Pieno gamintojai šį pirmadienį, lapkričio 5 d., prie apskritojo stalo Žemės ūkio rūmuose diskutavo dėl vadinamojo nesąžiningų veiksmų draudimo perkant pieną įstatymo spragų ir galimybių įstatymą tobulinti. Žemės ūkio ministerija parengė palyginti liberalų įstatymo tobulinimo variantą, tačiau iki lapkričio 21 d. lauks ūkininkų pasiūlymų. Savo ruoštu Žemės ūkio rūmai, pasitelkę į pagalbą patyrusius teisininkus, baigia rengti alternatyvų projektą.
Įstatymą skandina spragos
Primename, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių‑parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas), turėjo panaikinti nesąžiningus veiksmus perkant – parduodant žalią pieną, apriboti ūkio subjektų, prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningai gaunamą naudą dėl pieno gaminių didmeninių kainų mažėjimo. Tačiau dėl Įstatymo netobulumo tikslų pasiekti nepavyko.
ŽŪM viceministrė Ausma Miškinienė neslėpė, kad Įstatyme numatytą pieno gamintojų skirstymą į 10 grupių reikia keisti. Kažkada ūkininkai tikėjosi, kad toks skirstymas jiems bus palankus, tačiau pieno supirkėjai taip gudriai pritaikė priedus, kurie nebuvo reglamentuojami, kad gavome priešingą rezultatą.
Pavyzdžiui, statistiniai duomenys rodo, jog kai kuriais atvejais ketvirtos grupės atstovams už pieną buvo mokama daugiau nei šeštos grupės gamintojams. Kaip reikėjo supirkėjams, taip jie ir išlankstė Įstatymą.
„Siūlysime, kad pieno pirkėjai pateiktų aiškią priedų mokėjimo tvarką – už ką mokama ir kiek mokama“, – žadėjo A.Miškinienė.
Derybos tarp dramblio ir musės
ŽŪM apdairiai siūlo Įstatyme panaikinti reikalavimą, kuris ribotų pirkėjų – pardavėjų konkurenciją. Pavyzdžiui, perdirbėjai neturėtų teisės kokiu nors būdu bausti pieno gamintojų, kurie nuspręstų pakeisti pieno supirkėjus.
Daug diskusijų kelia prieštaringa Įstatymo nuostata, kad mažinant pieno supirkimo kainą reikia pateikti pagrindimą. Ši nuostata dabar yra nagrinėjama Europos teisingumo teisme (ETT) ir, tikėtina, bus reikalaujama ją panaikinti, nes ES rinkoje neleidžiama riboti dviejų subjektų derybų teisės.
Tačiau ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis kritiškai vertina tokių derybų aplinkybes: „Įstatyme akcentuojama derybų tarp pieno supirkėjų ir pieno gamintojų laisvė. Tačiau tai tarsi derybos tarp dramblio ir musės“.
Supirkėjų gudravimai dėl logistikos
Pieno supirkėjai mėgsta naudoti transporto išlaidų argumentą. Esą yra didelis išlaidų skirtumas pienovežiui važiuoti 50 kilometrų pas stambų ir smulkų pieno tiekėją.
„Visi žinome atvejus, kai, pavyzdžiui, „Vilkyškių pieninė“ superka pieną Šakių r., o Marijampolės pieno konservai – iš ūkininkų Plungėje. Tačiau kieno kaltė? Ar teisinga išlaidas transportui užkrauti ant pieno gamintojų pečių?“, – klausė S.Dimaitis.
Ūkininkė Viktorija Švedienė atskleidė supirkėjų argumento silpnąsias puses: „Išlaidas transportui reikia skaičiuoti ne vertinant atstumą nuo perdirbimo įmonės iki ūkio, bet atstumą nuo vieno ūkio iki kito. Tada pamatysime, kad perdirbėjai gudrauja“.
Kupiškio rajone ūkininkaujanti Renata Vilimienė pasakojo apie susitikimą su pieno supirkėjais iš Latvijos: „Latviai mums aiškino, kad logistika yra jų, supirkėjų, reikalas, taigi jeigu jie nusprendžia pieną pirkti iš toliau esančių pieno gamintojų, tai už transporto išlaidas moka jie, o ne pieno gamintojai. Kainos formulėje tokių išlaidų latviai neįtraukia“.
Kainos formulės paieškos
Žalio pieno pirkimo kainos skaičiavimo būdai gali būti paremti įvertinant žalio pieno ar pieno gaminių kainų rinkose pokyčius. Yra trys galimybės: pagal ES vidutinės žalio pieno kainos pokyčius, pagal pieno gaminių kainų pokyčius, fiksuoti supirkimo kainą tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui, trims mėnesiams arba kainą nustatyti mėnesiui (vadinamoji „spotinė“ kaina).
Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Juzefa Tamavičienė nepritarė ŽŪM pasiūlymui panaikinti dabar galiojantį reikalavimą, kad mažinant žalio pieno supirkimo kainą daugiau nei 3 proc. punktais supirkėjai privalo pagrįsti šios kainos mažinimą.
„Tačiau juk matome, kad ši sistema neveikia – kaina buvo mažinama neviršijant nustatytos ribos. Turime parengti sistemą, kuri veiktų“, – aiškino viceministrė.
Du variantai – tas pats rezultatas
Stambieji pieno gamintojai dar sugeba dirbti pelningai, tačiau smulkieji kiekvieną sezoną pradeda ir baigia svarstymais – ar dar užsiimti pieno gamyba, ar jau trauktis ir ieškoti kitų galimybių. Pavyzdžiui, ūkininkas Tomas Vitkevičius ir jo keli kaimynai Telšių r. pasiruošė žiemos sezonui ir suskaičiavo, kad jeigu dabar galiojančios pieno supirkimo kainos išsilaikys iki pavasario, tai jie tiek pat uždirbtų pasirinkę vieną iš dviejų variantų: iki pavasario užsiimti pieno gamyba arba jau dabar parduoti žiemos sezonui sukauptus pašarus.
„Abiejų variantų finansiniai rezultatai beveik vienodi.Taigi nelieka motyvo užsiimti pieno gamyba“, – tikino T.Vitkevičius.
Nuo antrojo varianto pasirinkimo ūkininką vis dar sulaiko viltis, kad bus priimtas ir įgyvendintas pieno gamintojams palankus santykių su pieno supirkėjais įstatymas.
Reikia šiek tiek reguliavimo
LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ pirmininko Jono Kuzminsko nuomone, dabartinis įstatymas pieno gamintojams nenaudingas.
„Pieno gamintojų grupių turi būti mažiau, tačiau jos turi išlikti, kad galėtume palyginti kainas. Kitaip neturėsime informacijos. Tačiau būtina nustatyti konkrečią priedų taikymo sistemą“, – siūlė J.Kuzminskas.
Kolegai pritarė ir kooperatyvo „Pienas LT“ narys Naglis Narauskas.
„Ruošiamas Įstatymas turi kompensuoti derybinės galios stoką. Manau, kad ŽŪM projektas yra pernelyg liberalus. Mes norime, kad santykiai tarp pieno gamintojų ir supirkėjų dar būtų šiek tiek reguliuojami. Todėl alternatyvos pieno grupėms nėra, nors jų nereikia tiek daug. Tačiau turime pasiekti, kad jeigu kuris nors gamintojas išsiderėtų tam tikras sąlygas, tai ir kitiems tos grupės dalyviams šios sąlygos būtų vienodos“.
Pasak Kupiškio r. ūkininkaujančios Renatos Vilimienės, ūkininkams kenkia ne pieno gamintojų skirstymas į 10 grupių, bet supirkėjų sugalvota chaosinė priedų sistema.
Kretingos r. ūkininkaujantis Mindaugas Šukys pritarė: „Pagal parduodamo pieno kiekį reikėtų nustatyti ne 10, bet 3 gamintojų grupes. Tačiau labai svarbu nustatyti, koks galėtų būti supirkimo kainos santykis tarp šių grupių“.
Kainos nustatymo būdai
Jeigu negalime susitarti dėl vienos kainos principo vidaus rinkoje, tai reikia pasirinkti kitas galimybes – arba pagal 28 ES narių vidutinę supirkimo kainą, arba pagal pieno gaminių rinkos kainos pokyčius.
„Tai sudėtingas variantas, nes pokyčiai rinkose vyksta nuolat, juos prognozuoti neįmanoma“, – sakė viceministrė.
„Taip, sudėtingas, tačiau pieno sektorius apskritai yra labai sudėtingas. Čia kovojama dėl kiekvieno gramo, nes jis galiausiai kai kuriems rinkos dalyviams sukuria milijonus eurų“, – sakė N.Narauskas.
Trečia galimybė – pagal fiksuotą trijų mėnesių kainą.
„Kai kurie ūkininkai siūlo tokią galimybę. Pagalvokime, štai grūdų augintojai šįmet nudegė, sudarę išankstines grūdų pardavimo sutartis. Tačiau buvo sezonų, kai tokia galimybė juos gelbėjo“, – svarstė A.Miškinienė.
„Pritariu, tai – rizikingas variantas. Nes galima ir daug laimėti, ir daug prarasti“, – sakė N.Narauskas.
Ragino pasinaudoti kitų patirtimi
Pieno gamintojas iš Prienų r. Jurgis Pažėra teigė, kad remiasi kaimietiška logika, tačiau iš tikrųjų jo pasiūlymas būtų patikęs liberalios tvarkos šalininkams.
„Jeigu pieno rinkoje nebus laisvos rinkos, tai nebus ir geros kainos. Štai grūdų supirkėjai kiekvieną savaitę ūkininkams siūlo naujas kainas, taiko įvairias papildomas sąlygas. Tuo tarpu pieno rinkoje tėra keturi stambūs supirkėjai ir grupė tarpininkų. Blogai, kad vidaus rinkoje pieną negali supirkti fiziniai asmenys. O juk tai – galimybė padidinti konkurenciją“, – svarstė J.Pažėra.
ŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus svarstomą problemą įvertino strategiškai: „Įstatymu reikia ne riboti, bet skatinti, nes mes vis dar nesugebame įvykdyti išsikovotos pieno gamybos kvotos. Kaip tai padaryti? Štai bandome kurti unikalų modelį. Tik turtinga valstybė gali sau leisti kurti naujas sistemas, o mes turėtume pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Tačiau ne latvių ir estų, bet Vakarų Europos šalių patirtimi. Pasidomėkime Airijos, Švedijos, gal Lenkijos patirtimi“.
Netikėtas pasiūlymas
Priminsime, kad ETT šiuo metu nagrinėja skundą dėl aptariamo Įstatymo – ar jame numatytos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Alytaus r. ūkininkaujanti Audronė Miškinienė netikėtai pasiūlė palaukti ETT sprendimo, o kol kas tik panaikinti pieno gamintojų grupes. Taigi Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos atstovų nuomonės išsiskyrė.
Tačiau ETT bylą svarstys tik gruodžio 5 d. ir, pasak viceministrės R.Miškinienės, labai tikėtina, kad sprendimo dar nepriims.
„Jeigu visi manome, kad Įstatymą reikia keisti, tai laukti neverta“, – sakė viceministrė.
Tuo tarpu ŽŪR jau surinko pieno gamintojų pasiūlymus ir sudarė sutartį su patirtį turinčia advokatų kontora.
„Teisininkai nagrinėja šį Įstatymą ir artimiausiu metu pateiks alternatyvų projektą arba pastabas. Tai padarysime iki lapkričio 20 d.“, – žadėjo S.Dimaitis.
Tačiau viceministrė pridūrė: „Turėkite galvoje, kad jūsų projektas nebūtinai bus pateiktas Vyriausybei. Tačiau patikinu, kad tai bus dokumentas, kurį įvertinsime“.
Nepanaudojami rezervai
Įstatymą, žinoma, reikia taisyti, tobulinti, tačiau net idealiausi įstatymai neapsaugos nuo aštrėjančios konkurencijos. Akivaizdu, kad pieno gamybos ūkiai dar nepanaudoja visų rezervų.
„Lietuva atsilieka ES ne tik pagal pieno supirkimo kainas, bet ir pagal primilžius. Štai vidutinis primilžis 30-100 karvių ūkiuose tesiekia 5500-6000 kg. Tai – labai blogas rezultatas. O kai kuriuose ūkiuose vidutinis primilžis tesiekia 3500 kg“, – sakė S.Dimaitis.
Kokia išeitis?
Mokytis. Daugiau dėmesio skirti veislininkystei. ŽŪR jau imasi iniciatyvos.
„Artimiausiu laiku dar šįmet įvairiuose šalies regionuose surengs 15 seminarų – mokymų, kuriuose geriausi šalies pieno gamintojai dalinsis savo patirtimi“, – sakė S.Dimaitis.
