ŽUR Naujienos

Veterinarijos gydytojai LR ŽŪR spręs ne tik savo problemas, bet ir siūlys naujų idėjų

64Peržiūrų

LR ŽŪR aktyvi organizacija – Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija (LVGA) ir jos prezidentas, šalyje žinomas veterinarijos gydytojas dr. Audrius Kučinskas dalinasi mintimis apie problemas ir siūlomus sprendimus.

Ar turite vilčių, kad per LR ŽŪR galėsite spręsti Lietuvos veterinarijos gydytojams svarbius klausimus?

LR ŽŪR veiklos principai man žinomi. Nors mano veiklos sritis yra palyginti siaura, tačiau dalyvaudamas LR ŽŪR tarybos posėdžiuose, klausydamasis komitetų vadovų ataskaitų ir tarybos narių  diskusijų, daug ką pasižymėjau savo užrašuose, kas LVGA pravers. Pirmiausia LVGA svarbius klausimus kelsime LR ŽŪR veikiančiuose komitetuose. Kita vertus, mes LR ŽŪR ne tik spręsime savo problemas, bet ir turėsime ką pasiūlyti – LVGA priklausantys veterinarijos gydytojai juk kasdien bendrauja su ūkininkais ir iš jų išgirsta apie jiems svarbius reikalus, taigi mes LR ŽŪR tarybai ir komitetams galėsime pateikti informaciją ne tik apie veterinarijos sritį.

Pateikite pavyzdį?

Štai ūkyje dėl kokių nors priežasčių įvyksta nelaimė, sužalojamas ar susižaloja gyvulys. Ūkininkas pirmiausia kreipiasi į veterinarijos gydytoją, o šis nustato, kad lūžo gyvulio koja. Ką daryti? Skerdyklos tokio gyvulio, deja, nepriima. Ir skerdyklų savininkus turime suprasti, nes jie užsiima sveikų gyvulių skerdimu. Taigi ūkininkas tokį gyvulį turi utilizuoti – ne tik praranda gyvulį, bet ir patiria nuostolių dėl utilizavimo. Tokiais atvejais išeitis yra ir per LR ŽŪR bandysime įgyvendinti kilusias idėjas.

Kokios galimos išeitys?

Pasinaudokime kai kurių šalių patirtimi. Jeigu skerdyklos nenori priimti sužalotų gyvulių, tai galėtų daryti specialiai sukurtos mobiliosios skerdyklos. Ir išspręstume daug valstybei svarbių klausimų, pavyzdžiui, pavyktų sumažinti nelegalių skerdyklų veiklą. Kita nauda – ūkininkas nebebandytų pats gydyti sužaloto gyvulio, naudoti antibiotikus ir gal ieškoti įvairių nelegalių galimybių galviją realizuoti.

Kam būtų skirta tokios mobiliosios skerdyklos produkcija?

Šiuo metu sužaloti galvijai tiesiog utilizuojami. Ar mes esame tokie turtingi? Juk galėtume tokią mėsą skirti, pavyzdžiui, zoologijos sodui, žvėrelių augintojams. Patikėkite – tokių sužalojimo atvejų per metus yra šimtai.  Tokiu atveju naudą gautų tiek ūkininkas, kuriam būtų šiek tiek sumokama, be to, tokia mėsa nepatektų į rinką vartotojams.

Pakalbėkime apie veterinarijos paslaugų poreikį. Ar trūksta veterinarijos gydytojų?

Bėda, kad neturime patikimos informacijos. Girdime ūkininkų nuomones, kad veterinarijos gydytojų trūksta, o štai mes, veterinarijos gydytojai, neseniai diskutavome ir paaiškėjo, kad rinkoje yra labai didelė veterinarijos gydytojų konkurencija.

Taigi kaip yra iš tikrųjų?

Sau keliu užduotį per pirmuosius LVGA vadovavimo metus išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Kasdien bendrauju su ūkininkais – pagal programą jiems skaitau  paskaitas, bendrauju ir su veterinarijos gydytojais. Išsiaiškinsime.

Girdėjome jūsų teiginį, jog kai kurie veterinarijos gydytojai tarsi pavargo. Paaiškinkite?

Deja, pavargo. Pavargo ne nuo darbo, bet dėl susiformavusio klaidingo kai kurių ūkininkų įvaizdžio apie veterinarijos gydytojus. Juk ūkininkas neretai  galvoja – aha, štai veterinaras, kuris išgyvena iš mano nelaimės. Ir psichologiškai sunku dirbti, kai apie tave taip galvoja.

Kaip pakeisti ūkininkų mąstymą?

Reikėtų, kad ūkininkai kviestų veterinarijos gydytoją į pagalbą ne tik tada, kai gyvulys suserga. Reikėtų, kad kiekvienas ūkininkas sudarytų su veterinarijos gydytoju sutartį ir tada santykiai iš esmės pradėtų keistis. Taip pradėtume kurti pasitikėjimą tarp ūkininko ir veterinarijos gydytojo. Ūkininkas veterinarijos gydytojui mokėtų simbolinį abonentinį mokestį, o veterinarijos gydytojas garantuotų ūkininkui, kad atvyks į ūkį bet kuriuo paros laiku. Tada veterinarijos gydytojas žinotų, kad turės duonos ne tik gyvuliui susirgus, bet ir rūpinantis, kad jie nesusirgtų. Ir tokie santykiai būtų naudingi abiem suinteresuotoms pusėms. Beje, būtent taip šiuo metu Skuodo r. dirba veterinarijos gydytojas Petras Tamašauskas.

Tada ūkininkams nekiltų noras patiems užsiimti gyvulių gydymu, o juk tokio sumanymo pasekmės dažniausiai būna prastos?

Daugelyje šalių gyvulių gydymui skiriami vaistai teikiami per  veterinarijos gydytojus ir tai sudaro apie 60 proc. veterinarijos gydytojo pajamų. Lietuvoje labai dažnai būna kitaip – vaistai ūkininkus pasiekia dar prieš veterinarijos gydytojui atvykstant į ūkį. Taigi visa marža už vaistus lieka vaistus tiekiančiam didmenininkui. Jam tai ir naudinga, bet tik ne ūkininkui ir ne veterinarijos gydytojui. Tokia tvarka tikrai bloga ir ji taisytina – vaistus turi paskirti tik veterinarijos gydytojas, o ne bet kas.

Gal sumažėtų atvejų, kai piene nustatoma antibiotikų, o ūkininkas teisinasi neįsivaizduojantis, kaip jie galėjo patekti?

Neabejotinai efektyviau veiktų ir kontrolės mechanizmas. Sumažėtų ir atvejų, kai gyvuliai gydomi jų net nemačius, telefonu konsultuojant, kokius vaistus reikėtų naudoti. Taigi pakeitę šią tvarką veterinarijos gydytojams suteiktume galimybių daugiau uždirbti ir dirbti efektyviau. Tokie pakeitimai neabejotinai būtų naudingi ir ūkininkams.

X