ŽUR Naujienos

Tautinio paveldo produktų populiarinimas ir valstybės parama – tik popieriuje

53Peržiūrų

Karantino sąlygos švelninamos, tikimės, kad ateis laikas, kai jis bus atšauktas, tačiau dar ilgai rinkose jausime finansinį šaltuką. Kaip išgyventi tautinio paveldo produktų gamintojams? Jų produktai – išskirtiniai, jiems sukurti reikia daugiau pastangų. Įstatymai savivaldybes įpareigoja tokiems amatininkams skirti daugiau dėmesio, tačiau Vilniaus savivaldybės administracija parodė išskirtinę nepagarbą tautinio paveldo puoselėtojams.

 

Įstatymą priėmė ir užmiršo

 

Prieš 13 metų (2007 m. birželio 26 d.) Lietuvos Seimas priėmęs Tautinio paveldo produktų įstatymą Nr. X-1207 (Žin., 2007, Nr. 77-3043) žadėjo užtikrinti tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą, įgalinti sukauptos tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo patirties išsaugojimą ir sklaidą. Ir atrodė, kad mūsų tautos įvaizdžio stiprinimui ateis vertingi laikai. Štai Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama minėto įstatymo nuostatas, 2007 m. spalio 2 d. nutarimu įgaliojo Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) nuo 2008 m. sausio 1 d. atlikti Tautinio paveldo produktų institucijos funkcijas ir parengti teisės aktų, kurių reikia Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymui įgyvendinti, projektus. Tačiau gera iniciatyva užstrigo. Tautinio paveldo kūrėjai pasijautė lyg šuniui penkta koja.  Bet vilčių buvo. Karantinui švelnėjant ruseno viltis, kad artėja ta išsipildymų valanda, kai amatininkų problemas valdžia išgirs.

Tokių vilčių vedamos Lietuvos tautinio paveldo produktų gamintojų ir kūrėjų asociacija ( š. m. gegužės 12 d.) bei Amatininkų asociacija „Amatų šalis“ (gegužės 15 d.) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti organizuoti tautinio paveldo gamintojų turgelius Gedimino prospekte, Bernardinų sode, Gedimino kalno papėdėje ir kitose vietose, kur po karantino dietos galėtų ir amatininkai atgauti finansinį kvėpavimą ir kokybiškų, išskirtinių produktų įvairove pamaloninti tiek vilniečius, tiek Vilniaus svečius, kurių, švelnėjant karantino reikalavimams, sulauksime vis daugiau ir daugiau.

Tačiau abi asociacijos sulaukė beveik vienodų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymų – abiejų asociacijų pasiūlytos vietos savivaldybės atstovams netiko. Viešai netgi buvo pasakyta, kad Vilnius, skirtingai nei Ryga, Talinas, Gdanskas ar Varšuva, į savo gatves, aikštes bei skverus miesto centre amatininkų neįsileis. Ir pasiūlė įsikurti rezervate – vegetuojančiame Tymo turgaus kvartale. Ir dar, tarsi pasityčiojant, pridūrė: „arba kitoje tokio pobūdžio vietoje, kur įprastai mažesni žmonių srautai ir jums bus reali galimybė užtikrinti karantino reikalavimų laikymąsi“.

 

Į argumentus atsakė: „NE“

Abiejų asociacijų vadovai vienu balsu sakė, kad Vilniaus savivaldybės administracija iš tikrųjų rūpinasi ne dėl karantino reikalavimų laikymosi.

Tautinio paveldo produktų gamintojai Vilniuje, Gedimino prospekte tikėjosi apie 20 pardavimo vietų. Lietuvos tautinio paveldo produktų gamintojų ir kūrėjų asociacijos vadovė Jolanta Kubolienė stebėjosi Vilniaus savivaldybės administracijos pateiktais argumentais: „Nustebau išgirdusi aiškinimą, kad savivaldybė neketina Gedimino prospekto paversti turgumi. Bet juk mes prašėme tautinio paveldo produktų gamintojams skirti tik vieną vietą – prie Kudirkos aikštės. Ten platus šaligatvis, niekam netrukdytume. Keista tai girdėti iš miesto vadovų lūpų, juk mes tik pagyvintume tas šaltas erdves, suteiktume senojo Vilniaus centrui jaukumo“.

„Noriu pabrėžti, kad prekiautume ne bet kokiais gaminiais, bet tokiais, kokių nerasite įprastuose turguose. Ypatingais produktais. Pavyzdžiui, išskirtine duona, išskirtiniu obuolių sūriu – tokiu, kuris gaminamas kelis mėnesius ir kt. Deja, nei vilniečiai, nei sostinės svečiai tokių galimybių neturės tik todėl, kad miesto vadovai už juos nusprendė“, – sakė J.Kubolienė.

Asociacijos vadovė apgailestavo, kad Seimo priimti įstatymai savivaldybėms tarsi nerūpi. Kunigaikštystės. O juk kai kurie tautinio paveldo produktų gamintojai dėl karantino pateko į aklavietę: „Kai kurie negavo ir negaus jokios paramos nuostoliams kompensuoti.

„Jie ir neprašytų valstybės paramos – suteikime jiems galimybes dirbti, deja…“, – prašė A.Kubolienė.

Amatininkų asociacijos „Amatų šalis“ vadovas Kęstutis Šeduikis tarsi nujausdamas savivaldybės administracijai pateikė net šešias vietas Vilniaus centre, kur amatininkai galėtų laikinai įsikurti.

„Mes pasiruošėme, stebėjome žmonių srautus, numatėme visus niuansus, kad būtų patogu ir mums, ir kad netrukdytume tose vietose įsikūrusioms kavinėms, parduotuvėms ar įstaigoms. Visus argumentus savivaldybės administracijai pateikiau. Mes esame pasiruošę vykdyti griežčiausius jų reikalavimus. Ne, negalima ir taškas. Jokių diskusijų. Esą savaitgaliais tose vietose susikaupia daug žmonių. Mums pasiūlė dirbti ten, kur nėra žmonių – į Tymo turgų. Ačiū. Bet mūsų gaminiai – ne turgaus pirkėjams“, – sakė K.Šeduikis.

Vilniaus savivaldybės administracijai nepadarė įspūdžio K.Šeduikio pasakojimas, kad Rygos, Talino ir kitų miestų savivaldos administracijos amatininkus įsileidžia į senamiesčius. Ir ne tik savo amatininkus. Asociacijos „Amatų šalis“ nariai kasmet dalyvauja įvairiuose renginiuose ne tik Latvijoje bei Estijoje, bet ir Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje.

„Šįmet dėl pandemijos išvykti negalime, tačiau nesuprantame, kodėl mums neleidžiama dirbti savo šalies senamiesčiuose?“, – stebėjosi K.Šeduikis.

Ministerija gali tik paraginti  

 

Žemės ūkio ministerijoje tautinio paveldo reikalais rūpinasi Mokslo ir inovacijų skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Belevičienė.

Gal turite paguodžiančių žinių?

„ŽŪM kreipėsi raštu į visas šalies savivaldybes per savivaldybių asociaciją, raginome pagelbėti tautinio paveldo produktų gamintojams rengti arba sekmadienio turgelius, arba kitu laiku, prašėme mažinti vietines rinkliavas. Deja, atsiliepė berods tik trys savivaldybės. Pavyzdžiui, Širvintų, Prienų bei Panevėžio savivaldybės pažadėjo sumažinti rinkliavas, beje, šios savivaldybės ir anksčiau negailėdavo dėmesio amatininkams. O štai Kauno savivaldybė pranešė, kad jokių lengvatų tautinio paveldo produktų gamintojams neketina taikyti. Tyla į mūsų raginimą atsakė ir Vilniaus savivaldybė“, – informavo D.Belevičienė.

Nei ŽŪM, nei kita ministerija savivaldybių negali priversti ar daryti joms įtaką. Todėl savivaldybės ir nesistengia.

Kokia išeitis? Blogai, kad Seimo narių priimtas įstatymas tarsi pakibo ore – nesukurti pagrindai jį įgyvendinti.

„Įstatymas savivaldybes įpareigoja savo strateginiuose dokumentuose numatyti įvairiapusį palankumą tautinio paveldo produktų gamintojams, tačiau akivaizdu, kad savivaldybės pirmenybę skiria pinigams“, – sakė D.Belevičiūtė.

X