Naujienos

ŽŪR pirmininkas: vietos po saule turi užtekti visiems

Kaip jau rašėme, ŽŪR XVII – ajame suvažiavime svarbiausios žemdirbių organizacijos pirmininku žemdirbiai išrinko Labdaros ir paramos fondo „Baltijos labdaros fondas“ vadovą, ŽŪR Kaimo reikalų komiteto pirmininką, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos, Lietuvos ūkininkų sąjungos bei kitų organizacijų narį dr. Arūną SVITOJŲ.  Pirmasis interviu – savo organizacijai. 

Iki šiol kai kurie politikai sėkmingai naudojasi supriešindami stambiuosius ūkininkus su vidutiniais ir smulkiaisiais. Deja, kai kurie ūkininkai patiki tokių politikų pasakomis ir mato priešus ten, kur jų nėra. O kai du pešasi, trečias visada laimi. Ar numatėte būdą, kaip apsisaugoti nuo tokių kiršintojų?

Manau kaip tik dėl šios priežasties pastaraisiais metais su problemomis susidūrė Žemės ūkio rūmai (ŽŪR). Žemdirbius provokuojantys politikai labai gerai suvokia, kad jeigu ŽŪR bus stiprūs, tai jie, politikai, praras galią, bus mažiau reikalingi. Taigi todėl tokie politikai ir norėtų, kad stipriausios žemdirbių organizacijos neliktų, arba, kad ji būtų kuo silpnesnė, kad žemdirbiai kalbėtų ne vienu balsu. Štai tada tiek politikams, tiek valdininkams atsivertų puikios galimybės naudotis savo padėtimi. Esu įsitikinęs, kad tik dėl šios priežasties buvo bandoma įkurti kitas organizacijas. Sukėlė šiek tiek triukšmo, o kokie rezultatai? Juk akivaizdu, kad žemdirbiai tik pralaimėjo. Aš siūlau vienytis, o ne skaidytis.

Vadovaujant ŽŪR bus labai svarbi tarptautinė patirtis, nes teks dažnai bendrauti Briuselyje su ES institucijų tarnautojais, dalyvauti COPA/COGECA  posėdžiuose, bendradarbiauti su ES šalių žemdirbių organizacijų atstovais. Ar jūsų bagaže yra ką panaudoti?

Jungtinių tautų organizacijoje (JTO) 15 metų dirbau ekspertu įvairiose pasaulio šalyse, buvau FAO (JTO maisto ir žemės ūkio organizacija) grupių vadovas, dalyvavau tarptautinėse programose tiek ES, tiek už jos ribų. Savo akimis mačiau, kiek daug yra įvairių alternatyvų žemės ūkyje. Daug teko bendrauti su Švedijos atstovais ir jie sakė, kad iš Baltijos šalių jie pirmenybę bendradarbiauti teikia būtent Lietuvai. Estijos ir Latvijos potencialas yra gerokai mažesnis, o Baltarusijos ir Ukrainos rinkose dar daug neaiškumo bei chaoso. Teko bendrauti ir su Lenkijos bei Vokietijos žemės ūkio rūmų nariais, suradome bendrų interesų bei galimybių keistis patirtimi. Mane ypač žavi lenkų derybininkų tvirtumas, jie į Briuselį vyksta ne nuleidę galvas, bet drąsiai pateikia savo poziciją ir argumentus. Visada stebėjausi mūsų valdininkų baime. Nėra ko bijoti – ES yra laisva sąjunga, kurioje vertinama kiekviena nuomonė, todėl nereikia bijoti, kad mūsų nuomonė bus kitokia, nei laukia Europos Komisijos atstovai.

Kai kurie ūkininkai jus dar prisimena, kai dirbote Žemės ūkio ir miškų ministerijoje, buvote departamento direktorius, o vėliau ir valstybės sekretorius.

Daugiau nei 10 metų dirbau Žemės ūkio ir miškų ministerijoje ir kitose valstybės institucijose, pavyzdžiui, Veislininkystės inspekcijos viršininku. Ši patirtis turėtų praversti, nes žinau ir valdžios virtuvės niuansus.

Vienas iš jūsų buvusių konkurentų tapti ŽŪR pirmininku šią jūsų patirtį paminėjo blogąja prasme, esą štai buvęs tarnautojas, vienas iš tų, su kuriais besikuriantiems Žemės ūkio rūmams reikėdavo kovoti. Kaip buvo iš tikrųjų?

Nesunku pasitikrinti informaciją, ji lengvai pasiekiama. Priminsiu, jog ministerijoje dirbau kaip tik 1997 – aisiais, kai buvo priimtas ŽŪR įstatymas, o 1998 – aisiais skirtas finansavimas. Kritikai gali pasitikrinti ir sužinos, jog prie ŽŪR finansavimo pridėjau savo ranką ir aš. Tokia tada buvo mano vizija –  valstybė turi paremti atsikuriantį nevyriausybinį sektorių. Kitas reikalas, kad jau praėjo 20 metų, o vis dar nesukurtas svarbiausios žemdirbių organizacijos savarankiško finansinio išsilaikymo mechanizmas. Dabar tai atlikti bus daug sunkiau.

Kokiais principais remsitės vadovaudamas ŽŪR?

Kadangi ŽŪR yra daug narių jungianti organizacija, sieksiu, kad visi suprastume kompromisų būtinybę, raginsiu būti tolerantiškais savo kolegoms. Ir debatų metu, ir suvažiavime sakiau ir dabar pakartosiu, kad iš darbo tarptautinėse organizacijose patirties žinau, kad tikslus pasiekia tik dirbantys vieningai, o vienybės negali būti, jeigu kurie nors nariai siekia išskirtinių sąlygų. Kita vertus, ieškoti susitarimo mane įpareigoja ŽŪR Statutas, kuriame juodu ant balto parašyta, kad ŽŪR pirmininkas turi teisingai ir sąžiningai atstovauti visiems ŽŪR nariams.

Esate biotechnologijos mokslų daktaras, tačiau tuo pat metu ir ūkininkas. Ar mokslininko patirtis praverčia ūkininkaujant?

Labai. Ne tik tiesiogiai, gal net labiau praverčia netiesiogiai, nes moku  analizuoti, o tai šiais laikais, kai turime daug skirtingos informacijos, yra labai svarbu. Be kitų darbų, paskutinius 12 metų dar ir ūkininkauju – šiuo metu auginu avis.

Įsigijote žemės ar paveldėjote?

Tai senelių palikimas. Suskaičiavau, kad net septynių mano giminės kartų atstovai užsiėmė ūkininkavimu. Taigi tęsiu šią tradiciją ir džiaugiuosi, kad man talkina keturi sūnūs ir nė vienam nekyla minčių emigruoti.

Savo pavyzdžiu norite įrodyti, kad Lietuvoje gali išsilaikyti ir nedideli ūkiai?

Nesakau, kad sąlygos idealios, todėl ir turime sukūrę Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą, todėl ši organizacija ir kitos žemdirbių organizacijos turi dalyvauti ŽŪR veikloje. O šeimos ūkis yra svarbiausia valstybės žemės ūkio ir kaimo dalis. Šeimos ūkius praradusios valstybės regionuose turi problemų, kurių neįmanoma išspręsti. Tai sakau, remdamasis ES šalių patirtimi. Būtų blogai, jeigu tokia valstybe taptų Lietuva. Taip, valstybei svarbūs pramoniniai, savo produktus eksportuojantys ūkiai, tačiau be šeimos ūkių sunku įsivaizduoti gyvybingą valstybę. Ne tik keli šimtai stambių ūkių savininkai, bet ir tūkstančiai mažesnių ūkių turi teisę gyventi kaime, išlaikyti savo šeimas, auginti vaikus, juos aprengti, suteikti išsilavinimą. Todėl ir turiu viziją, kad Lietuvoje gyvuotų kuo daugiau šeimos ūkių.

Kokio dydžio ūkius galime vadinti šeimos ūkiais?

Svarbu, kokia veikla užsiims. Kalbame apie ūkius, kuriuose nuolat dirbtų tik šeimos nariai. Kai pasitelkdami naujausias technologijas ūkyje dirba šeimos nariai, toks ūkis yra konkurencingiausias ir efektyviausias. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų skaičiavimais efektyviai galima ūkininkauti turint nuo 40 iki 400 ha šeimos ūkiuose. Turintiems didesnius ūkius tenka darbuotojus samdyti, o tyrimai rodo, kad samdomi žmonės dirba ne taip efektyviai, kaip ūkio savininkai.

Kiek Lietuvoje yra šeimos ūkių?

Per 100 tūkst. Taigi jų negalime palikti likimo valiai. Tarp jų yra daug smulkių ūkių, tačiau vietos po saule turi užtekti visiems. Daug tokių ūkių gyvena ir iki šiol išgyveno be valstybės paramos. Tai rodo, kad jie gyvybingi. Todėl tikiu, kad dar ne viskas prarasta, jiems tereikia šiek tiek padėti, suteikti jiems pasitikėjimo savimi ir valstybe ir kiekvienos valstybės stuburu vadinami šeimos ūkiai gyvuos.

X