Daug kalbame, kad mūsų kaimas, regionai turi išlikti gyvybingi. Tačiau tam, kad kaimiškose vietovėse žmonės galėtų oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti, svarbu, kad jie būtų konkurencingi. Nors turime vadinamąjį Žemės įsigijimo įstatymą, akivaizdu, kad jis neveikia ir žemes stambiu mastu metai iš metų superka stambios žemės ūkio bendrovės, koncernai.
Tam, kad ūkininkai nebūtų nustumti nuo žemės, viena iš priemonių – taisyti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. Praėjusią savaitę šia tema vyko pasitarimas Žemės ūkio ministerijoje, kurioje dalyvavo ir Žemės ūkio rūmų atstovai.
Ką apie minėtą įstatymo pakeitimą mano Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė?
Avių augintojai – smulkūs ir vidutiniai ūkiai, todėl mes visuomet pasisakome už tai, kad dabar esantis įstatymas turėtų pagaliau veikti. Mūsų asocijuoti nariai pripažįsta, kad kyla problemų ne tik nusipirkti, bet ir išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemę.
Kitas aspektas yra tai, kad nebūtų tiek bėdų dėl kaimo gyvybingumo, atkuriamų pievų jei būtų realiai skatinami smulkieji ūkiai, kurie laiko pienines karves, mėsinius galvijus, avis gano pievas, ruošia žolinius pašarus. Galų gale smulkesni ūkiai gano pievas, jas prižiūri, gyvuliai tręšia laukus ir taip gerina dirvožemį. Akivaizdu, kad toks ūkininkavimas palankesnis gamtai, bioįvairovės išsaugojimui, o ne monokultūrų auginimas ir jų tręšimas mineralinėmis trąšomis.
Jokia paslaptis, kad stambieji žemvaldžiai žemes perka, jas užrašo ant brolių, sesių ar kitų giminių ir taip ūkininkauja. Juridiškai tai yra sutvarkoma, tačiau kiti, mažesni ūkiai, jau net nebeturi ką nuomotis. Galų gale kaip smulkiam ūkininkui eiti į paramos projektus, kaip jam įvykdyti įsipareigojimus, jeigu jis rizikuos netekti nuomojamos žemės ar pan.?