Lapkričio mėn. 13-21 dienomis Vilniuje vyksta Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos Globos atlaidai.
Lapkričio mėn. 13 d. Vilniaus šv. Teresės bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už žemdirbius, kuriose dalyvavo ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis, ŽŪR organizacijų lyderiai bei atstovai.
Jūsų klebonas monsinjoras Kęstutis pristatydamas kunigų susirinkime Aušros Vartų atlaidų programą, akcentavo šių metų teminį žodį, kurį visada minime maldoje „Sveika Marija“. Tai antroji maldos dalies pradžia – „šventoji Marija“. Šventumas. Šis žodis atveria daug galimybių ir horizontų. Pažįstame daug šventųjų ir jų gyvenimo istorijų. Kiekvienas iš jų unikalus ir savitas. Bet kiekvienas gali atrado savo kelią link dangaus ir mums nori jį padėti atrasti. Į Mariją kreipiamės litanijos maldoje kreipiniu „šventųjų Karalienė“. Taigi, ko mes galėtume išmokti Marijos mokykloje šį vakarą, kai meldžiamės už žemdirbius? Galėtume vardinti daugelį Jos dorybių, bet man labiausiai norėtųsi stabtelti ties viena, kuri ypač aktuali šiame laikmetyje.
Tai vilties dorybė. Ne veltui Marija dar vadinama vilties Motina, nes jos kelias nebuvo lengvas. Jame netrūko išbandymų ir sunkumų. Ką tik girdėjome Evangeliją, kurioje ji mums parodoma stovinti po kryžiumi. Ir ne tik stovinti, bet gaunanti naują užduotį – būti Motina mylimajam mokiniui ir visai Bažnyčiai. Jėzus nori suteikti naują horizontą mūsų žvilgsniui, kad jis nesustotų tik ties kryžiumi, bet būtų nukreiptas į priekį, į naują perspektyvą. Motinystės ir sūnaus ir dukros perspektyvą. O tai yra vilties žvilgsnis, suteikiantis naują pasitikėjimą ir džiaugsmą.
Šiandien kai girdime karo aidą visai netoli Ukrainoje, Izraelyje ir kitur, vis labiau suvokiame koks trapus mūsų žmogiškas gyvenimas. Kokia dužli mūsų susikurta žemiška gerovė. Kaip greitai gali viskas pasikeisti vos per trumpą akimirką. Ir į pagalbą mums ateina Marija. Su savo švelniu rūpesčiu ir kartu paraginimu kreipti vis labiau į Jėzų, į amžinybės perspektyvą. „Darykite tai, ką Jis jums lieps“ – tai žodžiai, kurie suteikia naują viltį ir prasmę viskam, ką mes darome.
„Krikščionys pašaukti būti vilties vyrais ir moterimis, kuriuos vienija tikrumas dėl Dievo, kuris nepasiduoda“, vienoje iš savo homilijų kalbėjo popiežius Pranciškus. Viltis yra geresnių dienų vizija, kuri keičia mus jau dabartyje. Viltis nebūtinai reiškia, kad mūsų gyvenime nebus iššūkių arba kad viskas tuoj pat pagerės. Viltis reiškia, kad Dievas suteiks mums jėgų ištverti visa tai, kas gali mūsų gyvenime nutikti.
Žemdirbiai geriausiai supranta, ką reiškia sėti į žemę sėklą. Visa tai daroma su viltimi, kad išdygs augalas, kuris neš vaisių. Tačiau niekas negali būti šimtu procentų įsitikinęs, kad viskas bus taip, kaip esame suplanavę. Gamtos sąlygos visada palieka paskutinį žodį tarti Dievui, o ne mums, nors ir labai būtume įvaldę naujausias technologijas.
Todėl sėjama ne viena sėkla mažame plote, bet ištisi laukai. Ieškoma tinkamos dirvos ir augalų, kurie labiau atitiktų besikeičiančias klimatines sąlygas. Ir tada mūsų rūpestis duoda derlių. Kai žmogus stengiasi, tada ir Dievas padeda. Bet visą laiką išlieka toji nežinomybė – koks bus oras ir kokį derlių gausime. Todėl drįsčiau sakyti, jog žemdirbiai yra ypatingi vilties žmonės. Jų rūpestis ir pasiaukojimas yra gražus vilties liudijimas mums visiems. Išlikite visada vilties žmonėmis.
Popiežius Pranciškus primena: „Marija yra didelis stiprybės, padrąsinimo ir vilties šaltinis išbandymų metu. Kadangi ji yra mūsų motina, ji labai mumis rūpinasi ir visada nori mums geriausio. Prašykime jos paguosti ligonius ir mirštančiuosius, pasidalyti savo drąsa su sveikatos priežiūros darbuotojais ir visais, kurie rizikuodami savo gyvybe tarnauja kitų poreikiams. Kreipkimės į Mariją, kai esame išsigandę ar vieniši. Ji liks šalia mūsų ir nuramins mūsų baimes. O svarbiausia, kai jaučiamės sutrikę ar pasiklydę gyvenimo kelionėje, Marija gali parodyti mums kelią pas savo Sūnų Jėzų“.
Marija visada išlieka su savo sūnumi iki pat galo. Jos atvaizdas esantis kryžiaus papėdėje įkvėpė daugelį menininkų pavaizduoti ją kaip ištvermingos vilties Dievo pažadu pavyzdį. Marija visada išlieka ten, kur Jos prašo būti mylimas Sūnus. Ji pasilenkia prie kiekvieno kenčiančio, abejojančio ir suvargusio žmogaus. Ji glaudžia mus prie savo mylinčios krūtinės. Ir moko mus būti vilties žmonėmis. Kurie sugeba sustoti ir įsiklausyti, ką nori mums Viešpats pasakyti.
Popiežius Pranciškus mus ragina: „nepamirškite: viltis ir klausymasis visada yra labai susiję. O Marija yra moteris, kuri klausosi, kuri priima savo egzistenciją, kai ji ateina pas mus džiugiais momentais, o taip pat skausmingu metu, kurio niekada nenorėtume susitikti“. Marijos tyla Evangelijoje ypač išlieka akivaizdi paskutinėmis Jėzaus akimirkomis, kai jos buvimas Kristaus kančios metu užtemdomas ir kai pasišalina daug draugų, kurie anksčiau vaikščiojo su Jėzumi, kai Jis darė stebuklus. Ji tada išlieka aušros Motina, naujos šviesos Motina.
Labai simboliška, kad Aušros Vartų šventovė yra miesto vartuose, kurie nukreipti į rytus, iš kur kyla nauja ryto aušra. Tai nėra statiška šventovė, bažnyčia, į kurią įėję, turime vėl išeiti pro tas pačias duris. Tai yra vartai. O tai reiškia, naują kelią, naują žvilgsnį, atveria mums naujas erdves.
Priėję prie senojo miesto sienos, mes neatsimušame į sieną ir mums nereikia ieškoti kito išėjimo. Prieš mūsų akis yra vartai, kuriuose matome motinišką Marijos žvilgsnį. Mes praeiname pro Aušros Vartus, ir keliaujame į naują perspektyvą su Jos globa. Dėkokime už Jos globą ir viltį, kurią mums teikia per Viešpaties malones. Per Jos užtarimą išlikime visada vilties žmonėmis. Šventoji Marija, Vilties motina, melski už mus. Amen.
„Tęsiame gražią tradiciją ir drauge su ŽŪR nariais dalyvaujame Šv. Mišiose, skirtose maldai už žemdirbius. Kiekvienais metais, po didžiųjų žemės ūkio darbų laukuose, svarbu akimirkai susimąstyti ir padėkoti žemei, gamtai ir žemdirbiui, už naują derlių ir jo triūsą auginant maistą”, – sako ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis.