Vizitas pas AM: su aplinkosaugininkais norime „perkrauti“ santykius

Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika susitiko su žemdirbių savivaldos atstovais: Žemės ūkio rūmų pirmininku dr. Arūnu Svitojumi, vicepirmininku Algiu Baravyku, direktoriumi Sigitu Dimaičiu bei Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vicepirmininku Mindaugu Šilininku. Pokalbyje dalyvavo žemės ūkio sritį kuruojanti aplinkos viceministrė Rasa Vaitkevičiūtė, keli Aplinkos ministerijos (AM) specialistai.

Apie susitikimą paprašėme papasakoti ŽŪR vicepirmininką A. Baravyką.

Žemdirbiai supranta aplinkosaugos reikalavimų svarbą, tačiau nori būti taip pat išgirsti. Tikisi pagalbos, o ne baudų ir besaikių draudimų. Kokį temų spektrą aptarėte su aplinkos ministru?

Istoriškai tarp AM ir žemdirbių daug nesusikalbėjimo dėl požiūrių skirtumų, keliamų reikalavimų, bendradarbiavimo stokos. Susitikome norėdami „perkrauti“ santykius.

Išsakėme pageidavimą dažniau bendrauti. Norime žinoti apie naujus rengiamus projektus dar užuomazgos fazėje, kad galėtume būti diskusijų dalyviai, o ne pasekmių oponentai.

Žemės ūkis įvardijamas kaip vienas didžiausių teršėjų. Nenorime tokios etiketės. Maitiname žmones, už tai gauname tam tikrą atlygį. Jo nepakanka keliamiems naujiems reikalavimams įdiegti, todėl kyla trinties taškai. Juos reikia gludinti iš anksto.

AM tradiciškai siūlo kreiptis į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) dėl pagalbos įgyvendinant aplinkosauginius reikalavimus. ŽŪM ne visada turi pakankamus fondus ar jie nebūtinai numatyti aplinkai. AM savo fonduose galėtų paieškoti lėšų klimato kaitai įgyvendinti.

Glaustai aptarėme kelias problemas.

Daug metų egzistuoja mėšlidžių uždengimo problema. Ji reikalauja didelių kapitalinių investicijų. Verslas jų neturi, nėra tam ir struktūrinės paramos, tačiau AM, Aplinkos apsaugos agentūra – spaudžia. Reikėtų ne vieniems kitus erzinti, o rasti kompleksinį sprendimą. Dabar daug susirašinėjimo, bet realiai ką nors pakeisti nėra galimybės. 

Panašiai su taršos mokesčiu. AM specialistų supratimu, jei bus padidinti mokesčiai, ūkio subjektus tai paskatins investuoti į taršos mažinimo priemones. Deja, tos priemonės (oro filtrai ar mėšlidžių sutvarkymas) labai brangios. Su baudomis galima pasipinigauti, tačiau problema liks.

Privačių miškų savininkams skaudi tema yra vadinamasis kelių mokestis – papildomi privalomieji 5 proc. atskaitymų nuo galutinės pardavimo kainos už parduotą nenukirstą mišką ir apvaliąją medieną; taip pat miškų savininkai ragina peržiūrėti veiklos ribojimą saugomose teritorijose.

Tai buvo įžanginis pokalbis. Pakvietėme ministrą atvykti į ŽŪR, pasiūlėme dažniau pas mus atsiųsti ir specialistus. Esame koncentruota žemdirbių organizacija, turime informacijos sklaidos galimybes.

Skirtingai nei ankstesniems aplinkos ministrams, K. Mažeikai žemės ūkio sektorius nėra svetimas. Galime tikėtis daugiau supratimo?

Ministras problemas žino, tačiau šiandien jų nepradėjome spręsti. Tiesiog sutarėme, kad specialistų lygmeniu būtų susitinkama dažniau.

Norėjome pajausti ministro poziciją: jo akimis žemdirbiai yra teršėjai ar labiau gerbtini ūkio subjektai. Ministras sako, kad supranta problemas ir neketina įvedinėti kokių nors drastiškų veiklos apribojimų. Pateikė palyginimą iš transporto sektoriaus: pradžioje žmonės buvo gąsdinami automobilių taršos mokesčiu, o paskui nutarta pereiti prie paramos už naujai įsigytus automobilius. Įspūdis pozityvus. Manau, daugiau kalbėdamiesi – ateityje turėtume sutarti.

Užsiminėte apie tai, jog AM galėtų padėti ūkininkams siekti aukštesnių aplinkosauginių standartų. Apie tai žemdirbiai svarsto jau seniai!

Išsakėme tokį siūlymą, bet jis nebuvo komentuojamas – matyt, pataikėme į jautrią vietą…

Tikimės, kad bus daugiau AM susikalbėjimo su ŽŪM. Ministerijos yra šalia, galėtų kartu išanalizuoti sektorius, kiek jie pajėgūs diegti naujas aplinkosaugines priemones. Reikalavimų kartelę galima iškelti aukštai, bet kokia iš to nauda, jeigu ūkiai nebus pajėgūs pasiekti tos kartelės?

Paminėjote keletą su aplinkosauga susijusių žemdirbiams aktualių problemų. Tas probleminis sąrašas yra ilgesnis, laukia ilgos diskusijos ieškant sutarimo…

Kaip minėjau, reikia apsispręsti dėl mėšlo kaupimo įrenginių likimo. Periodiškai AM dėmesys šiems objektams padidėja, atliekami monitoringai, kalbos apie mėšlidžių uždengimą ir pan. (dėl kvapų, amoniako emisijos, iš dalies klimato kaitos).

Kita problema – tvartų išmetamo oro matavimai: ventiliacijos kanalais išeina tam tikros cheminės medžiagos, kvapai. Išmetimus reikalaujama sumažinti. Tačiau baudomis to pasiekti neįmanoma. Reikia investicijų. Mes prašome nedidinti mokesčių už taršą, bet ieškoti būdų, kaip padėti įsidiegti brangius oro valymo filtrus. Tam reikalinga struktūrinė parama.

Tęsiasi istorija dėl gėlo požeminio vandens apmokestinimo. Buvo pakrypusi kalba, kad reikėtų sumažinti mokestį už šį vandenį; ūkiams, per parą naudojantiems iki šimto kubinių metrų vandens, šio mokesčio netaikyti. Kol kas dėl to neapsispręsta.

Daugeliui aktualus ūkininkavimas saugomose teritorijose. Gausu įvairiausių veiklos apribojimų. Norisi tam tikro aiškumo.

Privačių miškų savininkai sako, kad turi būti subalansuoti žemės, miškų pastatų savininkų interesų subalansavimo.

Tai dar ne visi probleminiai klausimai. Svarstant juos verta prisiminti, kad pagal ūkinių gyvūnų tankumą Europos Sąjungoje esame treti nuo galo – hektarui tenka tik 0,3 sutartinio gyvulio, kai Olandijoje, Danijoje gyvulių tankumas dešimt kartų didesnis (daugiau kaip 2/ha), bet ūkininkavimas su aplinkosauga kažkaip suderinamas.

Griežtai draudžiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti LR ŽŪR kaip šaltinį.