NaujienosŽUR Naujienos

Šv. mišios už žemdirbius

Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus lapkričio 11 d. dalyvavo  Šv. Mišiose už žemdirbius, kurios vyko Aušros Vartų koplyčioje.

LR ŽŪR bendruomenės vardu pirmininkas A. Svitojus dėkojo Vilniaus vyskupui Dariui Trijoniui už nuoširdumą ir maldą už žemdirbius.

Dalinamės su visais, Vilniaus vyskupo Dariaus Trijonio šv. mišiose pasakyto pamokslo žodžiais.

Aušros Vartai – šv. Mišios už žemdirbius – 2019

Kas geriau, jei ne žemės ūkio žmonės gali suprasti duonos vertę. Jie geriausiai žino, kiek tai kainuoja pastangų ir triūso, kad tas mažytis grūdas, kritęs į žemę, taptų kvepiančia ir gardžia duona, padėta ant mūsų stalo. Turbūt, nesuklysiu pasakęs, jog žemdirbiai gal todėl labiau gali suprasti ir Eucharistijos vertę, kuri taip pat reikalauja iš mūsų dvasinių pastangų, kad galėtume tinkamai priimti ją į savo širdį. Juk Eucharistijos Duona tuo mažyčiu duonos pavidalu yra duodama mums, kad ji kaip tas grūdas kristų į mūsų širdies žemę ir neštų savo gausių dvasinių vaisių. Kristus kaip tas rūpestingas Sėjėjas beria į mūsų gyvenimus savo Žodžio ir Kūno grūdą, kad mes taptume vis labiau panašesni į savo Mokytoją. Kiek kartais reikia dvasios pastangų, kiek reikia aukos ir atsivertimo malonės, kad Kristaus Kūnas keistų mūsų gyvenimus. Kartais tikrai atrodo, kad tas beriamas grūdas, krinta kažkur šalia: ant uolų, į pakeles, bet taip sunkiai pasiekia tą derlingą sielos žemę. Todėl šiandien, susirinkę visi kartu, dėkokime tam Didžiajam Sėjėjui, kad Jis nepavargsta ir vis dėl to kantriai ir su meile nuolat beria savo malonės grūdą į mūsų širdis. Šiandien esame ta, kad padėkotume už jo dovanas ir tą didžiąją Dovaną – Save Patį, kurį mes gauname per Eucharistiją.

Kartu su savimi, Viešpats mums dovanoja ir visą žemę, kurią žmogui pavedė rūpintis, ir saugoti. Popiežius Pranciškus nuolat ir nuolat vis ragina atsigręžti į ją neretai pavadindamas tuo metaforišku žodžiu Motina Žemė. Nes dažnai šiandienos žmogus išnaudoja tą žemę kaip priemonę savo tikslams pasiekti, nejausdamas atsakomybės todėl ateities. Tarsi toji žemė būtų paprastas darbo laukas, kurį nualinus būtų galima pakeisti kitu. Apskritai šiandienos žmogus, vis labiau įpranta gyventi virtualios realybės pojūčiu, pradeda suvokti, kad viskas gali būti keičiama, taip kaip kompiuteriniame žaidime: ekranas tas pats, o virtualioji realybe – kita. Tačiau mes gyvename aktualioje realybėje ir svarbu suvokti, kad kitos žemės Viešpats mums kol kas nedovanoja. Jis kviečia rūpintis ta pačia aplinka, kurioje turime gyventi atsakingai ir su išmintimi. Suvokiant, kad tai yra mūsų namai, kad tai bus namai ir ateities kartoms.

Neseniai pasibaigusiame Amazonijos sinode buvo kalbama apie integralią ekologiją, kuri neturėtų būti suvokiama vien tik išorinės aplinkos pagrindu. Integralioji ekologija apima visą kūriniją, kurioje kiekvienas turi savo vertę ir paskirtį. Žmogus, kuriam yra viskas pavesta rūpintis kaip išmintingam Dievo kūrinijos tvarkytojui, neturi savęs suvokti kaip to, kuriam viskas yra atiduota kaip valdovui. Iš kiekvieno bus pareikalauta apyskaita  savo darbus. Todėl Kūrėjas jau nuo pat žmonijos pradžios kviečia mus būti Jo bendradarbiais. Šv. Raštas mini, jog žmogus turi bendrauti su gamta kaip protingas ir sumanus globėjas, o ne kaip neatsakingas išnaudotojas.

Todėl pirmasis mūsų uždavinys, norint būti Dievo bendradarbiais, yra įdirbti tinkamai savo širdies žemę. Tai yra pirmoji dirva, nuo kurios turime pradėti rūpintis viskuo kitu. Ekologinė nuodėmė kaip ir kitos kyla iš neįdirbtos, įvairių nuodėmių piktžolėmis apaugusios mūsų širdies žemės. Ir ši nuodėmė nėra vien tik tiesioginis gamtos žalojimas. Ji jau prasideda žmogaus santykyje su kitu, su artimu. Mylėti artimą kaip save patį. Čia kryptis, kuri padeda išvengti daugelio nuodėmių. Mūsų artimas gali būti tas, kurio aš nepažįstu, kuris man nerūpi, nors gyvena šalia manęs. Tačiau kenčia dėl mūsų veiksmų. Kaip Amazonijos sinode buvo apibrėžta, jog ekologinė nuodėmė yra tiesioginis veiksmas arba neveiksnumas ten, kur turime pareigą prieš Dievą, prieš kitus, bendruomenę ir aplinką. Tai yra nuodėmė ateities kartoms ir pasireiškia taršos ir aplinkos harmonijos sunaikinimo veiksmais ir įpročiais, pažeidimais dėl tarpusavio priklausomybės principų ir būtybių solidarumo tinklų nutraukimo ir prieš teisingumo dorybę.

Kas mums gali padėti išeiti iš šios situacijos. Čia Aušros Vartuose, mūsų žvilgsnis krypsta į Mariją, kuri tobuliausiai atsiliepė į savo pašaukimą, vykdyti Dievo valią. Marija yra ateities moteris. Ji, tyliai viską apsvarstydama savo širdyje, išgyvendama visus įvykius dabartyje, su viltimi ir pasitikėjimu Viešpaties valia žvelgia į ateitį.

Tam tikra prasme, galime pasakyti, jog žemdirbys labiausiai turi būti pasiruošęs Dievo veikimo netikėtumui. Niekada nėra garantuotas dėl oro sąlygų, niekada negali tiksliai prognozuoti, kas bus rytoj. Bet nepaisant viso to, jis  turi berti grūdą šiandien, kad  galėtų rytoj pjauti derlių. O ar ji bus gausus ar ne, ne viskas priklauso nuo jo pastangų. Jis turi būti pasiruošęs skaityti klimato ženklus, operatyviai prisitaikyti prie kaitos ir atrasti tą optimalų sprendimą, dėl kurio niekada negali būti pilnai garantuotas, bet su viltimi turi eiti į priekį.

Tad melskime, kad mes mokėtume dažnai pakelti savo žvilgsnį aukštyn. Ne vien tam, kad stebėtume, koks bus oras šiandien ar rytoj, bet kad mokėtume pastebėti danguje Tą, kuris sukūrė mūsų pasaulį ir mus. Be kurio valios nė plaukelis nuo galvos nenukrenta. Ir kad mokėtume Aukščiausiajam padėkoti net už tai, kas kartais atrodo lyg ir įprasta. Tad kartu su Marija mokinkimės būti dėkingi. Amen.

X