Tautinio paveldo gamintojai ir kūrėjai laukia, kol valdžia atsigręš ir į jų pusę

Jau tradiciškai į LR Žemės ūkio rūmus susirinko Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos (LTPGKA) taryba.

Tautinio paveldo gamintojai ir kūrėjai aptarė kylančias problemas ir tikėjosi jas išsakyti valdžios atstovams. Deja, į LTPGKA tarybos posėdį atvyko tik naujasis VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros (KVIRPA) Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjas Paulius Uleckas, kuris iš esmės pritarė LTPGKA narių priekaištams dėl iki šiol vyravusio valdžios abejingumo tautinio paveldo gamintojams ir kūrėjams.

Kas yra LTPGKA? Tai – nevyriausybinis, savarankiškas ir nepriklausomas viešasis juridinis asmuo, savanoriškumo principu jungiantis fizinius ir (ar) juridinius asmenis, užsiimančius tautinio paveldo veikla. Asociacijos misija – vienyti Lietuvos tautinio paveldo gamintojus ir kūrėjus, siekiant išsaugoti senąsias Lietuvos tradicijas, menus ir kultūrą.  LTPGKA siekia šviesti visuomenę, vartotojus informuoti apie produktų bei amatų, pažymėtų tautinio paveldo ženklais, autentiškumą ir išskirtinę jų vertę.

Šiuo metu Lietuvoje darbuojasi apie 850 tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų, kurių specializacija labai plati – nuo užsiimančių įvairiausių maisto produktų gamyba, drožėjų iš medžio – kryžiadirbių, klumpių drožėjų ir kt., kalančių iš akmens, gaminančių kubilus ir kt. ir baigiant pagal senovines tradicijas skutančių barzdą, tiesa, toks sertifikuotas barzdaskutys Lietuvoje yra tik vienas. Kiek ir ko tautinio paveldo meistrai pagamina?  Oficialiai teigiama, kad tautinio paveldo amatininkų asortimentas artėja prie 3 tūkst. skirtingų ir sertifikuotų gaminių. Tokie gaminiai mugėse ar kitur žymimi specialiu tautinio paveldo ženklu.

Tačiau tarybos posėdyje kilo diskusija ar toks ženklas apskritai reikalingas?  KVIRPA skyriaus vedėjas Paulius Uleckas apgailestavo, kad retas vartotojas žino apie tokio ženklo egzistavimą ir dar mažiau yra žinančių, ką jis reiškia. Taigi reikėtų viešinti, vartotojams pateikti daugiau informacijos. Bet viešinimas kainuoja. Kiek valstybė skirs lėšų šiam ir kitiems tautinio pavaldo reikalams?  Pasak LTPGKA  valdybos pirmininkės Jolantos Kubolienės, iki šiol daugiausia tik patys tautinio paveldo meistrai propagavo šį ženklą. Kita vertus, kaimynai latviai tokio ženklo net neturi ir apie tokį ženklinimą dar tik svajoja.

„Nors ne kiekvienas vartotojas žino, ką reiškia mūsų ženklas, bet kiekvienas yra įsitikinęs, kad taip paženklintas gaminys yra ne masinės gamybos, o išskirtinis. Todėl viešinti būtina“, – sakė J.Kubolienė.

Tautinio paveldo amatininkai ne atsitiktinai diskutavo dėl ženklo, nes su apmaudu stebi, kaip įvairiuose ne tik didmiesčių, bet jau ir rajonų savivaldybių organizuojamuose renginiuose, skirtuose net tautinėms tradicijoms, įsivyrauja pigiausių gaminių iš Kinijos prekyba.

„O juk mūsų gaminiai yra ne serijiniai, kiekvienam skiriame daug rankinio darbo, todėl mes negalime konkuruoti su importuotais dirbiniais iš Kinijos, apie kurių kokybę vartotojai neretai neturi žinių“, – sakė ąžuolinių statinių ir kitų dirbinių iš medžio meistras marijampolietis Vitalius Striuogaitis.

P.Uleckas pateikė KVIRPA pasiūlymus, kaip reikėtų gaivinti vos gyvuojančią tautinio paveldo kūrybą.

„Deja, kol kas nėra su kuo tartis – mūsų planus sujaukė Žemės ūkio ministerijos vadovų pasikeitimas. Kol kas vis dar nėra paskirtas viceministras, kuris bus atsakingas ir už tautinio paveldo sritį, taigi laukiame“, – sakė P.Uleckas.

LTPGKA nusprendė susitikti su Savivaldybių asociacijos vadovais ir aptarti šią problemą – savivaldybės turėtų skirti paramą jų teritorijose dirbantiems tautinio paveldo kūrėjams ir kažkaip riboti masiškai plintančius nevertingus kičo gaminius tiek iš Kinijos, tiek iš kitų rinkų.

LTPGKA tarybos nariai aptarė ir kitus organizacijos gyvavimui svarbius klausimus.

Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.