Naujienos

V.ŽLIOBIENĖ: „Moterims reikia gerbti save, tada mus gerbs ir vyrai“

Žemės ūkio rūmų taryba 2018 m. sausio 30 d. patvirtino Žemės ūkio rūmų renginių ir iniciatyvų planą, skirtą atkurtos Lietuvos valstybės 100 –mečiui paminėti. Viena iš iniciatyvų – pasidalinti Žemės ūkio rūmų organizacijų lyderių mintimis apie nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus ir ateities vizijas. Tęsiame pokalbių ciklą. Šį kartą kalbiname Lietuvos  ūkininkių draugijos (LŪD) pirmininkę VIRGINIJĄ ŽLIOBIENĘ. 

 Priminkite, kada LŪD įsteigta?

LŪD veikė ir tarpukariu, o 1992 – aisiais šią organizaciją atkūrėme. Jau 10 metų kai tenka vadovauti LŪD. Šiandien mūsų organizacija gali pasidžiaugti darbščiomis ir sumaniomis moterimis, kurios ne tik ūkininkauja, bet ir puoselėja tautinį ir kulinarinį paveldą, vykdo įvairiausias edukacines programas, dalyvauja tarptautinėse parodose.

Koks šios organizacijos tikslas?

Saugoti tradicijas, telkti kaimo moteris, suteikti joms žinių, pasidalyti patirtimi, įgyti ir kitoms suteikti pasitikėjimo imtis kokios nors veiklos. Tai lyg atsvara vyrams, nes jie dažniausiai ūkininkauja, o moterys tik prisideda. Pirmoji LŪD pirmininkė Alena Devenienė 1939 – aisiais ir pasiūlė tokį tikslą, o jis  aktualus ir šiais laikais.  Be to, didžiuojamės, kad iš LŪD išaugo Lietuvos kaimo turizmo asociacija ir Kaimo bendruomenių sąjunga. Beje, LŪD veikloje dalyvauja ne tik ūkininkės, bet ir kaimo mokytojos, ekonomistės, kitų specialybių moterys.

LŪD yra ŽŪR narė. Kuo dalyvavimas šioje organizacijoje jums svarbus, naudingas?  Kokių tikslų pasiekėte remiamos ŽŪR?

Svarbus nuo pirmųjų atkūrimo žingsnių. Moterų telkimąsi į draugiją norą paskatino tik ką atsikūrusių ŽŪR pirmininkas Antanas Stancevičius bei direktorius Romas Kaunas.  ŽŪR mums suteikė patalpas, baldus, telefoną, o vėliau įsteigė konsultančių etatus. Tokia globa tęsiama iki šiol. Jeigu tikrai reikia, kreipiamės į ŽŪR vadovus ir pagalbą gauname. Gauname mums svarbias konsultacijas, teisinę informaciją.

LŪD tarptautinė veikla?  Ar turite partnerių kitose šalyse?

Dalyvavome COPA/COGECA renginiuose moterų komitetams, tačiau platesniam bendravimui labai trūksta pinigų. Gerai, kad kelis kartus pagelbėjo ŽŪR, štai paskutiniame COPA/COGECA  posėdyje kaip tik buvo svarstomos smurto šeimoje problemos.  Pasigyriau, kad ši problema sprendžiama ir Lietuvoje. Bendradarbiaujame su Baltijos šalių moterų organizacijomis. Drauge organizuojame tarptautines konferencijas, išvykas į užsienio šalis, dalijamės patirtimi. 2016 rugsėjo mėn. įvyko Lietuvos ūkininkių draugijos konferencija „Tarptautinė Baltijos šalių kaimo moterų verslo mugė ir Lietuvos kaimo plėtros 2014 – 2020 m. programos galimybių verslui apžvalga”. Konferencijoje dalyvavo Latvijos, Estijos ir Lietuvos moterys – ūkininkės.

Kokia LŪD struktūra? Kiek yra LŪD narių?

Pagal mūsų organizacijos įstatus, LŪD narė yra organizacija kiekviename rajone, tačiau viename rajone gali būti daug skyrių.

Kurie skyriai yra tarp aktyviausių?

Išsiskiria Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Prienų rajonai.

Nuo ko priklauso skyriaus aktyvumas?

Nuo lyderės. Iš patirties mačiau – veikla labai pasikeičia, kai rajone atsiranda idėjų turinti lyderė.  Norėčiau paminėti panevėžietę Birutę Ramanauskienę. Ir atvirkščiai – kur lyderio nelieka, ten skyriaus veikla tarsi sustingsta.

Žinau, kad skyriai rajonuose užsiima ir parama.

Taip, pavyzdžiui, Šv. Kalėdų proga dovanėles įteikiame slaugos namuose esantiems senjorams. Rengiame Vaikų gynimo dienas, Motinos dienas. Gal tai ir nedidelis darbas, bet tikrai labai svarbus ir tiems žmonėms reikalingas. Žmonėms reikia šilumos. Kai pagalvoji, tai nedaug kainuoja, bet tokia dvasinė parama yra neįkainojama.

1918-1939 m.  Lietuvoje net 79 proc. moterų dirbo žemės ūkyje. Pasak Marijos Gimbutienės, ūkininko žmona lietuvė savo darbu pagamindavo didelę produktų dalį ir jautėsi tokia pat lygiateisė žemės savininkė, kaip ir jos vyras. Tuo tarpu miestietė, neturėdama savo turto ar pajamų, buvo labiau suvaržyta ir priklausoma nuo vyro.  Tačiau šiais laikais žiniasklaida suformavo tokį įspūdį, kad miestuose gyvenančios moterys yra laisvesnės nei gyvenančios kaime. O gal tai klaidinga nuomonė?

Nedrįsčiau taip apibendrinti. Nesu miesto žinovė, tačiau daug bendrauju su kaimo moterimis ir susitinku daug šviesių, išsilavinusių moterų. Pavyzdžiui, bendruomenių veikloje dalyvauja daugiau moterų nei vyrų. Manau, prie tokio mito daug prisideda sensacijų ieškančios televizijos laidos. Kažkodėl iškeliami tikrai retesni neigiami atvejai, o nepastebima ar nenorima pastebėti tai, kas kaime yra šviesu. Apskritai apie kaimą daug pateikiama mitų. Pavyzdžiui, vadinamųjų girtuoklėlių kaimuose yra gerokai mažiau nei buvo prieš 8-10 metų, tačiau mitai tebeplatinami. Man regis daugiau prasigėrusių yra miestuose.

Šįmet Lietuvoje nuskambėjo keli atvejai, kai moterys darbe patyrė prievartą. Kaip manote, ar tai atsitiktiniai atvejai, ar ženklas, kad lyčių lygybės Lietuvoje vis dar nėra?

Kai kurie pagarsinti atvejai tikrai nemalonūs. Tačiau buvo ir tokių atvejų, kai galvojau, kad būta ir moterų kaltės. Kai kuriais atvejais moterims trūko savigarbos. Reikalavo? Reikėjo nesutikti, reikėjo savo tikslo siekti ne taip, kaip buvo siūloma. O gal trūko gabumų ir norėjo tikslą pasiekti nešvariais būdais? Manau, reikia gerbti save, tada mus gerbs ir vyrai. Tai ne tik mano, bet ir daugelio mano kolegių iš LŪD nuomonė.

Veiveriuose yra jūsų ūkis?

Aš tik šiek tiek talkinu ūkininkaujančiam 35 – erių sūnui Sauliui tvarkydama buhalterinius reikalus, be to, buhalterė yra ir mano marti. Tai augalininkystės ūkis. Visada toks buvo, nuo 1990 – ųjų, kai vieni iš pirmųjų su vyru Stasiu pradėjome  ūkininkauti.  Jis buvo labai pedantiškas agronomas, todėl kartais sakydavau, kad ūkio laukus mylėjo labiau nei mane. Tačiau dėl tokios jo meilės ūkininkavimui aš tik džiaugiausi. Jam sekėsi ūkininkauti ir apskritai, Stasys buvo labai geras žmogus.

 

 

X