Naujienos

Už badu stimpančių kiaulių įmonėje AB ,,Kiaulių veislininkystė“ kyšo ir Žemės ūkio tarybos ausys

Žemės ūkio taryba ūkininkų tarpe labai didžiuojasi, kad atstovauja visus sektorius, tame tarpe ir kiaulių augintojus, kadangi savo negausiame narių sąraše turi Veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociaciją. Veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacija kol kas nieko neveisia ir negerina, tiesiog eilę metų gyveno glaudžioje simbiozėje su AB ,,Kiaulių veislininkystė“ ir viena kitą užstojo svarbiais momentais – ypač kai iškildavo grėsmė privatizuoti. Taigi Žemės ūkio taryba iš tiesų atstovauja ir valstybės valdomai AB ,,Kiaulių veislininkystė“, kuri šiuo metu badu marina Lietuvos baltąsias kiaules ir kuri daugelį metų neefektyviai naudojusi valstybės lėšas priėjo visišką liepto galą. Kadangi Žemės ūkio taryba dažnai meta kaltinimus, kad kai kurios Žemės ūkio rūmų asociacijos yra neskaitlingos, tai čia puiki proga pasižiūrėti patiems į save ir pamatyti, kam gi atstovauja ir kieno interesus gina pati Žemės ūkio taryba.

Lietuvoje visi komerciniai kiaulininkystės ūkiai dirba tik su užsienyje išvestomis kiaulių veislėmis ir genetinis papildymas (kuilių sperma ir veislinis prieauglis) atvyksta tik iš užsienio. Todėl, kad geros lietuviškos genetikos, tinkančios šių dienų konkurencine aplinkai neturime, o sukurti nesugebėjome ir nesugebėsime, kadangi tai kainuoja ne tūkstančius, o milijonus eurų. Panašiai, kaip su lengvaisiais automobiliais – Lietuva negamina savo automobilio, kadangi neturi nei specialistų, nei tam reikalingos infrastruktūros ir kt., tačiau kol kas niekam nekilo mintis sukurti lietuvišką ,,Tautos vežimą“.  Lenkijoje buvo kuriamas automobilis – ,,Polonez“, tačiau net su visa valstybės pagalba ir importo muitais, nesugebėjo konkuruoti su garsiomis pasaulyje automobilių kompanijomis ir polonezas liko istorijoje. Panašus polonezo likimas ištiko Lietuvos baltųjų veislės kiaulę – ji yra Lietuvos kiaulių veislininkystės ,,lietuviškas polonezas“. Ėda daug pašaro ir per lėtai auga, veda nedaug paršelių ir todėl, kad visiškai neišnyktų, valstybė moka dotacijas, kad tik kas nors šią kiaulę laikytų, todėl ji yra tarsi  savotiškas zoologijos sodo gyvūnas, kuris laikomas tik tam, kad veislė galutinai neišnyktų, ateityje žmonės galėtų ją pamatyti, mokslininkai tyrinėti, o valstybė saugoti. Tarptautiniai įsipareigojimai numatė tokių nykstančių gyvulių veislių saugojimą ir todėl Lietuvoje saugoma apie 200 vnt. šių nykstančių kiaulių ir tai yra optimalus skaičius, kurį tikslinga saugoti. Tačiau tokia mokama pagalba saugoti veislę juk gali būti pasinaudota ir ne būtinai saugoti kiaulių veislę, o prisidurti prie uždarbio. Koks gi skirtumas kokią veislę saugoti, ir koks saugotinų kiaulių skaičius optimalus Lietuvai? O jei už tai mokamos išmokos, tai kodėl jų nepasiimti? Velniop kiaurą biudžetą – jis visada kiauras, o kam svarbu ar ta kiaulė tikrai yra Lietuvos baltoji. O kas gi ten labai atskirs. Va čia ir atsiranda apsukrių gelbėtojų ir idėjų generatorių. Idėjos generuojasi valstybės klerkų galvose. 2020 m. pradėtas kurti  naujas genofondo saugojimo centras, kuriame numatyta kažką saugoti, o už saugojimą gauti pinigų ir t.t. Čia galima panaudoti esamas valstybės valdomas žemės ūkio įmones, kurių balansai neblizga pelnais, o nuo lemiamo privatizavimo kirčio saugo  kokia nors ypatinga ,,valstybei svarbi“ funkcija. Svarbumą išranda draugai žemės ūkio ministerijoje, arba jų draugų draugai.

Yra tokia įmonė AB ,,Kiaulių veislininkystė“. Ją valdo valstybė, o jos lozunginis tikslas – padėti ūkininkams atsirinkti geresnes kiaules veislei. Didžioji dauguma komercinių kiaulininkystės ūkių seniai nesinaudoja AB ,,Kiaulių veislininkystė“ teikiama paslauga, kadangi supranta koks tai tuščias reikalas – kam vežti į kitą ūkį savo kiaules, kad sužinoti kiek jos suėda pašaro? Juk pats gali pasverti pašarą ir kiaulę ir matysi, kiek kiaulė suėdė ir kiek priaugo svorio. Tačiau sukurta speciali metodika sako, kad taip darydamas veislinių kiaulių laikytojas gali meluoti (logika likusi dar iš tarybinių laikų) ir todėl niekas kitas taip tiksliai nepamatuos kiaulės ėdalo ir svorio, kaip speciali įmonė su apmokytais specialistais. Tiems, kas labiau supranta apie automobilius, nei apie kiaules paaiškinu: tai yra savotiškas aukščiau paminėtų ,,polonezų“ tikrinimo centras, tačiau daug metų jame valstybė stengėsi tikrinti ne tik savo kuriamus ,,polonezus“, tačiau ir visų vakarietiškų markių automobilius (supraskime – iš užsienio atvežamas kiaulių veisles). Siekta palyginti, ar ,,mersedesas“ gali važiuoti geriau už ,,polonezą“ ne plentu, o pvz. per arimus. Be to, tos įmonės darbuotojai veržiasi į fermas matuoti, sverti ir ženklinti kiaulių, neatsižvelgiant į tai, kad gali ir ligą užvežti. Tačiau tikslas šventas, metodika nekritikuojama ir įmonė virš 20 metų nesustoja ,,gerinti veisles“ ir piešti menamas pažangos kreives – juk valstybė moka tikrai dosniai, nesvarbu, kad produkto vartotojams reikia sumokėti už vartojimą.  Nors gerą veislinę motininę kiaulę rinkoje galima įsigyti už 300 €, tačiau geros neperka, o už valstybės mokamus 478,56 Eur patikrina ir sužino, kad ji yra gera, arba… bloga. Juk už patikrinimą pilnai sumoka valstybė (mūsų valstybė, kuri neturi pinigų socialiniams reikalams, švietimui, duobėtiems keliams, melioracijai ir kt.). Įdomus dar toks faktas, kad kai tik patikrina tą kiaulę, tai neilgai laukus, tuojau ją ir paskerdžia, nes tikrinimas užtrunka tiek, kad ta motininė kiaulė pasensta ir paršiukų nebeveda. Nieko tokio – svarbu yra pinigų. O jų yra. Šiam reikalui – visuomet yra.

Tačiau aukso amžius baiginėjasi, kiaulių skaičius drastiškai mažėja, veislinių kiaulių taip pat sparčiai mažėja – ir nebėra ką veikti –tikrinti kiaules tokiu keistu būdu mažai kas benori, o ir norinčius tenka įkalbinėti bei pilnai už tą paslaugą apmokėti ne iš tikrinamojo ūkio lėšų, o iš valstybės lėšų. Jei tik tikrintojas paprašytų sumokėti už tikrinimą iš ūkio – šis jokiu būdu nemokėtų, kadangi tai tikrai nereikalinga paslauga. Tačiau net ir tai nepadeda –  kiaulių laikytojai dykai tikrinti savo kiaulių nesiveržia ir tų patikrinimų kasmet vis mažiau ir mažiau. Liko vos du ar trys atkakliausieji tikrintojai.  Jų motyvai visiškai pragmatiški – įmonė gera kaina nuperka paršelius. Gresiant tokiai fatališkai pabaigai, ši valstybės akcijomis valdoma įmonė jau senokai pramatė į priekį – turi tvartus ir juose augina savo kiaules – perka pašarus, peni bekonus, skerdžia ir gamina dešras. Savotiškas nepriklausomos Lietuvos kolūkis, net ir nepelningas, kadangi prasidurti pragyvenimui niekaip nesigauna – tai pašarai per brangūs, tai kiaulės dažnai stimpa, tai lėtai auga, tai mažai paršiukų atveda. Nuostolius plačiu mostu iki šiolei dengė Žemės ūkio ministerija – kaip ne kaip juk ji yra šios įmonės savininkė, o ministerija pinigus gauna iš biudžeto. Taigi mokesčių mokėtojai visą laiką išlaikė valstybinę kiaulių fermą, kuri buvo ir yra nuostolinga, jos paslaugos neatitinka poreikiams. Bet įmonė rankų nenuleido – kūrė ateities planus, kurie įtikino ir ministeriją ir praeitos kadencijos Seimo Kaimo reikalų komiteto narius, jog keletą metų smigusi žemyn įmonė pagaliau pakils, nors tuo pat metu kiti privatūs rinkos dalyviai vos išsilaiko – pašariniai grūdai brangsta, o kiaulės pinga. Bet valstybės įmonė, nesugebėjusi net palankiu metu dirbti pelningai, ketina dar kartą pamėginti įrodyti, kad sugeba auginti kiaules ir tada, kai net profesionalai nežino kaip sudurti galą su galu.

Lietuvos kiaulių augintojų asociacija jau nuo 2013 metų raštais Žemės ūkio ministerijai aiškiai ir nedviprasmiškai yra pareiškusi, kad šis motininių kiaulių tikrinimo metodas yra pasenęs, atgyvenęs, neefektyvus ir yra kažkam tik kaip priedanga lėšų eikvojimui. Siūlymas – privatizuoti tokią įmonę ir daugiau neeikvoti biudžeto lėšų buvo raštiškai pateiktas net keliems ministrams. Įmonės veikla trukdė ir kišosi į privačių įmonių veiklą – vienu metu ir teikė paslaugas, ir konkuravo, ir bandė kontroliuoti savo konkurentus. Laisvos rinkos absurdai kiekviename žingsnyje. 2013-2020 metų laikotarpiu raštais buvo kreiptasi į įmonės valdybą, Žemės ūkio ministeriją, Premjerą, Valstybės kontrolę, Valstybinę gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybą, spaudą. Deja, niekam nebuvo įdomu. Raštus paskaito, pareiškia, kad Lietuvos kiaulių augintojų asociacija ,,atstovauja danus“ ir į esmę nesigilindami įmonę palieka toliau vegetuoti, bijo ,,sugriauti nacionalinę veislininkystę“. Yra toks išradimas, kuriuo gali išgąsdinti visus, kas nieko nesupranta veislininkystėje – reikia pagąsdinti, kad sugrius ,,nacionalinė veislininkystė“ ir iš karto visi išsigąsta, pamiršta ekonomiką ir nuostolius. Jei nacionalinė, vadinasi šventa vertybė. Tai burtažodžiai, kurie bet ką priverčia persigalvoti. Neįtikėtina, tačiau tuo pagrindu įmonė iki šiolei gyveno ir puikiai įrodydavo savo reikalingumą. Ji net perėmė iniciatyvą – su ministerijos pagalba sukūrė savo asociaciją Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociaciją, kuri ėmė teigti priešingus dalykus – neva Lietuvos priešai puola ,,nacionalinę veislininkystę“ ir ją reikia gaivinti. Pasirėmė net mokslininkais, tokiais kurie už valstybinį užsakymą net ir katinus paverstų kiaulėmis. Maža to, šitą Veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų  asociaciją ėmė globoti Žemės ūkio taryba. Nors apie kiaulių veislininkystę joje mažai kas ką supranta, tačiau tam, kad turėtų savo būryje kuo platesnę atstovaujamų gyvulių rūšių skaičių ir tuo skaitlingumu priblokštų visus, kas abejoja tos tarybos įtaka, šitoms ,,veislinėms kiaulėms“ vieta atsirado kaip mat. Gavosi tokia savotiška kiaulių ,,matrioška“ – kai kiekvienos ,,matrioškos“ pilve randama dar viena ,,matrioška“.

Visada buvo klausimų, kurie kiaulininkystei itin svarbūs ir iš esmės egzistenciniai. Nesibaigiantis afrikinio kiaulių maro siautimas, nuolatiniai susirėmimai su įniršusiais šalia gyvenančiais ir negyvenančiais kaimynais dėl blogų kvapų, aplinkosaugininkų fanatiškas nusiteikimas prieš kiaulių fermas, infrastruktūros modernizavimo, rinkos svyravimų klausimai, įvairios valstybinio lygio reguliavimo klaidos, trunkančios dešimtmečiais ir pan. Paradoksas, tačiau šiems svarbiems egzistenciniams klausimams spręsti laiko ir jėgų Žemės ūkio ministerijoje vis pritrūkdavo, o tam visiškai nereikalingam objektui – AB ,,Kiaulių veislininkystė“ – visur nematomos rankos padėdavo išlikti. Nors visi rodikliai aiškiai rodė, kad šitas objektas su visomis metodikomis yra tiesiog klaida, visi valdiški specialistai sutartinai tvirtindavo, kad klaida yra manyti kitaip.

Ministru būdamas Kazys Starkevičius buvo ,,principingas“ –  šią įmonę likvidavo, tačiau labai keistu būdu – likvidavo pavadinimą, o pačią įstaigą paliko. Vėliau, kai Starkevičius paliko ministro postą ir jį užėmė darbietis Vigilijus Jukna (jis pats daug metų už valstybės mokamus pinigus tikrino, ar tų kiaulių mėsa gera ar vis tik ne visai gera), tuojau suskubo įmonę vėl prikelti iš keistojo likvidavimo ir vėl prikėlė nauju pavadinimu – AB ,,Kiaulių veislininkystė“.

Valstiečių atėjimas į valdžią žadėjo, kad pagaliau šitas visas lėšų švaistymas baigsis. Kaip ne kaip, ūkininkai tvarkysis ūkiškai. Rinkiminiuose debatuose televizijoje skambėjo kalbos apie ,,lovių ir šėryklų“ uždarymą, tačiau praktika buvo kur kas kitokia. Bronius Markauskas vis dvejojo, kol per jo dvejojimo du metus įmonė patyrė 340 000 € nuostolio ir jau pakvipo privatizavimu. Visi suprato, kad treti 2018 metai bus taip pat nuostolingi. Vasarą buvo nutarta, kad užteks nuostolių ir rugsėjį įmonė bus atiduota turto fondui, ir  veislininkystės reikalai nenukentės, o ūkinis kiaulių auginimas nebeneš nuostolio. Visi valdiški specialistai sutartinai linksėjo, kad taip daryti būtų protingiausia ir tokius linkėjimus net užsiprotokolavo.

Po mėnesio atėjo ruduo, kažkas mostelėjo burtų lazdele ir nuomonės pasikeitė. Aišku, kad ne savaime. Atsirado ,,stebuklingas verslo planas“, galimai pro šalį praėjo įtakingas draugas, užtarėjas ir iš tikrųjų buvo nutarta, kad viskas kas buvo pasakyta iki tol, buvo tik pasikalbėjimai. Reikia gelbėti sudėtingoje padėtyje atsidūrusią ,,nacionalinę“ kiaulių veislininkystę. Formaliai žiūrint, įmonės valdyba svarsto įmonės padėtį ir visuomet išreiškia nepritarimą nuostoliams bei ragina direktorių dirbti geriau, tačiau visi supranta, kad tai beviltiška. Įmonės direktoriui nuo tų paraginimų nei šilta nei šalta, kadangi Žemės ūkio ministerija moka atlyginimą ir pagrūmojimai yra tik ,,dėl popieriaus“. 2018 m. vasarą nematydami išeities iš susidariusių nuostolių akcininkės Žemės ūkio ministerijos specialistai ir vadovai pasitarime nutarė, kad nebeverta daugiau tęsti įmonėms agonijos ir  rugsėjo mėnesį atiduoti privatizuoti. Išsigando, kad kas nors nepradėtų reikalauti valdybos narių ir akcininkų atstovų atsakomybės už generuojamus nuostolius. Rugsėjo mėnesį tie patys ministerijos atstovai jau kaip akcininkai nutaria, kad privatizuoti įmonės neverta, nes įmonė turi stebuklingą planą (kurio įmonės valdyba nematė) ir nuo šiol kiaules augins pelningai.

2019 metais Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys kiek padvejojęs, tačiau supratęs kad AB ,,Kiaulių veislininkystė“ nuostoliai tik augs, nutarė, kad laikas įmonę privatizuoti. Tačiau kaip mat atsirado pulkas užtarėjų. Valstybės valdomų veislininkystės įmonių privatizavimu suabejojo LRS Kaimo reikalų komiteto narys Kazys Starkevičius, taip pat ir keletas kitų komiteto narių, todėl privatizuoti nuostolingų įmonių neskubėta. Diskusijose Seime vis buvo girdimas ir Žemės ūkio tarybos atstovų susirūpinimas kiaulių veislininkystės nykimu ir reiškiamas priešinimasis šios įmonės ir kitų valstybės įmonių privatizavimui.

2020 metais ministras Andrius Palionis atliko dar įdomesnį manevrą – jau Turto fondui atiduotą nuostoliuose paskendusią įmonę AB ,,Kiaulių veislininkystė“ ištraukė iš privatizuojamų įmonių sąrašo, iš valstybės biudžeto permetė įmonei apie 300 tūkst. € genofondinių veislių kiaulėms įsigyti. Keistai turėjo atrodyti ŽŪM specialistai, kurie prieš pusmetį Vyriausybei pateikė įrodymus, kad įmonės veikla neduoda naudos, o po pusmečio turėjo įrodyti priešingą dalyką – kad įmonė valstybei strategiškai reikalinga. Tai buvo plano „išgelbėti nacionalinę kiaulių veislininkystę“ sudėtinė dalis.

Taigi eilinis mokesčių mokėtojas turi žinoti, kad AB ,,Kiaulių veislininkystė“ bendrąja prasme visiems Lietuvos kiaulių augintojams yra nereikalinga ir nieko ten niekas nepagerina. Tačiau atskiriems dviems ar trims kiaulių augintojams padeda nupirkti perteklinius paršelius ir neveislines kiaules pakrikštyti veislinėmis. Tie trys kiaulių laikytojai klerkų akyse tampa atsvara visiems laikytojams ir viskas suplakama į ,,nuomonių įvairovę“. Šiuo atveju argumentais tampa ne rodikliai ir skaičiai, o norai ir pageidavimai. Valstybės skiriamų lėšų tam objektui visada buvo, visada buvo padengiami dideli nuostoliai ir  nuostolingos veiklos nutraukti realiai niekas neketino. Nei Seimo Kaimo reikalų komitetas (buvo nuvykęs ten su visa delegacija), nei S. Skvernelio Vyriausybė (į ją buvo kreiptasi), nei Žemės ūkio ministerija (nesuko sau galvos ir dengė nuostolius), nei Valstybinė veislininkystės priežiūros tarnyba prie ŽŪM (ši įstaiga jau baigė  savo egzistenciją, nes Europos Komisija išleido reglamentą, kuriuo nenumato tokių kontorėlių egzistavimo), nei Valstybės kontrolė (kuri tikrino įmonės veiklą ir nieko nepastebėjo, nes dokumentacija pildoma teisingai, o esmė tikrintojams nebuvo svarbi).

Lietuvos kiaulių augintojų asociaciją stebina toks kone dešimtmetį trukęs apsimestinis rūpestis ,,nacionaline kiaulių veislininkyste“.  Taip yra imituojama jog rūpinamasi kiaulininkyste, vietoje tikrųjų problemų sprendimo, daug laiko, lėšų ir energijos skiriama dalykui, kuris yra neskaidrus ir beprasmis. Užsikasama tuščiuose ir neprasminguose užsiėmimuose ir nelieka laiko spręsti esmines  problemas. Ši įmonė yra tikras vyravusios stagnacijos simbolis – nuostolingai gaminamas produktas, teikiamos nereikalingos paslaugos ir niekam iš valdžios nekilo ranka nutraukti šios veiklos.

Visa tai, kas aprašyta vyko prie buvusių Žemės ūkio ministrų, o šiandieną pagaliau prieitas liepto galas – Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ėmėsi užbaigti šitą valstybinės ,,kiaulių veislininkystės“ agoniją. Ministras Kęstutis Navickas ir jo komanda yra tie, kurie pagaliau pamatė kokia padėtis yra iš tiesų, ir priėmė drąsų sprendimą: išviešino AB ,,Kiaulių veislininkystėje“ vykstančią betvarkę ir priėmė griežtą sprendimą. Sprendimą, kuris nepatinka nei Veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijai, nei Žemės ūkio tarybai, nei kai kuriems Seimo nariams, kurie ilgą laiką globojo šią įmonę. Žemės ūkio tarybai taip pat derėtų pasiaiškinti, kodėl globoja tokią betvarkę palaikiusią Veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociaciją ir kodėl ta asociacija toleruoja betvarkę ir savo pačių nuvežtų kiaulių marinimą badu AB ,,Kiaulių veislininkystėje“?

Algis Baravykas

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius

X