A kategorijos tradicinių amatų meistras, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas, senojo kubilininkystės amato puoselėtojas. Žinovai sako, kad kito tokio meistro Lietuvoje nesurasite. Tai – marijampolietis Vitalius Striuogaitis. Net jo elektroninis paštas prasideda: „vitaliausbackos“. 2016 – aisiais Vitaliaus sugebėjimai gaminti statines buvo įvertinti parodos „AgroBalt“ aukso medaliu.
Su Vitaliumi susipažinome Berlyne, lankydamiesi tarptautinėje parodoje „Žalioji savaitė“. Gera proga pasikalbėti apie jo darbus ir palyginti su meistrais iš viso pasaulio.
Kaip greitai bėga laikas – Vitalius statines pradėjo gaminti prieš trisdešimt metų. Ne bet kaip, o bandydamas pasinaudoti senųjų meistrų patirtimi. Jeigu jau gaminti, tai taip, kaip niekas kitas negamina. Vitalius nejuokauja – jeigu sieki puoselėti senovės tradicijas, tai ir pats turi tarsi laiko mašina nukeliauti į viduramžius. O tais laikais meistrai gamino ne tik statines, bet ir rakandus, be kurių ūkyje neišsiversi – duonkubilius, įvairiausias geldas, kibirus, samčius. Pasak Vitaliaus, asortimentas siekia bent kelis šimtus pavadinimų. Ir viskas iš medžio.
Kubilai, statinės, duonkubiliai, geldos ir kibirai yra pripažinti tautinio paveldo sertifikatu, o pats meistras Vitalius Striuogaitis turi tradicinių amatų meistro vardą.
Medžio suvenyrus V. Striuogaitis gamina nuo 1987 m., o ąžuolines statines alui, vynui bei duonkubilius nuo 1992 m. Visiems gaminiams naudojama aukščiausios rūšies lietuviškos kilmės mediena, paties meistro atsakingai paruošta apdirbimui. Kiekvienas gaminys kruopščiai patikrinamas, todėl visai produkcijai suteikiama garantija. Vitalius Striuogaitis yra Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos (LTPGKA) narys. O LTPGKA yra LR Žemės ūkio rūmų narė.
Ar daug Lietuvoje meistrų, gaminančių statines?
Nedaug. Ilgus metus mugėse bene vienas siūlydavau statines ir kubilus. Senieji meistrai pasitraukė nepalikę mokinių, todėl jaunieji meistrai paprasčiausiai nemokėjo statinių gaminti.
Gal kokia paslaptėle pasidalinsite?
Geros statinės iš bet kokio medžio nepagaminsi. Tinka tik ąžuolas, tačiau jį reikia mokėti išdžiovinti. Bet ir ąžuolas tinka ne bet koks. Tinka tik kokybiškas per 200 metų amžiaus juodasis arba pilkasis miško ąžuolas.
Kodėl būtent miško, o ne augantis lauke ar pamiškėje?
Todėl, kad miško ąžuolo mediena būna tankesnė.
Per kiek laiko pagaminate statinę?
Įvairiai. Neretai šis darbas užtrunka net iki 2 metų. Žinoma, iš karto gamini ne vieną, bet kelias statines.
Ar naudojatės senovės meistrų patirtimi? Kaip pasiekiate statinių sandarumo?
Kiek įmanoma. Štai anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų meistrai dėdavo ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Dabar lentelė prie lentelės sudedama taip, kad nė mažiausio tarpelio nebelieka. Kiek reikia tikslumo ir kantrybės… Statinių vidus išdeginamas, o galai padengiami natūraliu bičių vašku.
Kokybės laikytis, žinoma, labai svarbu. Juk tai – geriausia reklama jūsų gaminiams. Tačiau jūsų gaminiai ilgaamžiai. Kaip išsilaikote, ar yra pakankama niša rinkoje?
Ilgaamžiai, tačiau meistrų nedaug, o augant ekologinei žemdirbystei, pavyzdžiui, sumanius rauginti agurkus, kopūstus, grybus, mušant sviestą, spaudžiant sūrius, prireikia gaminių iš medžio. O kur dar įvairiausi gaminiai, reikalingi buičiai kaimo sodybose, o dar samčiai bei kubilai pirtims, šaukštai, mentelės, kočėlai. Taigi darbo yra, tik sukis. Žinoma, labiausiai apsimoka gaminti kokybiškus daiktus, tada įsigyji nuolatinių pirkėjų.
Iš kokio medžio gaminate?
Statines ir kubilus – iš ąžuolo. Tačiau, pavyzdžiui, šaukštus – iš klevo. Mano dirbtuvėje rasite ir uosio, beržo, alksnio, tuopos, skroblo.
Kur semiatės idėjų?
Mugėse, įvairiuose renginiuose. Atidžiai įsiklausau, ko vartotojai pageidauja. Beje, dažniausi pirkėjai – moterys.
Žinau, kad jūsų gaminius perka ir Lenkijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse. Lankėtės „Žaliojoje savaitėje“, matėte kitų šalių meistrų darbus. Kuo lietuvių gaminiai išsiskiria, ką įdomaus čia pamatėte?
Kiekybe ir pigumu mes neįveiksime nei kaimynų lenkų, nei juo labiau kinų. Tačiau lietuvių meistrų bruožas – išsiskirti kokybe. Kitose šalyse tai tikrai vertinama, tuo mes ypatingi. „Žaliojoje savaitėje“ krito į akį meistrų iš Tuniso gaminiai, drožti iš alyvmedžio. Įdomūs, margi, tačiau europiečiams mes, lietuviai, esame labiau priimtini.
