Kooperatyvo „Olrevita“ patirtis

Nelengva sodininkus suburti į kooperatyvą, todėl daugiau sodininkų arba dirba savarankiškai, arba jungiasi į akcines (uždarąsias akcines)  bendrovės. Tarp išimčių – Vilkaviškio rajone, Gudkaimyje, veikiantis žemės ūkio kooperatyvas „Olrevita“. Kalbiname jo vadovą Vitą Kušlį.

Kodėl „Olrevita“? Lotynų kalba vita yra gyvenimas, o kaip sukonstruota pirmoji žodžio dalis olre?

Viskas daug paprasčiau. Pavadinimas sudarytas iš pirmųjų kooperatyvo narių steigėjų vardų: Olegas, Remigijus ir Vita. Po dvi raides iš pirmųjų ir visas trečiojo nario vardas. Taip ir gavome Olrevitą. Prie šių trijų prijungėme dar du ir penkiese įsteigėme sodininkų žemės ūkio kooperatyvą.

Ar į pavadinimą įtraukti nariai išliko kooperatyve?

Iš pirmųjų likome tik du. Tačiau penki nariai yra – tiek, kiek reikalauja įstatymai.

Kada ir kodėl sodininkai susibūrė į kooperatyvą?
Kooperatyvą Gudkaimyje įkūrėme penki nariai 1998 – aisiais. Tiesą sakant, privertė aplinkybės, kai galutinai suiro bendrovė, anksčiau buvęs  tarybinis sodininkystės ūkis. Žmonės, kiek kas pajėgė, išsipirko sodus ir susivienijo į žemės ūkio kooperatyvą. Žinoma, galėjo kiekvienas užsiimti sodininkyste atskirai, tačiau buvo akivaizdu, kad toks darbas būtų labai neefektyvus. Paskatino ir valstybės pažadai kooperatyvams pagelbėti.

Kiek kooperatyvo nariai valdo sodų?

Apie 120 ha.

Ir pats kooperatyvas įsigijo dalį sodų?

Taip. Išpirkome iki tol nuomotus iš valstybės plotus – apie 35 ha ir dar keliolika hektarų nuomojame.

Kam parduodate obuolius? Ar kyla minčių imtis perdirbimo?

Anksčiau parduodavome obuolius vokiečiams, tačiau pastaruoju metu visą produkciją, o jos būna nuo 10 iki 20 tonų, realizuojame Lietuvoje. Dirbame atsargiai, nerizikuodami. Grandiozinių planų neturime, nes jeigu jau keisti, tai reikėtų daug ką keisti. Šiais laikais svarbiausia išsilaikyti ir išvengti skolų.

Tolimesnė ateitis?

Dirbti atsargiai – tai yra ne tik mūsų, bet ir visų dabartinių sodininkų tikslas. Tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėje Lenkijoje. Nes visus investavimo planus sujaukė karas Rytų Ukrainoje , t.y. ES santykiai su Rusija, kai buvo nutraukti prekybos ryšiai. Štai net apie 80 proc. Lenkijos obuolių rinkos buvo nukreipta į Rytus. Iki karo Ukrainoje iš Lenkijos mus pasiekdavo tik patys prasčiausi obuoliai, todėl mums buvo palyginti nesunku konkuruoti dėl kokybės. Tačiau pastaraisiais metais lenkai ar perpardavinėtojai į Lietuva jau veža aukštos kokybės obuolius ir nedidele kaina, todėl konkuruoti mums jau labai sunku.

Kokią paramą gavote iš ES ir valstybės?

Seniai, tik pagal SAPARD programą.

Kokios priežastys?

Kiša koją kooperatyvų pripažinimo reikalavimai. Neįveikiame numatytų reikalavimų – kadangi kooperatyvas pats turi dalį sodų, todėl kooperatyvo pajamos iš savo narių nesiekia reikalaujamos 60 proc. ribos.

Ar yra galimybių surasti įstatymų leidžiamą būdą, kuris leistų išvengti šios kliūties?

Gal ir galėtume tą turimą plotą išdalinti kooperatyvo nariams, tačiau tai būtų apgaulė, nenorime taip elgtis. Mes mokame mokesčius, dirbame, išsilaikome ir nenorime turėti problemų. Jeigu valstybė nuspręs, kad mes esame neverti dirbti kaip kooperatyvas, tai jį likviduosime ir dirbsime kaip bendrovė ar kaip nors kitaip.

Kooperatyvų pripažinimo reikalavimus planuojama keisti, tikėkimės, kad jie bus palankūs „Olrevitai“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Skip to content