Tautinis ir kulinarinis paveldas bei tradiciniai amatai – svarbi valstybės etninės kultūros dalis. Mokslo ir technologijų plėtros procesai, globalizacija kelia iššūkius valstybei ir tautai. Todėl turime ieškoti būdų, kaip išlaikyti lietuvių tautinį savitumą. Kiekvieną dieną modernėjančiame pasaulyje tautinis paveldas suteikia tautai originalumo ir išskirtinumo. Džiugu, kad lietuviai gali didžiuotis ir visam pasauliui pristatyti aukščiausios kokybės, su meile ir pasišventimu tėvų ir protėvių tradicijas, produktus ir amatus. Tautinio paveldo produktai – ne masinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį.
Lietuvos gamintojai nuo seno garsėja keramikos, tekstilės, kalvystės, juvelyrikos dirbiniais. Į UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą įrašyta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika, šiaudiniai sodai, dainų šventės, sutartinės.
2007 m. LR Seimas priėmė Tautinio paveldo produktų įstatymą, kuris užtikrina tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą, įgalina išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, suteikus jai šiuolaikinio reikšmingumo, teikti valstybės pagalbą ir sudaryti tradiciniams amatininkams palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti.
Tautinio paveldo produktai – nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį. Lietuvoje yra sertifikuota per 3300 tradicinių gaminių, kuriuos gamina daugiau kaip 800 tradicinių amatininkų. Daugiau kaip 200 amatininkų atestuoti tradicinių amatų meistrais.
Iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos istoriškai susiformavusios tautinio paveldo tradicijos, patirtis ir specialūs įgūdžiai palaiko tautos gyvybingumą bei parodo pasauliui valstybės tautinį išskirtinumą.
Apie gamtos dovanas iš miškų ir pievų
Susipažinkite: visada besišypsanti ir pozityviai nusiteikusi, kupina energijos moteris, kuri yra keturių vaikų mama, žolininkė Rasa Glinskytė – Subačienė. Moterį gamta traukė nuo mažens, tačiau tik susilaukusi pirmųjų vaikų, ji ryžosi kardinaliai keisti savo gyvenimą – metė stabilų darbą ir paniro į žolininkystės klonius.
Nuo 2015 m. Rasa Glinskytė – Subačienė yra sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja, senojo žolininkystės amato puoselėtoja. Jai A kategorijos tautinio paveldo sertifikatai suteikti obuolių sūriui, gilių kavai, žolelių trauktinėms ir arbatų mišiniams.
Rasa baigusi daiktų dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau gamta jai visada buvo artima. Prisimena, kai būdama maža, drauge su mama eidavo pas kaimynus pieno, o einant mama pasakodavo apie augalus. Pasakojimai atminty išliko, o sukūrus šeimą noras atsigręžti į gamtą tapo dar stipresnis.
„Visas gamtos dovanas renkame patys pievose, miškuose ir laukuose. Kai kuriuos augalus užsiauginame savo žemėje. Visi produktai daromi tik mūsų rankomis ir iš pačių surinktų žolelių, šaknelių, uogelių. Manau, kad reikėtų naudoti tuos augalus, kurie auga šalia mūsų, nes gamta geriausiai žino ko mums reikia. Gaminame fermentuotas ir džiovintas žolelių arbatas. Distiliuojame gėlių vandenis, gaminame sirupus, trauktines. Kai kuriems mano produktams suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas. Noriu, kad kuo daugiau šeimų, su didžiausia pagarba gamtai, susirinktų sau reikalingų žolelių, pasiruoštų sveikų ir skanių arbatų, bendrautų, būtų kartu kuo daugiau gamtoje ir jaustųsi laimingi“, – šypsodamasi kalba Rasa Glinskytė – Subačienė.
Apie mokslo metų kelionę pas tautinio paveldo meistrę Jadvygą Balvočiūtę
Rasa yra ne tik aktyvi Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos narė, bet didelį dėmesį skiria švietimui, edukacijoms ir savo žinių bei gebėjimų tobulinimui, o įgytomis žiniomis noriai dalinasi su kitais, organizuodama švietėjiškus renginius ir edukuodama jaunimą.
2023 metais Rasa paskyrė gilesniam žolininkystės amato pažinimui ir mokymuisi pas tautinio paveldo meistrę Jadvygą Balvočiūtę, kuri yra sertifikuota Tautinio paveldo produktų A kategorijos amatininkė, tradicinių amatų meistrė (arbatžolių mišiniai, žolelių arbatos, prieskoniai).
Jadvyga Balvočiūtė botanikos mokslui paskyrusi 30 metų, 2002 m. įkūrusi individualią įmonę – vaistinę „Jadvygos žolės“, o ekologinį vaistažolių ūkį įkūrusi dar 1991 m., kai tik sugrįžo gyventi į Žemaitiją, savo gimtąjį Gyvolių kaimą (Mažeikių r.), niekada neatitrūko nuo mokslinės veiklos: su bendraautoriais parašė 6 knygas, paskelbė per 30 mokslinių ir per 70 mokslo populiarinimo straipsnių.
Ir šiandien pas Jadvygą atvyksta ne tik iš kaimyninių rajonų, bet ir tolimiausių Lietuvos kampelių bei svečių šalių, nes žino, kad „Jadvygos žolės“ gali padėti išspręsti įvairias sveikatos problemas, nuolat aplanko Klaipėdos universiteto holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros kurso studentai.
„Jadvygos žolės“ auginamos 13 hektarų sertifikuotame ekologiniame plote, arbatų gamybai auginama daugiau kaip 100 rūšių augalų, iš kurių surenkama 140 skirtingų žaliavų. Daugiausiai tai kultūriniai augalai, pvz., renkami vaistinės medetkos žiedai, įvairių veislių šluotinio burnočio žolė ir sėklos, sėjamųjų grikių žydinčios viršūnėlės, vaistinio valerijono šaknys ir t.t. Vaistažolių mišiniams gaminti naudojami ir natūralioje aplinkoje (pievų, miškų, laukų, vandens telkinių ir pan.) surinkti augalai. Laukiniai augalai renkami iš ekologiškų, sertifikuotų plotų, laikantis laukinės augmenijos rinkėjo sertifikato reikalavimų. Jadvygos žolelių arbatos – tai nuostabi galimybė praktiškai susipažinti su turtingu Lietuvos augalų pasauliu, pajusti jų poveikį kūnui ir sielai, pasigėrėti gamtos kvapais ir arbatų spalvų gama. Arbatų receptūros ir gamyba sujungė kartu puikius dalykus, tokius kaip: profesionalios žinios apie vietines žoleles; tradicinės žolininkystės išmanymas; ekologinis ūkininkavimas; kvalifikuotas ekologiškos laukinės augmenijos rinkimas; itin didelis dėmesys kokybei; gamyba iš išimtinai Lietuvoje užaugusių augalų, pristatant šalies gamtos turtus; glaudus ir betarpiškas bendravimas su arbatų mėgėjais, švietėjiška žolininkės – ūkininkės veikla.
„Esu dėkinga mokytojai ir mokslininkei Jadvygai už jos nuoširdžiai perduotas žinias, geranorišką dalinimąsi patirtimis ir įžvalgomis, už tai, kad galėjau dalyvauju kasdieniuose ūkio darbuose, kad sužinočiau kuo daugiau apie augalų rinkimo, apdorojimo ir paruošimo naudojimui subtilybes. Miela Jadvyga nuoširdžiai dalinasi savo sukauptomis žiniomis, meistrystės paslaptimis ir kasdieniais darbais. Ji gyvybinga ir nuoširdi, padedanti visiems, dažnai pamirštanti save ir buitį, puikiai jaučianti kitą žmogų ir suteikianti viltį. Mokytis žolelių paslapčių buvo tikras malonumas, įgijau naujo įkvėpimo ir toliau gilinuosi į nuostabų augalų pasaulį. Taip pat už galimybę tobulintis dėkoju žemės ūkio ministerijai, kuriai teikiau paraišką ir gavau individualią valstybės stipendiją tradicinių amatininkų įgūdžiams tobulinti. Tačiau manau, kad nėra teisinga stipendiją skirti tik amatininko įgūdžiams tobulinti, būtų puiku, kad ir mokytojui/meistrui būtų numatyta bent kokia kompensacija už pasidalinimą žiniomis ir mokymo laiką“, – sako Rasa Subačienė.