Naujienos

Ūkininkams rūpi dirvožemis ir jo ateitis

Birželio 18 d. ūkininko Vytauto Račicko ekologiniame ūkyje vyko Žemės ūkio rūmų įgyvendinamo projekto „Mikrobiologinių preparatų pritaikymas daržovių produktyvumui ir atsparumui fitopatogenams didinti bei dirvožemio ekosistemos būklei pagerinti“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Žinių perdavimas ir informavimo veikla“ veiklos sritį „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veiklai“ lauko diena.

„Svarbiausias projekto tikslas – apjungti Žemės ūkio rūmų konsultantų patirtį ir žinias su ūkininkų patirtimi bei mokslo pažangiausiais atradimais ir padėti ūkiuose spręsti biologinės įvairovės ir ekosistemų apsaugos dirbamoje žemėje, dirvožemio biologinio aktyvumo mažėjimo, mitybos elementų balanso atstatymo problemas. Džiaugiamės, kad projektų idėjas pasiūlo pažangūs Lietuvos ūkininkai, kuriems rūpi biologinės įvairovės, dirvožemio problemos, kurie domisi naujausiais mokslo pasiekimais ir siekia juos įdiegti savo ūkiuose“ – kalba Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio technologijų skyriaus konsultantė dr. Edita Karbauskienė.

Projektas paskatins diegti biotechnologines naujoves ir didinti pelningumą, mažinant cheminių trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimą, integruojant į šiuolaikinėmis technologijomis auginamų daržovių gamybą mikrobiologinius produktus, praturtintus bakterijomis ir mikrogrybais, siekiant šaknų rizosferoje atkurti susilpnėjusį natūralų dirvožemio biologinį aktyvumą, atstatyti mitybos elementų balansą, padidinti augalų atsparumą nepalankioms auginimo sąlygoms, padidinti derlingumą bei sumažinti gaminamos produkcijos savikainą.

Projekto metu atliekami parodomieji bandymai skirtingo intensyvumo daržininkystės ūkiuose: palankiuose ir mažiau palankiuose ūkininkauti Lietuvos regionuose pagal patvirtintą metodiką ir matavimo metodus. Bus nustatytos ekonomiškai optimalios mikrobiologinių produktų naudojimo normos žemės ūkio augalams ir pakeistos augalų produktyvumo galimybės, dirvožemis bus praturtintas ekosistemai naudinga biota, kas sąlygos dirvožemio struktūros pagerinimą, augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams, sumažins sausros padarinių žalą.

„Projektas šiandien ypač aktualus, kadangi naudojant chemines trąšas ir kitas chemines priemones didėja dirvožemio degradacija, grunto toksiškumas, gruntinio ir paviršinio vandens užterštumas, mažėja biologinis aktyvumas, kinta dirvos struktūra, mažėja humusinių medžiagų kiekiai, prarandamas gebėjimas sukaupti ir išlaikyti dirvoje drėgmę, pakinta augalų mineralinių mikro/makro trašų įsisavinimas, augalai tampa neatsparūs kenkėjams ir ligoms. Sumažėjus arba išnykus tam tikriems mikroorganizmams dirvožemyje, augalai negali įsisavinti mineralinių ir kitų naudingų medžiagų, dėl ko sutrinka augalų augimo procesai, jie tampa skurdesni, prastėja derlius. Atlikta daug tyrimų, įrodančių, kad išbėrus mineralines trąšas neįvertinus dirvos derlumo ir trąšų agresyvumo, pakito mikrobiologinių procesų ritmas, o agrocenozės prarado stabilumą. Taigi, žemdirbiai įvardija problemą – mažėjantis derlius ir įdedamų lėšų į trąšas atsiperkamumo lygio kritimas“ kalba projekto vadovė, Žemės ūkio rūmų konsultantė dr. Edita Karbauskienė

Tvarios žemės ūkio politikos formavimas paskatino biotechnologijų plėtrą ir mokslinių tyrimų indėlį tiriant glaudžius augalo ir dirvos mikroorganizmų ryšius agroekosistemoje, kurių rezultatų pasekoje pramoninės gamybos sąlygomis gaminami ir registruojami naujos kartos mikrobiologiniai produktai įvairiose pasaulio šalyse.

Dirvožemis yra ne tik pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė, bet augalų ir mikroorganizmų gyvenamoji vieta bei mitybos procesų pagrindas. Vienu svarbiausiu dirvožemio kokybės rodikliu galime laikyti bendrosios  mikroorganizmų biomasės akumuliaciją armens sluoksnyje. Jame vyksta nenutrūkstamas medžiagų apykaitos ratas, kuriame augalinės ir gyvulinės kilmės liekanos yra mikroorganizmų bei sudėtingų biocheminių procesų skaidomos iki paprastesnių organinių darinių ir mineralinių komponentų, kurie vėl patenka į medžiagų apykaitos ratą.

Intensyvi žemdirbystės sistema neatsiejamai susijusi su gausiu mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimu. Siekiant įvairiomis cheminėmis priemonėmis didinti augalų produktyvumą, svarbu nepažeisti dirvožemyje ekologinės pusiausvyros. Tačiau kaip parodė JAV praktika, mineralinių trąšų naudojimas ir humuso nesaugojimas po 25-30 metų pilnai nualina dirvožemį, dirbami laukai tampa dykuma ir netinka žemdirbystei. Atstatyti dirvožemio struktūrą, humuso kiekį pareikalauja daug laiko ir investicijų. Pagal Liublino gamtos universiteto (Lenkija) prof. hab. dr. Ewos Solarska duomenis, dėl dirvožemio degradavimo nuo 1985 m. iki 1996 m. bulvėse kalcio kiekis sumažėjo 70% (nuo 14 iki 4 mg/100 g produkto), magnio – 33% (nuo 27 iki 18 mg/100 g produkto); braškėse vitamino C kiekis sumažėjo 80% (nuo 60 iki 13 mg/100 g produkto), kalcio – 14% (nuo 21 iki 18 13 mg/100 g produkto).

Azotinių trąšų naudojimas, siekiant produkcijos derlingumo didėja tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje. Augalai įsisavina tik iki 50 % azoto trąšų, todėl dideli jų kiekiai patenka į gruntinius bei paviršinius vandenis. Aplinkosauginiu požiūriu svarbiausias yra azoto ir fosforo balansas, nes šie elementai panaudoti neteisingai prisideda prie vandenų taršos, o perteklinis azoto trąšų naudojimas gali įtakoti atmosferos taršą ir dirvožemio degradaciją. Naujos kartos mikroelementinės trąšos padeda augalui geriau įsisavinti įvairių formų azotą.

Laikantis Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ir pažangaus ūkininkavimo principų, Lietuvoje vis sparčiau plinta intensyvios žemdirbystės alternatyvos: tai tausojamoji, arba nacionalinės kokybės produktų gamybos, ir ekologinė žemdirbystės sistemos.

Ekologinių ūkių derlingumo didinimo ir dirvožemio gerinimo problema taip pat aktuali visoje Lietuvoje: mažesnis trąšų naudojimas dirvožemio kokybės negerina, tuo tarpu derlingumas yra mažesnis nei tradicine žemdirbyste užsiimančiuose ūkiuose, dėl to kenčia ūkininkų pajamos. Didelė problema ekologiniuose ūkiuose – dirvožemio agrocheminių rodiklių degradacija. Negalint naudoti mineralinių trąšų, dirvožemis tampa vienintele mitybine terpe, iš kurios augalai kasmet išeikvoja daugiau, negu grąžina su šaknimis ir augalų liekanomis. Tręšiant organinėmis trąšomis ir mažinant mineralinių trąšų kiekį ar visai atsisakant jų, dirvožemyje didėja organinės anglies kiekis, tačiau iškyla įvairiapusės augalų mitybos problema.

Intensyvus žemės dirbimas, pesticidų naudojimas sudaro galimybę gauti didelius ir konkurencingus derlius, tačiau sukelia trikdžius ir pokyčius ekosistemoje, todėl mažėja dirvožemio mikroorganizmų veikla ir aktyvumas, silpnėja augalų imunitetas ligoms ir kenkėjams, lėčiau skaidomos organinės medžiagos, didėja dirvožemio laidumas šalčiui ir šilumai, blogėja žiemojimo sąlygos, dėl to vyksta dirvožemio degradacija ir mažėja kultūrinių augalų derlius.

Ši problema aktuali visiems šalies žemdirbiams vykdantiems veiklą bet kuriame augalininkystės sektoriuje: grūdininkystėje, daržininkystėje, uogininkystėje ir kt. Visi ūkiai Lietuvoje susiduria su dirvožemio kokybės blogėjimu bei siekia didinti derlingumą, nebloginant produkcijos kokybės, ribojant neigiamą įtaką aplinkai ir mažinant veiklos sąnaudas.

Šiuo metu rinkoje daugėja specialiųjų mikrobiologinių trąšų, savo sudėtyje turinčių įvairių bakterijų ir mikrogrybų kompozicijų, kurių dėka stiprinama šaknų sistema, spartinamas fotosintezės procesas, didinamas atsparumas nepalankiems aplinkos veiksniams, gerinama dirvožemio struktūra, stiprinama augalo imuninė sistema, sumažinamas patogeninių mikroorganizmų skaičius augalo šaknų zonoje, pagerinamas organinių medžiagų irimo ir humuso susidarymo procesas, padidinamas maisto medžiagų pasisavinimo koeficientas, o ypač fosforo junginių mažiau našiuose dirvožemiuose. Dalis šių produktų sertifikuota ekologinės gamybos ūkiams.

Mikrobiologiniai preparatai savo sudėtyje turi pieno rūgšties bakterijas, fotosintezės bakterijas (PNSB), aktinomicetus, mikrogrybus, mieles. Šių mikroorganizmų visuma turi efektyvias detoksikacines, antioksidacines ir antientropines savybes. Šios savybės yra veiksmingos, iš naujo auginant didelę naudingų mikroorganizmų grupę užterštose arba išbalansuotose aplinkose, tokiose kaip nederlingi dirvožemiai. Dėka padidinto kiekio mikorizę formuojančių mikroorganizmų, mikrobiologiniai preparatai turi išskirtines savybes. Šie preparatai gaminami natūralios fermentacijos būdu, juose nėra chemiškai susintetintų arba genetiškai modifikuotų produktų (savyje neturintis GMO). Mikroriziniai preparatai – tai dirvožemio ekosistemos gerintojai, turintys platų spektrą bakterijų ir mikrogrybų, fotosintezės bakterijų, kurie išvalo dirvožemį nuo toksinų, stiprina augalų šaknis, gerina maisto medžiagų pasisavinimą, stabilizuoja mikrobiologinę pusiausvyrą, pagerina maisto medžiagų, o ypač fosforo pasisavinimą, transformuoja kenksmingas medžiagas, tokias kaip sieros vandenilis į naudingus elementus. Gerų bakterijų įvedimas sukuria ekologišką mikroflorą, kurioje naudingos bakterijos dominuoja kenksmingų bakterijų atžvilgiu, kuriant sveikesnę ir gyvesnę aplinką. Savo ruoštu probiotinė mikroflora negali pagerinti dirvožemio struktūros ir kokybės jei jame nėra biologiškai skaidžių organinių medžiagų.

Japonijos ir JAV mokslininkų pastangomis sukurti probiotiniai preparatai (kompozicijos), skirti žemdirbystei, gyvulininkystei, žmogui. Europos Sąjungos valstybėse narėse vis daugiau naudojama probiotinių preparatų augalininkystėje. Dirvožemio struktūros ir kokybės gerinimo srityje, t.y. humuso kiekio atkūrimo, buferingumo, sorbcinių savybių gerinimo ir kt., lyderės yra Austrija ir Vokietija. Be kita ko, Lenkijoje įkurtas specializuotas institutas probiotinių preparatų, skirtų žemės ūkiui, sukūrimui. Lietuvoje probiotiniai preparatai augalininkystėje praktiškai dar nenaudojami. Atlikti bandymai Aleksandro Stulginskio universitete ir gauti teigiami rezultatai, tačiau dar nėra propaguojamas tiesioginis mikrofloros poveikis dirvos kokybės gerinimui ir maistinių medžiagų įsisavinimui.

Projektas padės išspręsti dirvožemio struktūros blogėjimo ir nesaikingo trąšų naudojimo problemas, parodys Lietuvos žemdirbiams biotechnologinių produktų (probiotinių preparatų) ir mikroelementinių trąšų naudojimo privalumus, išsaugant dirvožemio struktūrą ir kokybę ateities kartoms, augalų produktyvumą nekenkiant aplinkai.

X