akyse pasakojo, kad turi 150 melžiamų karvių, už kilogramą parduoto pieno neperskaičiuota kaina gauna 22 centus, jaučia nuolatinę įtampą dėl to, kaip išleisti vaiką į mokyklą. Norėtų įgyvendinti 50 tūkst. Eur vertės ūkio modernizavimo projektą, tačiau neišgali, bankai neduoda kreditų – netiki pieno ūkio perspektyva. Perdirbėjų atstovai tuojau pat sureagavo – galėtų padėti, kreditorių pasiūlyti. Pieno gamintojams reikia ne išmaldos, o deramos supirkimo kainos.
Turime naują Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (2019/633, Dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, dėl lygiavertės padėties užtikrinimo visiems rinkos dalyviams pieno produktų tiekimo grandinėje), artėja galutinis teismo sprendimas dėl Pieno įstatymo, kurio nuostatos prieštaravo Europos teisei. Teisėkūroje bus pakeitimų. Turėsime aktyviai dalyvauti visi – pieno gamintojai, juos atstovaujančios organizacijos, ŽŪR – kad įstatyme būtų aiškiai sudėlioti pieno kainodaros principai.
Kainų mes nenustatysime, to neleidžia Europos teisė, bet kainodaros principai privalo būti nustatyti. Pieno gamintojai yra silpnoji pusė. Jei nepavyksta santykius su perdirbėjais sureguliuoti partnerystės principu, tai būtina padaryti įstatymu. Priešingu atveju rizikuojame likti be pieno. Kiauliena savo rinką aprūpiname jau tik 50 proc., panašiai gali nutikti su pienu. Reikia pagirti viceministrą Venantą Griciūną – jis gilinasi, suprato landas, kuriomis naudodamiesi pieno perdirbėjai ir supirkėjai skriaudžia ūkininkus.
Iš esmės kas buvo sutarta? Ar padaryta kokia nors išvada?
Sutarta, kad strategiją reikia tobulinti. Pieno gamintojų ir perdirbėjų bendravimas yra komplikuotas, todėl ministerija svarsto samdyti moderatorių iš šalies, kuris mėgintų derinti nuomones, ieškotų galimų sprendimų, bendrų susitarimų. Pasiūlyta, kad tai galėtų būti tas pats moderatorius, kuris dalyvavo rengiant ilgalaikę pieno sektoriaus strategiją (priminsime, tai buvo tarptautinė nepriklausoma konsultacijų įmonė „Civitta“), jau žino problemas. Perdirbėjai pasižadėjo moderatoriui apmokėti už darbą.
Anuomet rengiant pieno sektoriaus plėtros strategiją ŽŪR nedalyvavo. Dabar esame pakviesti ir aktyviai dalyvausime, atstovausime pieno gamintojus. Strategijoje matome daug taisytino. Viena iš numatytų priemonių buvo – didinti pieno ūkio prestižą… Jo nepadės pakelti jokios viešųjų ryšių priemonės, nes prestižas ateina su ekonomine nauda.
Reikia turėti galvoje, kad strategija rašoma visiems, bet paramos lėšomis pasinaudoja ne visi. Kaimas gali nutarti naujai perdažyti visus namus, bet pusė gyventojų jų neperdažys, nes tam neturi pinigų. Panašiai su strategijos įgyvendinimu.
Strategija siejasi su siūlomu pasirašyti memorandumu. Dokumentą turėtų pasirašyti ir įsipareigojimus iki 2027 m. prisiimti ne tik pieno gamintojai ir perdirbėjai bei ŽŪM, bet ir mažmeninės prekybos įmonės. Pasak preliminaraus dokumento teksto, šalys įsipareigotų „siekti sąžiningo vertės paskirstymo pieno produktų tiekimo grandinėje ir kurti pasitikėjimu grįstus tarpusavio santykius“.
Parduotuvėje pieno produktai brangūs, jų kaina turbūt viršija Europos vidurkį. Kai kurie produktai brangesni negu Vokietijoje. O vidutinė kaina, kurią gauna pieno gamintojai, yra gerokai žemesnė. Didžioji nauda nusėda kažkur tarp pirkėjo ir gamintojo. Pasidalija pieno perdirbėjai ir mažmeniniai tinklai… Ar tai iš esmės pakeis memorandumas, supirkėjai ir perdirbėjai pradės mokėti teisingą kainą ūkininkui? Tai daryti jiems niekas netrukdo ir dabar!
Pirmiausia tarp partnerių turi būti pagarba vienas kitam, reikėtų atsižvelgti į abipusius interesus ir lūkesčius. Dabar ji atrodo, tarsi gyventume vien šia diena – šiandien išspausti iš pieno ūkio kas tik įmanoma, o kas bus paskui – jau nesvarbu.
Kita vertus, pieno sektoriaus negalima „iškirpti“ iš visos žemės ūkio gamybos. Yra daržovės, javai, mėsa ir kt. Visi sektoriai reikalingi. Galiausiai, visa tai lemia kaimo gyvybingumą. Kalbama apie paslaugų prieinamumą. Tačiau jei kaime gyventojų nebus, nereikalingas ir asfaltas į kaimą. Viskas susiję…
Kada numatomi tolimesni susitikimai šiais klausimais? Ir kokius artimiausius žingsnius planuoja ŽŪR, kovodami už smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų teises?
Susitikimų dėl pieno plėtros strategijos ir memorandumo data įvardyta nebuvo. Tačiau panašu, kad tai nebus atidėliojama.
Mes artimiausiu metu planuojame susitikimą su VšĮ Kaimo verslo ir verslo plėtros agentūra, išsiaiškinti jos funkcijas įgyvendinant Pieno įstatymo nuostatas. Kalbėjome su direktore Aneta Kacėnaite, kad vertėtų pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą. Mūsų specialistai kaip patarėjai galėtų dalyvauti jų rengiamose patikrose stebint, kad būtų paisoma Pieno įstatymo ir jam viršesnių europinių tos srities aktų. Dabar agentūrai gal trūksta patirties ar ryžto, ar platesnio požiūrio. Svarbiausia, kad yra vadovės geranoriškas nusiteikimas, ir tai džiugina.
Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.