2020 m. rugpjūčio 12 d. įvyko Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Tarybos posėdis, kuriame ŽŪR nariai aktyviai svarstė ir diskutavo dėl tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos sumos ribojimo.
ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus informavo, kad 2020 m. liepos 21 d. Europos Sąjungos vadovai patvirtino 2021-2027 metų Europos Sąjungos biudžetą, kuriame numatyta, kad tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams augs nuo dabartinių 177 Eur už hektarą iki 200 Eur 2022 m., o 2027 m. minimali išmoka turėtų pasiekti 215 Eur už hektarą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja galimybė nacionaliniu lygmeniu nustatyti tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos ribą, ŽŪR pirmininkas kvietė diskusijai ir bendros ŽŪR narių nuomonės dėl pozicijos suformavimo, ar tikslinga apriboti ES skiriamą tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos sumą, ir ką daryti su sutaupytomis ES lėšomis.
Posėdyje dalyvavęs LRS Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas Andriejus Stančikas pabrėžė, kad tokia diskusija yra būtina. „Dabar pati ES aiškiai pasisako, kad tiesioginės išmokos turi būti reguliuojamas, nes pamatė kad 80 proc. skiriamos paramos atiteko tik 20 proc. ūkininkų. Šiandien reikalinga diskusija apie ribojamos paramos sumą. Europos Komisija yra parengusi kai kurias rekomendacijas dėl paramos reguliavimo, todėl šiandien žemdirbiams būtina diskutuoti ir susitarti kokie turi būti prioritetai ir tikslai. Matome, kad ypatingai prieštaraujančių, kad viršutines lubas reikia įvesti kaip ir nėra. KRK šio klausimo dar nesvarstė, tačiau artimiausiame posėdyje šį klausimą jau tikrai įtrauksime į dienotvarkę, kad rudens sesijoje galėtume priimti sprendimus“, – informavo A. Stančikas.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė dr. Rasa Melnikienė ŽŪR Tarybos nariams pristatė ekonominius skaičiavimus, kuriuos atliko LAEI žemės ūkio ministerijos užsakymu dėl įvairių lėšų paskirstymo alternatyvų, tiesioginių išmokų pasirinkimo modelio ir kt.
LAEI direktorė dr. R.Melnikienė pabrėžė, kad bet kokia paramos priemonė nėra tobula – kiekviena paramos priemonė turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų.
Nuo 2004 m. peržvelgiant strategijas, kurios buvo priimtos žemės ūkio ministerijoje, kurios buvo suderintos ir su socialiniais partneriais, svarbiausias dėmesys buvo skiriamas konkurencingumui. Siekis buvo būti konkurencingais ES. Šiam tikslui išleidome daug lėšų, bet šiandien esame nepatenkinti esama situacija. Tačiau reikia suprasti, kad konkuruoti turime ne tarp žemdirbių, bet ir su kitais sektoriais, su kitomis valstybėmis, o kaimas tapo nekonkurencingas lyginant su miestu, nes vis mažiau žmonių nori gyventi kaime ir žemės ūkis tapo nekonkurencingas su kitomis ekonominėmis veiklomis. Nuo 2014 m. sukurta nauja schema, kuri leidžiama paremti smulkesnius ūkius, jaunus ūkininkus, o nuo 2021 m. buvęs žalinimas pavirs eko schema. Svarbu, kad parama pasislinktų mažesniųjų ir vidutinių ūkių link. Diskutuotinas klausimas, kas tai yra vidutinis ūkis. Atsižvelgiant į ekonominius skaičiavimus, Lietuvoje tai yra ūkis, valdantis apie 100 ha ir daugiau žemės ir besiverčiantis be samdomų darbuotojų ūkis, t. y. – save įdarbinantys asmenys.
LAEI direktorė informavo, kad schema, kuri buvo įgyvendinta po 2014 m. užtikrino ūkių, turinčių iki 30 ha išmokų padidėjimą 18 proc., o turinčių virš 500 ha – išmokų sumažėjimą iki 14 proc. Tai yra pakankamai efektyvu. Lėšų perskirstymui buvo skirta 15 proc.
Mažesni ūkiai sugeneruoja gyventojų tankį kaime. Žmonės šalia savo kitos veiklos turintys ir žemės ūkio veiklą, turi papildomas pajamas, kurios ateina į šeimą. Be to, vaikai mokosi žemės ūkio veiklos, verslo pradmenų, dalyvauja procesuose, todėl formuojami kiti gebėjimai kaime. Todėl kalbėti, kad tik dideli ūkiai yra perspektyvūs, nėra teisinga, ir šį požiūrį reikia keisti. Žemės ūkio veiklos tvarumas yra didelis iššūkis.
Dr. R.Melnikienė pabrėžė, kad svarbu, jog būtų įgyvendintos susietos paramos, pirmųjų ha schemos, o tai, kaip šios schemos bus panaudotos, atsilieps ir išmokų ribojimui.
Europos Vadovų Taryba yra priėmusi rekomendacinio pobūdžio sprendimą ribojimą taikyti tik nuo 100 000 Eur nuo pagrindinės dalies, todėl labai maža dalis ūkių pateks į šią situaciją.
Ir dar reikėtų priminti, kad išmokų ribojimas vyksta vienos valdos dydžiu.
ŽŪR vicepirmininkas, LJŪJS pirmininkas Vytautas Buivydas informavo, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvoje iš ūkininkavimo pasitraukė apie 200 tūkst. ūkininkų, t. y. per vieną dieną vidutiniškai netekome 55 ūkių. „Kiekvienas ūkininkas kaime, tai – gyvybė kaime. Todėl turėtume galvoti apie gyvybingo kaimo perspektyvą ir apie tiesioginių išmokų ribojimą. Jaunųjų ūkininkų vardu atsakingai pareiškiu, kad turime galvoti apie paramos ribojimą ir mąstyti visuomeniškai, kad padarytos investicijos kaime nenueitų veltui, o būtų tikslingai panaudotos ir žmonėms kaimas būtų patrauklus gyventi ir dirbti”.
Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas dr. Česlovas Tallat – Kelpša pasiūlė naudoti „formules”, o ne „laiptus” ir pažymėjo, kad kaimas bus gyvybingas ir patrauklus jauniems žmonėms gyventi ir dirbti, jei tam bus sudarytos palankios sąlygos. Todėl reikia vadovautis tiek ES BŽŪP, tiek Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros Baltojoje knygoje numatytais nacionalinės politikos iššūkiais, uždaviniais ir veiksmais iki 2030 m.
Jonas Kuzminskas pasisakė už išmokų ribojimą iki 100 tūkst. ir atkreipė dėmesį, kad darbo vietas sukuria ne tik stambūs ūkiai, bet ir pienininkystės ūkiai, pvz. 200 karvių turintis ūkis sukuria apie 20 darbo vietų, be to labai svarbu, kad kaime gyvenantys žmonės įdarbina save, t.y. dirba šeimos ūkyje visi šeimos nariai.
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis piktinosi, kad juridiniam asmeniui žemės plotas nėra ribojamas, o ūkininkui numatome ribojimus 500 ha.
„Visa Lietuvos teritorija, įskaitant ir kaimą, turėtų būti patraukli gyventi ir dirbti. Būtina diskutuoti ir apsispręsti, kokia turėtų būti tiesioginių išmokų riba. Turėtume palaikyti ir paremti tuos kaimo gyventojus, kurie neturi daug žemės, tačiau jiems yra galimybė diversifikuoti veiklas, taip, kaip yra visoje ES“, – kalbėjo LR ŽŪR vicepirmininkas ir Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos pirmininkas Algis Baravykas.
Adolfas Jasinevičius, Lietuvos pramoninių uogynų asociacijos pirmininkas, pažymėjo, kad kalbant apie kaimą reikia kalbėti ne tik apie žemės ūkį, bet ir apie socialinius, jaunimo, švietimo, užimtumo klausimus.
Lietuvos miško ir žemės savininkų pirmininkas dr. Algis Gaižutis pažymėjo, kad skatinant gyvybę kaime reikalinga išmokų diferenciacija, ir jei yra nustatyta nuosavybės riba – 500 ha, tai tos išmokos ir turėtų būti mokamos, o didesni ūkiai turėtų išsilaikyti iš masto ekonomikos.
„Kaimo gyvybingumas priklauso nuo jame gyvenančių žmonių. Jei Lietuva investavo ES lėšas į kelius, infrastruktūrą, ikimokyklinio ir švietimo įstaigas kaime, tai turėtume pagalvoti, kaip tai išsaugoti ir plėtoti bei nepamiršti Baltojoje knygoje numatytų ilgalaikių uždavinių. Taip pat neturėtume pamiršti nacionalinio saugumo, valstybinio ir pilietinio požiūrio“, – kalbėjo ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis.
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAA) direktorius Mindaugas Kinderis pažymėjo, kad būtina diskusija su žemės ūkio ministerija bei LAEI mokslininkais.
Po diskusijos ir balsavimo, ŽŪR tarybos nariai priėmė nutarimą, kad siekiant išlaikyti kaimo gyvybingumą bei ūkių įvairovę, siūlyti intensyvinti paramą smulkiems ir vidutiniams ūkiams bei pritarti tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos sumos ribojimui.
„ŽŪR nariai aktyviai formuoja nuomones ir rūpinasi viso kaimo gyvybingumu, tiek per žemės ūkio, tiek per socialinius ir kt. klausimus. Kiekviena diskusija yra naudinga ir tiesiog būtina, sprendžiant strateginius Lietuvos kaimo ateities klausimus,“ – pažymėjo dr. A. Svitojus.