Nauja patirtimi ir įspūdžiais iš Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) drauge su partneriais iš 14 šalių – Prancūzijos, Danijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Suomijos, Lenkijos, Airijos, Vokietijos, Slovėnijos bei Nyderlandų – įgyvendinamo projekto „Horizontas 2020“ „Pienininkystės atsparumas“ (angl. „Resilience For Dairy“), kurio tikslas yra drauge spręsti aktualiausias atsparumo problemas, su kuriomis susiduria pieno gamintojai, dalinasi Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) prezidentė, ŽŪR konsultantė, ūkininkė Viktorija Švedienė.
Visos projekto šalys – partnerės buvo susirinkę Airijoje, kur ne tik dalinosi patirtimis, mokslo naujovėmis, ūkininkų įžvalgomis, bet ir aplankė ne vieną airių pieno ūkį.
Pieno gamyba – sezoninė
LGVA prezidentė, ŽŪR konsultantė, ūkininkė Viktorija Švedienė pripažįsta, kad airių patirtis jai buvo labai įdomi. Ūkininkė atkreipė dėmesį į keletą esminių dalykų, kuo skiriasi tenykščiai pieno gamybos ūkiai nuo mūsiškių.
Pirmiausia krinta į akis, kad airiai neatsisakė šimtametės ganymo tradicijos. Nuo fermų į aplinkui plytinčias ganyklas, kurios aptvertos kapitalinėmis tvoromis ir pagal poreikį dalijamos į mažesnius aptvarus elektriniais piemenimis, veda bandotakiai. Vieną dieną banda genama už 6 km, kitą dieną už 2 km, trečią dieną už kilometro… Taip žiūrima, kad karvės nepervargtų. Kita vertus, kaip kritiškai pastebi lietuvė ūkininkė, vis tiek karvės daug energijos išeikvoja ėjimui, o ne pieno gamybai.
Šimtametė yra ne tik ganiavos tradicija, bet ir pieno gamybos sezoniškumas. Sezonas prasideda balandį, ir pieno gamybos kreivė auga kartu su žolynų augimu, rudeniop – mažėja. O gruodžio mėnesį karvės užtrūkinamos (didesniame ūkyje tai sudėtingiau, siekiant užtrūkinti karvės melžiamos vieną kartą per dieną). Kaip sako V.Švedienė, tokio gamybos organizavimo nauda ta, kad karvių nereikia grupuoti. Ir ūkininkas turi šiek tiek poilsio, ruošiasi masiniam veršelių „gaudymui“. Vasaris įtemptas – per dieną apsiveršiuoja po 30 karvių. Reikia daug krekenų, sezoninės darbo jėgos. Tačiau vėlgi, po tokio darbymečio, kuris trunka 1,5 mėn., vėl prasideda ramesnis laikas – karvės išleidžiamos į ganyklas. LGVA prezidentė išsiaiškino, kad dalis prieauglio paprastai keliauja penėjimui į kitus ūkius, apie 40 proc. telyčaičių ruošiama melžiamos bandos pamainai, o kitos sėklinamos mėsinių veislių bulių sperma. „Tokio dydžio kaip mūsų Lietuva Airijoje per metus atvedama 5 mln. veršelių“, – V.Švedienė pasakoja apie airiškąjį pavyzdį.
Tačiau yra dar vienas esminis skirtumas, labiausiai sužavėjęs ūkininkę. Tai bendrystė tiek tarp mokslo ir gamybos, tiek ir tarp pieno gamintojų bei perdirbėjų. Įdomu, kad ūkininkams mokama ne už pristatytą pieno kiekį, o sausąsias medžiagas – grynus baltymus, grynus riebalus.
Ką galėtume sau pritaikyti?
Lygindama patirtis LGVA prezidentė pripažįsta – yra dalykų, ką galėtume įdiegti savo šalyje, savo ūkiuose. Airijoje ją sužavėjo mokslo ir gamybos simbiozė ir tai, kad mokslininkai išmano ne tik teoriją. Ūkininkų prašymu mokslininkai pateikia skaičiavimus, pagrįstus bandymais. Vertinimai įvairūs: prie kurio melžimo roboto gyvuliai geriau jaučiasi, geriau pieną atleidžia, kiek gyvulys iškvepia metano, kiek organinės masės užaugina kiekvienas plotelis pievos ir ūkyje yra surišama CO2 iš atmosferos. Ūkininkas galiausiai gauna atsakymą, kiek jo ūkyje generuojama šiltnamio efektą sukeliančių dujų (metano, anglies dvideginio) ir kiek užaugintoje organinėje medžiagoje surišama anglies.
Galvodama apie savo patirtį ūkininkė sako, kad žinoti konkretų atsakymą labai svarbu būtų ir mums – juk tai svarūs argumentai diskutuojant su miesto žmonėmis, kurių nemažai įsitikinę, kad karvės „didina ozono skylę, gadina atmosferą“.
Atliekant tyrimus apie žaliosios dangos sukaupiamą organinės medžiagos kiekį septyniuose Airijos ūkiuose sveriama žolė. Yra kuriama vieninga vertinimo sistema. Taip pat panaudojamos aerofotografinės nuotraukos, pagal pievų žalumo intensyvumą nustatomas organinių medžiagų išsiplovimas iš dirvožemio. „Buvom vieno universiteto mokomajame ūkyje, kur matuojamas vanduo ir skaičiuojamas išplovimas po lietaus. Yra Airijoje ir laistomų ganyklų, nors ten, atrodo, ir taip daug lyja. Bet kuo intensyvesnė žaluma, tuo daugiau surišama anglies“, – įdomių detalių įsidėmėjo LGVA prezidentė. Labai patiko tai, jog mokslininkai nagrinėja konkrečių ūkių duomenis, iš kurių rengia išvadas ir teikia rekomendacijas.
Su baltu pavydu apie tai svarstydama V.Švedienė apgailestauja, jog mes tuo tarpu neturime esminių skaičiavimų apie gyvulininkystės sektorių: „Mes šiandien Lietuvoj neturim startinės pozicijos. Iš buvusio milijono karvių liko 200 tūkst.; mėsinių padaugėjo, bet koks turėtų būti optimalus skaičius Lietuvai net nežinome…“
Ar verta, ar įmanoma grįžti prie ganymo tradicijos? Pašnekovė mano, kad tam reikėtų perdirbėjų valios, nes jie taip pat kaip Airijoje turėtų persiorientuoti sezoninei gamybai. O ūkininkai už pagaminamą produkciją turėtų gauti tinkamą atlygį, kad jaustųsi reikalingi. Mažesniems ūkiams, prie fermų turintiems žemės, sugrįžti prie ganymo ne problema. Atsiranda gamybos sezoniškumas, bet vasaros sezono pieno kokybė yra nepalyginti geresnė ir savikaina mažesnė. Ganyklų masyvai neaptverti tvoromis, nebeturime bandotakių, tačiau LGVA prezidentė linkusi tikėti, kad Lietuvoje yra ūkių, kurie airių patirtį gebėtų kūrybiškai pritaikyti.
Kas dėl Airijoje įprasto sinchroniško karvių bandos užtrūkinimo, veršiavimosi periodo – tai, žinoma, patogu. Bet savo ūkyje V.Švedienė to nelabai įsivaizduoja, nes ūkis nors palyginti nedidelis, bet iš karvės melžiama 8 t, sezoniškumą įdiegti būtų sudėtinga, be to, ir karvę gaila užtrūkinti tuomet, kai paros primilžis siekia 25 l. Ūkininkė pastebi, kad Airijoje vis dėlto tvartinis periodas yra pora mėnesių trumpesnis nei Lietuvoje.
Apibendrindama tai, ko galėtume pasimokyti iš airių, LGVA prezidentė pirmiausia akcentuoja, kad kiekvienas ūkis yra labai individualus, todėl Lietuvoje nesinori skirstymo į efektyvius ir neefektyvius pagal karvių skaičių. Negalima nurašyti nė vieno. Ūkio efektyvumą lemia ne gyvulių skaičius, o realios pajamos iš hektaro ir iš karvės – ne primilžis, ne bendrosios pajamos, o kas lieka ūkininko kišenėje. Vienos ar kelių visiems tinkančių taisyklių negali būti, nes ūkiai labai skirtingi. V.Švedienė linkėtų ūkininkams mokytis, nuolat domėtis naujovėmis ir dalintis gerąja patirtimi. Nes galiausiai už savo ūkį esame atsakingi patys, todėl ir sprendimus turime rasti patys. Tai sakydama LGVA prezidentė pateikia pavyzdį iš to, kaip Airijoje mokslininkai pristatė šėrimo klausimą: šienauti tris ar keturis kartus. Šienaujant keturis kartus – pašaro daugiau, jo virškinamumas geresnis. Bet hektarui tenka 150 eurų išlaidų, o šienaujant tris kartus – 130 eurų. Kitoje skaidrėje – duomenys: dėl geresnio pašaro virškinamumo (keturiskart šienaujant) už litrą pieno gauni 13 ct daugiau. O kaip daryti išties, šienauti 3 ar 4 kartus, ūkininkas turi nuspręsti pats pagal savo ūkio produktyvumą.
V.Švedienę maloniai nustebino bendravimas su airių ūkininkais – jų sąmoningumas, jų kovojimas už savo darbo vietą. Kad ir ko paklaustum (dėl šėrimo, veislininkystės, dirvožemio), visuomet yra atsakymas: kas lieka kišenėje. „Galutinio rezultato skaičiavimo mašinėlė jų galvose labai gerai įdėta“, – juokiasi pašnekovė to paties linkėdama ir kolegoms Lietuvos ūkininkams – skaičiuoti ne kiek davė valstybė ir kiek tonų primelžė, kokia litro kaina, o kas lieka ūkininko kišenėje.